Rašyk
Eilės (72022)
Fantastika (2158)
Esė (1686)
Proza (10315)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Senovinė troba. Stalas. Prie stalo sėdi vyras ir moteris. Ant stalo siuvamoji mašina. Žibalinė lempa. Tolumoje kabo kostiumai, suknelės. Stovi paklota lova. Kabo vygė, ją supa mažamergaitė, sėdėdama ant kuparo. Šalimais maudynėms paruoštas kubilas.
Veiksmas vyksta Suvalkijoje Marijampolės apskrityje, Jankų valsčiaus Laukiniškės kaime prieš aštuoniasdešimt metų ir šią vasarą rugpjūčio vieną iš šeštadienių, kai žodžiai atgis provaikaičių lūpose per tradicija tapusį kaimo gyventojų susitikimą. Viskas yra tikra, jau nutikę, bet dar gyva pasakojimuose, knygose ir testamentuose.
Moteris: Ko šiandien toks susimąstęs, Sabasčiuk?
Vyras (atsidusdamas): Nebedaug  man liko gyventi, Agotėl...
Moteris: Dėl dievo meilės... Ką aš viena bedarysiu su tiek vaikelių likus?
Vyras: Aš apie viską galvojau, suriktavau jų gyvenimus.
Moteris: Ar benorės jie taip gyventi, kaip tu suriktavai?
Vyras: Taigi, Juozas vis į akis šoka, šeimininkauti nori. Į atlapus kimba. O, rodos, amato račiaus ir staliaus išmokiau, varstotą pastačiau (užsikosi).
Moteris: Skiedros tik aslon byra. Tau kvėpuoti ir taip sunku. Saliamutė tur šliaužiot po skiedrynus.
(Pripuolus vėduoja orą, neša patalynę džiovinti, pila vandenį kubilan).
Vyras: Maudyk tu mažiukes, aš nedrūtas šįsyk.
Moteris: Feliksas anądien norėjo siuvamosios mašinos. Kriaučiaut jam sekasi. Anądien ant šventoriaus mačiau – vos beatpažinau – su skrybėle ir su kriukiu.
Vyras: Ale vis navatniau. Valiočiau, tai su tuo pačiu kriukiu kupron uždrožčiau. Girdėjau, zbitkų pridarė. Padėk gerai testamentą, kad kuparą jau atidarei... nujaučia širdis jo zamislą (graibosi apie krūtinę).
Moteris: Ko tai širdį man spaudžia... Kai veseliją kėlėm, aš jį dar ant kelių laikiau... o mergaitės, ar jos laimingos (glosto sukneles), aš joms močiaka...
Vyras (piktai): Kad negirdėčiau tokio žodžio. Mergaitė iš girių glūdumos tu buvai. Nebijojai eit už manęs, našlio, kurį žmona nuo savo mirties guolio nuspyrė. Ir dar žinojai, kad mane patį mama iš girių parsinešė. Nieko nepabijojai.
Moteris (svajingai): Kad labai gražios triobikės šitos buvo ir dar klėtelė... Joje aš pirmagimę Klemutę pagimdžiau... (graudžiai staiga) ir ... ir... sūnelius šarvojau...
Vyras:  (Kosi) Pati tu miške gimus, su broliais augus, vargą vargus... Ant šito kuparo aš ryšulėlį padėjau... (gaudo orą), paskui išvežiau naktį Višakin...
Moteris:  Kad tik mažieji nebūtų supratę...
Vyras (grįžta į realybę): Aš noriu tave su mažaisiais apsaugot (tvirtai).
Moteris (svajingai): Pasakojo man Klemutė,  kad Onutė dirbdama krautuvėj jai dovanų prikrovė: ir nosinukių, ir šukučių, ir veidroduką...
Vyras: Kas iš tų zabovų... Išdidumas mergaitę pražudys. Girdėjau, mylimasis rankos neteko, tai ji atsakė: „kas man iš to invalido? “... (gaudo orą) Kad tik negautų kokio bekojo.
Moteris (išmeta šluotą): apsaugok Dieve, va tavo Agotėlė taip gražiai su Antanėliu sutaria...
Vyras (linguoja galvą): Ale irgi šarpi. Augytojus į teismą nori duot, kraičio reikalauja.
Moteris (tvirtai): Mūsų Klemutei irgi gana būtų s vetimus vaikus dabot ir svetimus daržus ravėt, dar trūkį gaus tiek runkelių lapų betempdama... tom kiaulėm.
