Keturi parametrai

Galimos vertimo klaidos dėl m‘tos  kalbos subtilumų.
______________________

  Sušvytavo tik blyksnio užuominos, o jau buvo aišku, kad susidūrimas neišvengiamas.  Tai vadinasi skrydžio/kelio trajektorija. Greitis – įstrigęs ramybėje, kol nėra blyksnių. Yra dvi galimybės: judėti trajektorija arba spinduliu. Paprastai judama trajektorija, nes judėjimui spinduliu reikalingi visi keturi parametrai vienu metu.

  Sprendžiant iš to, kad nei vienas nespėjo iš „TAIP“ pagalvoti daugiau nei „T“, greitis buvo didžiulis. Smūgis - stiprus, tamprus ir ilgam, lyg iš anksto sutartas. Pirmoji atsitokėjo Erna: reintrono veidrai užgesę, tylu, išsimėtę daiktai, pati drybsojo išsitėškusi nugara priekiniam veidre, smakras skaudžiai įsirėmęs į raktikaulį, vienoj rankoj – prakąstas obuolys, kitą, persuktą už galvos – vėrė iš skausmo. Ji nusprendė – taip, ir vėl. Supervizorius gyrė, o draugai niekaip negalėjo nei suprasti, nei patikėti, kaip ji taip gali – tiesiog akimirksniu nuspręsti, ne pagalvoti, ne šiaip elgtis ar daryti, bet nuspręsti. Argumentuotai, įvertinti riziką kuo tiksliausiai ir lengviausiai, ir su didžiule jėga įvykdyti net ir menkiausią, veik nematomą judesį. Lyg būtų svarsčiusi apie tai mėnesius. Taigi ji nusprendė nepajudėti be tikslaus plano.

  Nė vienas jų dar nežinojo, nė neįtarė, kad reintronai susidūrė tarsi susitarę seni bičiuliai. O toks reiškinys itin retas. (Vertėjo pastaba: reintronas – artimiausias atitikmuo – mini kosminis laivas, veikiantis kaip vienas iš šeimininko būties parametrų – kontroliuojamas ir valdomas šeimininko valios dėka, tačiau jei šeimininkas ne „kontakte“ su savo reintronu, tai pastarasis gyvena pakankamai savarankiškai. Veidras - tai lyg langas ir veidrodis viename, nežinia, kada kuris; atskyrimui būtinas geras kontaktas su reintronu.)

  Laurynas žnektelėjo laimingai – beveik tiesiai į savo krėslą, tik smilkinį skaudžiai trinktelėjo į ranktūrį ir negalėjo pajudinti keistai persuktos rankos. Nekentė šitos savo savybės – išgąsčio. Kas benutiktų, baimė buvo pirmoji jo reakcija. Taip jos nekentė, kad buvo išmokęs nepastebėti. Labiausiai gelbėdavo pyktis. Atseit, jei pirmas užpulsi ir įkąsi, tai išvengsi grėsmės.
  - Po velnių, kas čia daros... Tai pasakyk ką nors!
  Reintronas tylėjo.
  - Alio-o? Tavo čia darbelis? Eilinis bandymas... Klausyk, tau žauriai nepasisekė – nenoriu aš dabar kalbėti, neturiu nuotaikos. Be to, kokio velnio kalbėti, jei tu ir taip žinai, kas mano galvoj... Ot, šūdas...
Tyla. Laurynui pasirodė, kad girdi begarsį kikenimą. Ir galva svaigo. Bet nerimas dėl galimo pavojaus kuteno skrandį ir sujungė visas gynybas.
  Pagaliau šiaip ne taip atsisėdo ir atsisuko į reintrono veidrą. Tamsu ir nieko nematyti. Ranka prasmegusi kažikur veidre, sužnybta ties žastu. Pabandė trūktelėti. Ši nejudėjo – reintronas neleido. Laurynas širdo – amžini jo bajeriai, užkniso juodai...
  - Nu... Tai kas toliau?
  Žinojo, kad yra tik vienas būdas išsiderėti ramybę ir vienatvę bent kuriam laikui – paklausyti, ką jis sako. Nekentė klausytis, nekentė kalbėtis. Bet kitaip rankos jis neatiduos.
  - Na, gerai jau, gerai...
  Laurynas nustojo purkštauti ir susikaupė. Viskas būtų gerai, jei ne tas kančios jausmas – lyg sugautas, lyg priverstas... Tikrai, išgirsdavo juk visokių įdomybių, o už daugelį lemtingų gyvenimo posūkių turėtų šitai mašinytei padėkoti. Bet ta kančia – lyg dusinantis maudimas...  Laurynas mėgo pats nuspręsti. Pats vienas – tada jautėsi gerai. Visokie pasitarimai jam atrodė tik laiko gaišimas, nes jis nežinojo, kas yra kalbėtis lygiai su kažkuo, žinojo tik paklusti arba pamokyti.
Įkalintasis Lauryno delnas kažką laikė. Bet ką? Ranką? Geras! Ranka buvo maloniai šilta, švelni, bet tvirta. Jis pakrutino pirštus ir švelniai spustelėjo. Negali būti, kad moters? Pajuto atsakomąjį paspaudimą lyg pasisveikinimą.
  Laurynas nekentė to savo nuolat lydinčio gąsčiojimo, bet dabar - savo didžiausiam siaubui – pajuto, kad nors nieko nesupranta ir nemato, jis nieku gyvu nenori tos rankos paleisti.
  Veidrai akimirksniu nuskaidrėjo. Erna žiūrėjo tiesiai į Lauryną. Tiesiai. Oi, blyyyn... Šis irgi įsispitrijo, bandydamas nutaisyti kuo ramesnę išraišką, nors iš tikrųjų muistėsi ir siuto, kad turi visame tame dalyvauti, kad nežino, ką dabar daryti. Jis nekentė nežinoti. Jis nekentė būti matomas. Nors šią minutę suvokė du dalykus: kad dabar pats žiūri į ją savo noru dėl labai stipraus keisto jausmo ir kad merginos rankos nieku gyvu nepaleistų, net jei reintronas nebelaikytų.

