Vieno pasaulio istorija 1

Ridlako miestelis, Vakaruose skalaujamas tūžmingos ir šaltos jūros, o Rytuose - juosiamas neperkopiamų kalnų grandinės, buvo kukliai išsidėstęs nuožulniame slėnyje. Nedaug ką čia galėjai pamatyti keliaudamas pro šalį - tik nedidelius, jaukius namukus rusvų čerpių stogais, ganyklų plotus vietinių gyventojų veisiamiems ožiaragiams, miestelio centrą su keliomis produktų ir įrankių parduotuvėmis, bei senosios religijos Šventyklą. Pakrante driekėsi geležinkelio linija ir du kartus per dieną, stotelėje ant aukštos betoninės platformos, sustodavo traukinys, kurio galutinis tikslas buvo Ryhama - judrus ir triukšmingas uostamiestis, kur gyvenimas virte virė. Dauguma ridlakiečių diena iš dienos migruodavo į Ryhamą, kur jų laukdavo darbai ir mokslai, tad traukinys, pakeliui surinkdavęs visokio plauko žmones ir nežmones iš mažų pakrantės miestelių, dardėdavo sausakimšas. Nepaisant gana atšiauraus vietovių klimato, traukinyje tvyrodavo aitrus prakaito ir sudrėkusio kailio kvapas, dažniausiai sklindantis nuo Vilkažmonių, kurie lengvai sukaisdavo bet kuriuo metu laiku. Šie būdavo pastoviai nužvelgiami nepatenkintų, suirzusių keleivių, priverstų kelionės metu kęsti tą smarvę, tačiau Vilkažmonės nė neimdavo to į galvą - ne per seniausiai įgavę laisvų piliečių statusą, jie galėjo keliauti, kur panorėję, nebijodami, jog Saugos patruliai pakeliui juos sustabdys ir ims kvosti.


Šiaip jau turtais nepasižymėjo nė vienas ridlakietis, išskyrus porą tokių, kaip miestelio meras Hjelnas Birgiras, kuriam Ryhamos savivaldybė mokėjo nemažą algą, kad palaikytų tvarką Ridlake ir tvarkytų visų gyventojų popierinius reikalus. Birgiras buvo labai taupus ir praktiškas žmogus, su žmona Jelema visą gyvenimą stropiai kaupęs auksinus, kad jų vaikai galėtų išvažiuoti mokytis į Šalies Sostinę Ea'Marną ir tapti teisininkais ir diplomatais. Nors luošas ir be akies, jis puikiai tvarkėsi su miestelio valdymu, pasitelkęs savo dešiniosios rankos - ironiška, bet būtent šią ranką jis prarado kare - Sigrido Dovgirdo pagalbą. Geraširdis Dovgirdas, ilgametis Birgiro draugas, niekada neatsisakydavo nulėkti į Ryhamą sutvarkyti dokumentų, arba užsakyti maisto ir geriamo vandens siuntą - jis ir pats iš to gerokai pasipelnydavo gaudamas neblogą algą. Netgi sugebėjo išleisti savo dukras mokytis į Medicinos Seseriją Ryhamoje, kur plūdo visos šalies merginos, mat gresiant dar vienam dideliam karui, seselės profesija buvo viena paklausiausių.


Sigridas Dovgirdas ir jo žmona Nuna, ilgus metus negalėjo susilaukti palikuonių. Galiausiai, po eilės nesėkmingų mėginimų gydytis tiek tradicine medicina, tiek užkeikimais ir nuovirais, jiedu kuriam laikui išsidangino į Šventyklą kažkur Šiaurėje. Grįžo po dešimties mėnesių, su dviem žvaliais naujagimiais ant rankų, sutartinai tvirtindami, jog Šventykloje juos akies mirksniu išgydė druidai. Tačiau laikui bėgant ridlakiečiai ėmė pastebėti, jog tariamos dukterys netik kad nepanėšėjo viena į kitą, bet ir nė trupučio nepriminė savo tėvų. Dovgirdai, abu šviesiaplaukiai, blyškiaveidžiai, riestanosiai ir trapių kaulų, Sigridas - jau kumptelėjęs  ir išretėjusiais plaukais, o Nuna - su keliomis dešimtimis papildomų kilogramų, augino dvi egzotiškas mergaites, kurios su metais įgaudavo vis daugiau svetimšalių bruožų. Gunara turėjo puikius tamsaus vario spalvos plaukus, ryškiai žalias akis, kurių skvarbus žvilgsnis neleisdavo pašnekovui ilgam užmegzti akių kontakto, taisyklingų proporcijų, tačiau kiek griežtoką veidą atsikišusiu smalsiu smakru ir ilga tiesia nosimi. Ryškiai raudonos lūpos ir nedidelis tarpas tarp priekinių dantų, matomas jai besišypsant, suteikdavo jos keistam ir išbalusiam veidui šilumos. Ji buvo liekna ir labai lanksti, nors kiek ir per žema tarp aukštaūgių Ridlako žmonių, o ypač - savo augalotos sesers draugijoje, nors visi jau seniai buvo įpratę matyti šią savotišką porelę visur žingsniuojančią kartu. Ingva buvo aukšta, ilgomis raumeningomis galūnėmis, akys rudos ir truputį įkypos, tankių juodų blakstienų ir išraiškingų antakių įrėmintos. Grubi žandikaulio linija ir smakras suteikė jos veidui vyriškumo, tačiau tas jos visai nedarkė. Plaukus ji turėjo juodus ir ilgus, siekiančius kelius. Kūnas buvo tvirtas, platūs pečiai, o oda tarytum paauksuota. Žmonės nepaliaudavo spėlioti, iš kur šios dvi kilę, tačiau nuo tiesioginių komentarų susilaikydavo vien dėl galiojančio mandagumo kodekso. Nei Sigridas, nei Nuna, niekada viešai neprisipažino mergaites įsivaikinę.