Vyras (staiga susigraudinęs): Norėjo mokytis mergaitė, gimnazijon eit.  Mokytojas Paukštys net iš užsienių jai atvirutes siuntė, ragino šviestis. Matematikai gabi.  Ale netekau sveikatos, negalėjau jai padėt.
Moteris (nuolaidžiai): galėjo už tokio ūkininko tekėt, bet atšovė nemokėsianti jam bekonų šert.
Vyras: Kunigėlis mūsų jai vienuolystę siūlė, bet ji šeimyninio gyvenimo benorinti. Tokia kukli, pamaldi, gera būtų vienuolė.

Moteris: Aš tiek Dievą garbinau ir Marijai per Mojines altorėlį stačiau, ale neišgyveno keli mūsų vaikeliai (verkia), bėgau šieno grėbt, kad tik mirties neregėčiau... Klemutė ant karsto gėleles tik dėlioja, dėlioja... Kvailiukė... kiek dar teks jai artimųjų palaidot?
Vyras: Cit (apkabindamas), negalima ant Dievo burnot, čia mano kaltės yr, daktaro nesuskubau parvežt. Tai dar vieną slapta laidojau, Agutė suspėjo pamatyt, klėtelėj tūnojo už skrynios... (kosi) aš į skarą suku, suku, vynioju lyg lėlę...
Moteris (gailiai): kad tik mūsų vaikelių toks likimas neištiktų, Klemutė, Meliukė, kaip jos ištvertų sūnelių mirtį, negaliu net pamislyt, gerai, kad Agotėlė vaikų neturės, kolieka...
Vyras: Tu viską ištvėrei. Saugojom mūsų Viktorėlį, sirgo vaikas rimtai, jau tąsyk galvojau, kad numirė, pajuodo tik...
Moteris (sutrikus): nežinau, ar viena beišsaugosiu... vaikas – tikras užvadėlis. Tavo vieton stoja, bet į bažnytėlę retai teužsuka... Vis knygas skaito nuo mažųjų pasislėpęs, kad nesudraskytų.  Nesuprantu, kas jose parašyta, bet Marceliukė aiškina, kad greitai visi lygūs būsią. Kad iš turtingų reikia žemę atimt, ūkininkų turtą padalyt.  Vakar žiūriu, jos lysvė kasta, ne klombas, o žvaigždė kokia tai...
Vyras (sunerimęs): o kad aš valiočiau tai mergiščiai proto įkrėst, retai laukan beišeinu... Gyvas sidabras. Kaip ne į mūsų giminę nusidavus. Matei, kaip į bažnyčią išsiruošė? Su srybėle, batai lakierkos, kulnai baisiniai... Ir Klemutė, nors vyresnė, rimtesnė, ir ta iš paskos... (žiūri išsitraukęs iš kišenės nuotrauką) išėjo tvorom pasiramščiuodamos.
Moteris (paima nuotrauką): bet netinginė, kai einu jų ryte kelt, pati pirma pašoka, šluoja, tvarko, suolus mazgoja.
Vyras (pamokomai): Gėda, matai, pagramdukės, kad meža po vyge...
Moteris (atsidūsta): Davė Dievas dovaną, manėm, kad jau Agotėlė paskutinė, mano vardu pavadinom, krikštynas iškėlėm...
Vyras: Iš meilės viskas, ir iš Dievo.
Moteris: Gaila man Agutės, vis susimąsčius, vis viena. Kojytę išsisuko begemant. Juokiasi visi iš koliekos. Taip norėjo kalėdų eglutėj dalyvaut, bet ir tai susirgo...
Vyras: Glausis ji prie Viktorėlio, prie Marceliukės. Norėčiau, kad nors ji galėtų mokslus eit. Raštinga būtų. Sėdėtų už stalo ir plunksna skrebentų. Valsčiuj.
Moteris (svajingai): Gana, gana, mano viršaiti, negana pats visam kaimui vadovavai. Mergaitei laimė nutekėt, o ne vadovaut.
Vyras (tyliai): Atnešk man pačią mažiausią Saliamutę... akys man gęsta.
Moteris staiga įdėmiai sužiūra, tarsi atsibunda iš sapno.
