John Ellis McTaggart ir laiko nerealumas (5.)

Hora incerta, mors certa
(Valanda abejotina, mirtis neabejotina)
Lotyniška patarlė

Įdomią poziciją pateikia filosofas (idealistas, Hegelio pasekėjas)  John Ellis McTaggart. Jo nuomone, laikas yra nerealus – tai tik mąstančio proto idėja arba saviapgaulė, iliuzija. McTaggart (The unreality of time, 1908) išskiria dvi konceptualiai dominuojančias laiko paradigmas, kurias pavadina A serija ir B serija.  A serija arba A modelis – tai įprastas laiko struktūrizavimas: tolima praeitis --> artima praeitis --> dabartis --> artima ateitis --> tolima ateitis. Tuo tarpu B serija arba B modelis – laiko dichotomija į prieš ir po, į anksčiau ir vėliau (before and after).

Pradėdamas įrodinėti laiko nerealumą (the unreality of time), McTaggart atmeta B modelį kaip neadekvatų kasdieniam patyrimui arba kaip netikslų laiko koncepcijos išpildymą. Kadangi, pasak filosofo, mes „tiesiogiai suvokiame tik dabarties įvykius“, B serija yra netinkama laikui konceptualizuoti. Atmetęs B modelį, McTaggart imasi ieškoti galimų neatitikimų su realybe A modelyje.

Argumentacija, kuri leidžia McTaggart prieiti prie radikalaus laiko realumo atmetimo, susideda iš keletos prielaidų. Visų pirma, A serija laiką apibrėžia per visaapimančią kaitą – dabartis, kuri taps praeitimi ir ateitis, kuri taps dabartimi, o šiai kaitai nurodoma konkreti kryptis iš tolimos ateities į tolimą praeitį.  Bet, nurodydama kryptį, laiką konceptualizuojanti sistema pati nekinta, o tai prieštarauja įsitikinimui, kad viskas kinta. Šiam argumentui nuspalvinti ir praplėsti, McTaggart pateikia dar ir tokį pavyzdį: karalienė miršta; karalienės mirtis yra įvykis; įvykis turi savo pasėkmes ir padarinius; nė viena šių savybių laikui bėgant nekinta, išskyrus tai, jog karalienės mirtis vis tolsta nuo dabarties į tolesnę ir tolesnę praeitį; kaita tėra įmanoma dabartyje. Taigi prieštara.

Antrasis McTaggart argumentas skamba taip: kiekvienas įvykis, vykstąs laike ir erdvėje, pasižymi trimis laikiškumo savybėmis: praeitiškumu, dabartiškumu ir ateitiškumu. Tačiau nė vienas įvykis nevyksta vienu metu – praeityje, dabartyje ir ateityje, o vyksta tik vienu iš šių laikų. Vėl prieštara.

Trečias ryškus argumentas remiasi aprioriniu laiko skaldiniu: A serija turi būti presuponuota iš anksto, jei norima tirti A serijos atitikimą realiajam pasauliui, kitaip tariant, laiko neįmanoma paaiškinti, netarus, kad laikas egzistuoja. Taip vėl atsiranda absurdas, kontradikcija, kuri panaikinama prieinant išvados, kad mes ne suvokiame laiko realumą, o tik apmąstome jį.