Išdžiūvus, tuščia, alkana, paslika, gyva, bet mirusi, egzistuojanti, bet ar esanti?.. Pavargus nuo stereo- ir veidmainiaujančių tipų...
Klausiu: kam šito reikia? Ar gimėme, kad gertume vienas kito kraują? Jūs visi taip pačiai atsiradote čia kaip ir aš. Tik gyvavimo terpė skiriasi: emocinėmis srovėmis, teikiamomis galimybėmis, faktoriais ugdančiais arba slopinančiais pasitikėjimą.
Mes visi su savo kompleksais ir privalumais esam tik/net akmenukai po angelų kojomis. Kiekvienas mūsų tikime turintys savo Asmeninę Legendą ir tikimės kada nors ją įgyvendinę virsti tais, kurie virš mūsų. Gavę aukštesnę rolę, norime dar daugiau ir taip nuolat: vis daugiau ir daugiau... vis daugiau...
Kur mano cigaretės?
Dūmas... Kitas dūmas... Gilus įkvėpis...
Mes žmonės, mes visi žmonės, su savo kompleksais ir privalumais... Kiekvienas unikalus ir nepakartojamas, kaip ir bet kuris kitas... Hm...
Dar vienas dūmas... Dar vienas įkvėpis... Gyvenimo skonis...
Tai ką aš čia veikiu, kad gerčiau kažkieno kraują? Ne, dėkoju, bet aš vegetarė. Aš atėjau į pasaulį tam, kad galėčiau išeiti apvertus jį aukštyn kojom. Pribarsčius gėrio ir kažkam įsirėžus atmintin, kaip TA, kuri ėjo... verkė, puolė, kentė, bet ėjo... laukė, tikėjosi, siekė ir gavo... stengėsi ir ne veltui – išmynė kelią kitiems...
Dar viena cigaretė ir... vėl soti, tvirta, tikinti ir pasitikinti – vėl gyva. Ne tik egzistuojanti, bet ir esanti... Esanti sau ir kitiems. Dėl savęs ir dėl kitų. O svarbiausia dėl tavęs, kad tavo akys dabar galėtų bėgioti šiomis eilutėmis.
Paskutinis dūmas... Sveikas ir vėl, GYVENIME.