Terasoje

Vienoj iš tų keistų terasų
kur vandenų laivai pagauna mano žvilgsnį
aš vis bandau nustumti mus (gan drąsiai)
į atokiausią Damo dumblo skirsnį.

Čia lyja vis
ir aš mąstau, kad niekad mums nesusitikus
aš žvelgčiau godžiai į akis
akimirkų, kurios man liko.

Bet tas akimirkas aš jau turėjau!
Tad lieka tiktai godžios akys
stogų raudonis virš visų idėjų
kuriom degi įžūliai tarsi žvakė.