head & shoulders

sykį
aš buvau tuštuma buvau klykiantis visatos om
įsmeigtas į didijį sprogimą

jaukaus arbatinuko jaukiuos namuos
dūžtančio nuo spengiančių tuščio pokalbio pauzių

buvau kanarėle giedančia vasaros naktį
narvely iš stalo įrankių, šakučių ir peilių
sugniaužtose rankose
bet tai visai nesvarbu,
man taip trūko tavęs

buvau virpanti stop švieselė
prieš traukinį kuris išvyksta į naktį ir niekada daugiau
ir nieko nebuvo
buvau prasilošusiu medkirčiu kuris užstatė visą savo giminės medį
ir nelaimėjo 
buvau lošimo kauliuko vienetu į kurį girtas sukčius
ilyde šviną, buvau
pralošęs šį pasaulį, pardavęs jį už vieną girtą bučinį
ir nieko daugiau
nes man taip trūko tavęs taip trūko tavęs

buvau aitvaru pakeltu į dangų gaudančiu pirmą
pavasario griaustinį dar

buvau tirpstančiais pirštais
buvau bedugne ir tų pirštų savininku

bet man taip trūko tavęs taip trūko