Nepaisant savo paslaptingos kilmės ir nepaliaujančių sklisti gandų, galinčių lengvai apkartinti gyvenimą, mergaitės užaugo sveikos ir laimingos. Kiekvieną rytą jos apsivilkdavo savo šviesiais žalius seselių apdarus su auksiniu ąžuolo lapo sege ant krūtinės ir sėsdavo į puškuojantį Ryhamos traukinį. Seseles visi labai gerbė, dažnai ir atsisėsti užleisdavo, sakydami: „Sėskit, sesute, gal kada gyvybę man išgelbėsit“, arba „Pataupykit jėgas, sesutės, kad nepritrūktumėt nelaimėlius slaugant“.  Ingva ir Gunara mielai prisėsdavo, per daug nesikuklindamos - kelionės metu jos šlamšdavo didžiulius Nunos joms suteptus sumuštinius ir garsiai juokdavosi. Jų gyvenimas buvo pastovus ir pakankamai saugus, nepaisant tariamos karo grėsmės. Kiekvieną dieną seseris žingsniuodavo tais pačiais šaligatviais Ryhamoje, kvepiančioje žuvimi ir prieskoniais, trindavo tuos pačius suolus Seserijoje ir tuo pačiu keliu sugrįždavo namo į Ridlaką, kur vakarais gerdavo šiltą ožiaragių pieną ir kartodavosi, ką išmokusius. Kol vieną debesuotą rudens dieną viskas pasikeitė...



Traukinys staigiai sustojo iš Ryhamos pusės nugriaudėjus galingam sprogimui, sudrebinusiam perono sienas ir langus. Keleiviai ėmė neramiai šurmuliuoti, pasigirdo netgi keletas paniškų šūksnių, o Ingva su Gunara, kaip ir dauguma, atsidarė langą ir persisvėrusios per jį bandė įžiūrėti, kas gi ten dedasi. Deje, įžiūrėti tebuvo galima juodus dūmus, kylančius iš už kalno, ten, kur turėtų būti Ryhamos miestas.
- Po paraliais! Nejaugi viskas išlėkė į orą? - sušuko susijaudinusi Gunara, uosdama vėjo atnešamą slogų dūmų kvapą.
Ingva susiraukusį žvelgė į tolį, tačiau netrukus grįžo atgal į savo vietą ir liepė nerimstančiai sesei padaryti tą patį. Pro tarškantį garsiakalbį pasigirdo mašinisto balsas, kuris ragino nepanikuoti ir pranešė, jog kurį laiką teks pastovėti, kol bus gautas leidimas iš Ryhamos judėti toliau.
- Tai prasideda, sakau jums - prasideda! Karas, mūsų laukia dar vienas karas! - riktelėjo siaubo apimtas balsas, sukėlęs dar didesnį sąmyšį.
- Nepaistykit niekų, valdžia neleis prasidėti karui, greičiausiai tai tik eilinis Nizgvako teroristų išpuolis, viskas bus užglaistyta, o nusikaltėliai nubausti.
- Ką jūs kalbat, kokie dar karai, kokie teroristai, gal tai koks fabrikas nuprogo, o jūs jau paniką keliat, tvardykitės, gerbiamieji!
Perone įsivyravo kurtininantis triukšmas ir aršūs ginčai tarp keleivių. Po kelių valandų laukimo nežinioje, kantrybę praradę santūrieji Vilkažmogiai ėmė laužti traukinio duris ir, šioms pasidavus, vienas po kito iššoko iš vagono ir pėsčiomis patraukė miesto link. Paskui juos pasekė darbininkai ir žvejai, bei būrys drąsaus jaunimo. Mašinistas suriko į garsiakalbį, kad visi liktų savo vietose, tačiau dauguma jo nebepaisė.
- Eikš, mieste gali būti sužeistųjų, - sumurmėjo Ingva ir griebė Gunarai už rankovės.
Juodvi pasileido bėgti rūkstančios Ryhamos link, tačiau Gunara greitai pavargo ir nebespėjo paskui atletišką seserį. Pasiekusios kelio posūkį, kur iš už stataus kalno šlaito turėjo išnirti miestas, seseris pamatė, kad toli gražu ne visas miestas buvo suniokotas - sprogimas nusiaubė Aukštutinį miestą, Žemutinio miesto ir uosto, su prišvartuotais didžiuliais prekybiniais laivais nė nepaliesdamas. Iškilmingas savivaldybės ir valdžios pastatų kompleksas buvo pavirtęs į aprūkusius juodus griuvėsius, apsuptus kalnais šukių.  Aplink miestą ratus suko Saugos patrulių dirižabliai, visi gyventojai buvo sujudę lyg skruzdės apgriautame skruzdėlyne, nežinodami ko pirmiausia griebtis ir kur slėptis nuo to siaubo, kuris kątik nusiaubė dalį taikaus prekybinio miesto. 
- Paskubėkim, pareiga šaukia suteikti pirmąją pagalbą nukentėjusiems! - šūktelėjo Ingva seseriai, kuri, visa apsiašarojus ir lyg stabo ištikta žiūrėjo į nelaimės ištiktą Ryhamą.
- O jei ir mus ištaškys?? Gal teroristai dar netoliese? Ingva! Gal grįžkim namo, Ingva! Palauk, gerai jau - bėgu su tavim..!