Vyras: vakarai tokie ilgi... (gaudo orą). Žiūriu į laukus, rodos, matau, kaip jie renkasi – visi mano vaikai... su mano siūtais žiponais ir suknelėm, mergaitės su kelnėm apatinėm, - pirmas kaime pasiuvau, kad nešaltų... visiems įkaliau po vagį sienon, kad rūbus ir terbas pasikabintų. Visus išmokiau amato įvairiausio, kad gyvenime vogti ir plėšti nereikėtų, kad gerbtų už darbus žmonės... (užsikosi).  Bet matau daug kelių...
Moteris (sugriebia kūdikį): tu kliedi, Sabasčiuk, imk Saliamutę, gal ji pašauks tave gyveniman.
Vyras (kniumba ant lovos ir vėl keliasi): Matau, ateina liepsnos iš vakarų, laukai liepsnoja (žiūri pro langą). Skęsta mano vaikai dūmuose ir miglose, nesuskumba pas mane, tako neranda... (dūsta) o kiek dūmų, bėk, Agotėl, su mažosiomis, kad tik neuždustų nuo mirties dulkių...  Marcelę jau bloškia Vokietijon,  Viktorėlis už grotų daužos... Onutė bekojui arklį kinko, Adelė vaikelio neranda,  Klemutė per vestuves verkia,  bėkit, bėkit į klėtį, Feliksas kuparą knisa, o Juozas, Juozas... Rankose peilis, peilis kruvinas, tiesiai į širdį... (griebiasi už krūtinės)... kas čia rėkia? Kas klykia?
Moteris (besiblaškydama po trobą): Sabasčiuk, Sabasčiuk, atsipeikėk. Čia tavo mažoji Saliamutė. Nemirk (kiša vaiką prie veido). Vaikeli, šildyk savo tėtuką, įpūsk jam gyvybės. Aš bėgsiu pas Ižganų dėduką, kunigą reikia parvežt (išbėga).
Vyras (aprimęs): Agotėl, palaikyk Saliamutę. Tu viską girdėjai. Į pomėtį įsidėjai. Viską širdin surinkai. Kaip tu gyvensi su visais prisiminimais? Kaip aš norėčiau visa tai kapan nusinešt...  laikykitos judvi viena kitos. Kad ir kur likimas nublokštų... nekeikit nei dievo nei žmonių (užsikosi). Aš regiu plynus laukus... kartais bombų išvarpytus, kartais rugiais užsėtus... girdžiu gausmą mašinų neregėtų...  va, karvės pievose mykia, bitės dūzgia, moterys kibirais tarškina, vaikai su veršiukais šokinėja... (gaudo orą). Tik nepažįstu aš tų žmonių... (Keliasi) kiek daug čia jūsų susirinko... Ir fotograpai tik pliauškina, tik pliauškina... Mergaitės, saugokita viską, sūnūs mano kaži, ar saugos... paliks moterims ši sodyba... Žentai tvers tvoras, dengs stogus, sodins obelis... tik ar begyvens nors vienas mano proanūkis čia?  (gaudo orą)... gal tik atvažiuos iš tolimųjų kraštų, suras mūsų fotigrapijas, nebesuras panašumo, padės gėlių ant mano kapo ir vėl už jūrų marių laimės ieškoti. (dūsta). Tik čia jų pradžių pradžia, po šituo ąžuolu jie nešioti, šitoj klėty pradėti ar pagimdyti.  Agut... Agut... vaikeli, šauk Viktorėlį, tegul važiuoja visų kviesti... Klemut, vaikeli, tai tu mane sapnuoji... Einu, einu į tavo sapną... (krenta negyvas).
Dukra (ryžtigai): Tėtuk, tėtuk, aš viską girdėjau. Aš viską pomietėj išsaugosiu. Visą gyvenimą saugosiu. Kitiems papasakosiu... aš... aš... KNYGĄ PARAŠYSIU.
Pabaiga.
2011-07-14 15:35
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-07-28 21:38
Vydė Brėkšta
Pirma, kas kliūva - tarmybės, kurias, šiaip jau teksuose yra įprasta paaiškinti, netgi nurodyti, kokia tai tarmė ir kokiame žodyne galima rasti. Nesakau, jog jų nesupratau, tačiau duokite paskaityti mokinukui ir jis tikrai nesupras, kas tai yra vygė, kuparas, kriaučius ir t.t. Suprantu, tekste mėginta išsaugoti autentišką kalbą, tačiau juk galima dėti išnašas ir gale teksto paaiškinti.
O tekstas išlaikytas šiltas, kalbėjimas nepersūdytas, tik siužetinės linijos taip ir nemačiau, veikiau tai būtų viena scena iš didesnio kūrinio.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą