Šermukšnio uogos

Bus žodžiams tarp atodūsių ankštoka,
Bus per erdvu sutilpt į mūsų vakarą
Ir taps taip aišku - žodžiai susimokė
Vos gimę sprukt tolyn pro langą pravirą.

Po atlapais paslėpsime kuždėjimus,
Tiesas ant stalo išdėliosim runomis,
Pabūsime sugrįžusiais išėjusiais,
Kad niekada daugiau nebūti buvusiais,

Ant obelų už lango sirps saulėtekiai,
Pamiršę, kaip dažnai į juos vėlavome.
Kol suksis juosta atminties sulėtintai,
Tylėsime. Kiekvienas apie savo.

Aš ištylėsiu tau, kurioj laukymėje
Šermukšnio uogos pačios raudoniausios.
Kažką svarbaus nebyliai išpažinę,
Pralobsim, vienas kito nepaklausę,

Ar nebijai, kad bus ruduo kartokas?
Ir, kad birželiai gali būti slogūs,
Neprasitarsim. Žodžiai - susimokę,
Tik ašarom byrės šermukšnio uogos...