audra

Mes susitikom prie Dunojaus

griaustinis griaudė, aš šypsojaus

kai plikos pėdos susikibo,

raišteliai rankoj taip ir liko.


Gėlėtos klostės plaikstės smarkiai

kvėpavo vėjas dusliai, tankiai.

Sėdėjom naktį be minučių -

lyg minų laukas (be kabučių).


Kojas nukarę į Dunojų -

žegnojo žaibas, bet rymojom.

Kai aš tiksėjau - tu šypsojais

ir išėjai neatsistojęs.