Tušti tinklai

Prisipylus nuovargio pilną ąsotį
Nuryji didelį gurkšnį, gniauždama gyslotas rankas.
Basom, saulės nudegintom kojom,
Ari sulinkusią žemės nugarą.
Tinkluos laimikio nėra,
Nusidėvėję paukščiai juose lizdus susukę,
Žvilgsniu palydi tavo suplyšusį šešėlį.

Laivai nebeplaukia pro tavo žvilgsnį
Jau metai iš metų burės kopose merdi,
Tyliai plazdėdamos, tarsi žuvėdros,
Tiesia sparnus juron, bet
Tinkluos laimikio nėra,
Tik riebūs meldai,
Sugulę supasi, supasi.

O ir žvaigždės taip nebespindi,
Kaip akys jaunystės jonvabalių nakty.
Lipi per kopas, per save,
Bet tai tik bandymas
Prisiminti kada paskutinį kart
Venose pulsavo kraujas.
O dabar tik sūrus vanduo,
Lašantis nuo tuščių tinklų,
Kurių tuščios akys,
Suskysta padžiautos,
Ant mėsingų samanų.