____________

  - Gerai, gana, jungiam M-Fiz parametrą.
  - Ok.
_____________

  Dar tik dešimta, bet jau karšta. Kuprinė nuspaudė pečius. Pavargo. Vandens... Erna įsivaizdavo, kaip nusiaus sportbačius ir įmerks kojas į šaltą vandenį. Šita mintis gaivino ir teikė jėgų dar truputį paėjėti.
Aplink viskas buvo rugpjūtiškai žalia. Ore jau tvyrojo rudenį žadantis ilgesys.
  Vandens...
  Žvyrkelis vedė sodybon. Atrodė, kad gyvenama. Valio, gyvenama – Erna apsidžiaugė, nes keletą savaičių su niekuo nesikalbėjo. Kieme sukinėjosi vyrukas su kažkokių tvorinių vielų raizginiu.
  - Laba diena! Atsiprašau, kur čia arčiausiai galėčiau rasti vandens? – šūktelėjo, pasirėmusi į medinius vartelius.
  Jis matė ją iš tolo. Padėjo į šalį vielas ir nuskubėjo pasitikti. Jis irgi nebuvo su niekuo gyvai kalbėjęsis kurį laiką.
  - Laba. Čia yra vandens, - atsiliepė šeimininkas atidarydamas. - Užeik.
  Kviesdamas mostelėjo šulinio link. Prisėmęs kibirą pastatė šalimais.
  - Atnešiu puodelį, - šyptelėjo ir patraukė namo link kurį laiką nenuleisdamas akių nuo viešnios.
  Erna stovėjo apstulbusi. Dešimt tūkstančių šiurpuliukų skubiai leidosi nuo kaistančių ausų spenelių, per nugarą ir jau žliugsėjo degančia vėsa kojų pirštuose. Ji pamiršo, kad yra mirtinai ištroškusi. Kartais jai atrodydavo lyg trapiausias aštuonlapis besikeičiančių spalvų žiedas skleistųsi krūtinėje. Ypatingomis minutėmis jis imdavo suktis ir mirgėti. Taip ji atskirdavo, kad vyksta kažkas svarbaus. Dabar ir buvo vienas tų momentų – ugninė gėlė ėmė suktis pašėlusiu greičiu. Erna susiprato, kad atpažįsta (Vert. past. - Tikslesnis vertimas neįmanomas, deja). Greit apsižvalgė ir susivokė, kad nežino, kur randasi – Lietuvos šiaurėj, vakaruose ar vidury. Žvilgsnį nukreipė į namo duris, į ateinantį vyriškį su puodeliu.
  Jis pasėmė vandens ir padavė, žiūrėdamas prisimerkęs, truputį įtariai.
  - Kaip šita vieta vadinasi?
  - Drugeliškės. Bet tik viena sodyba, kaip matai. Vienkiemis... – Laurynas pasimuistė. Nekentė tokių situacijų – šnekėti apie nieką, nemėgo šnekėti apskritai, ir dar kai taip į tave tiesiai žiūri.
  - Drugeliškės? O kur drugeliai? – Erna šyptelėjo, o sau pagalvojo: vienkiemis – aptvertas tvora? Dar taip nemačiau...
  Laurynas neatsakė. Nebuvo kada. Jis negalėjo daryti kelių darbų vienu metu. O dabar buvo labai užsiėmęs – savo nuostabai ir sutrikimui – spoksojimu į merginą.
  - Ar čia yra kur netoli koks vandens telkinys?
  - Ne, nėra.
  Jis pradėjo norėti, kad ji kuo greičiau išeitų, nes kažkaip buvo per arti. Bet kažkodėl galvojo, ką čia dar pasakyti ir kaip pakalbinti, kad ji neišeitų.
  Erna gėrė nenuleisdama akių. Ji negalėjo net sumirksėti. Bijojo, kad tai, ką dabar mato išnyks.
  - Aš sutrukdžiau tikriausiai...
