Vakarykštė naktis

Prieš audrą oras prasmirdo pūvančiom bulvėm
Ir tyla,
Kuri alsavo
Į mane
Ir žvelgė
Įkypiom,
Kiniškom akim,
Kurios rėkė:
„Dink! „ arba „Mirk! „
(Man galėjo pasigirsti).

Dangus buvo naiviai geltonas ir priminė tą patį pigiausią indų ploviklį,
Kurį mama pirko
Tada, kai
Nebuvo,
Ką valgyt
Ir savaitę nematę
Cukraus
Ėmėm jį gamint
Iš runkelių
Patys.

Visi atomai buvo sustingę ir laikas duso pats nuo savęs,
Ar manęs,
Kas žino,
Bet, kai tyliai
Rūkiau už namo
Ir bandžiau
Nuodėme sudeginti
Jį
Ir tėvų auklėjimą,
Jis atsitūpė
Ant peties
Ir mane
Apkabino,
Nors ne,
Neapkabino,
Jis smaugė.

Pabudau išpilta šalto prakaito, o šalia budėjęs angelas tik šyptelėjo:
- Aš įtikinau mirtį, kad neturi sielos.