  - Ne, ne, aš beveik niekada neužsiėmęs... – skubėjo išberti mandagiems pokalbiams nušlifuotą frazę šiek tiek atitokęs Laurynas. Jis pats apie save taip galvojo – kad beveik niekada nieko rimto neveikia. Dar galvojo, kad mėgsta būti geras ir padėti. Kad yra ne toks, kaip visi. Bet progų tai pasitikrinti turėjo nedaug – nėr su kuo normaliai pakalbėt, kur pasisuksi – visi nesąmones pliurpia...
  - Ar galiu panaudoti visą šitą vandenį? – ji vis dar nenuleido akių. Ir nesumirksėjo.
  - Prašom.
  Erna nusiėmė kuprinę, pagaliau nuleido akis, atsitūpė, lėtai panardino rankas į ledinį  vandenį ir, pasisemdama rieškučiomis, ėmė praustis veidą. Vanduo tiško į šalis ir Laurynui ant kojų. Kai tėkštelėjo ant blauzdos, jis atsitokėjo, kad PATS stovi per arti, ir kaip koks asilas dėbso - lyg apkvaitęs, lyg mergų nematęs. Žiūrėjo čia į merginą, čia į šlapias savo kojas, čia vėl į merginą. Erna pakėlė akis, pasižiūrėjo, lyg būtų perskaičiusi jo mintis, tada, nuleidusi galvą, nusiavė batus ir, puodeliu pasėmusi vandens, lėtai ėmė pilti ant kojų. Išpylusi tris puodelius ant vienos, tris ant kitos kojos, šliūkštelėjo visa, kas liko kibire. Laurynas stovėjo kaip betoninins elektros stulpas. Nors buvo skeptikas visa ko atžvilgiu ir mėgo paaiškinamus dalykus, bet dabar jautė – savo didžiausiam siaubui - taip, kaip dabar, daugiau niekada nebebus. Tik dabar.
  Erna atsistojo, vėl įsmeigė akis į lengvai paklaikusį vyriškio veidą. Buvo gera taip žiūrėti į jį. Laikas ištįso neprašytas. Ji - aiškiai kaip niekad - žinojo, ką dabar SAKO jam, kaip dabar ESA. Šyptelėjo, lėtai užsimerkė ir žvilgsniu vėl grįžo iki Lauryno.
  - Ačiū.
  Tada apsiavė, užsidėjo kepurę, kuprinę ir nuėjo vartų link.
  Laurynas vis dar stovėjo apšalęs.
  Erna uždarė vartelius,  atsisukusi nusišypsojo, dar pamojavo ir nuėjo.

  Laurynas įpuolė į virtuvę, pasiblaškė truputį, kažkodėl nusprendė, kad reikia išjungti mobiliaką, ir automatiškai užsikaitė kavą. Jautėsi sumišęs, pakrikęs kažkoks. Kaip keptuve gavęs makaulėn.
  Kas čia buvo?
  Susinervino, kad arbatinis ilgai kaista, nulėkė kambarin prie kompo tikrintis pašto. Beskubėdamas skaudžiai trinktelėjo alkūnę į durų staktą, susikeikė ir bandė koja prisistumt kėdę, toji nuvirto. Spyrė į ją, sulaužydamas atramą.
  Kvailys! Kvailys! Na ir asilas! Asilas paskutinis!
  Puolė prie lango: kelias buvo tuščias. Grįžęs virtuvėn, užsiplikė kavą. Aprimo šiek tiek, maišydamas cukrų.
  Blyn, ryškiai prisisvaigau, prisikūriau nesąmonių. Nu, bet ne, negali būti...
  Išlėkė laukan prie šulinio: vandens prilaistyta, puodelis, kibiras tuščias ant žemės – jis taip niekad nepalieka. Jautėsi sukrėstas. Išėjo į kelią pažiūrėti – tuščia. Nieko nesuprato. Pyko, kad nesupranta. Jautė, kad pražioplino kažką labai svarbaus. Bet ką? Ir ką dabar daryti?

  Jis padarė kaip visada – pasiėmė taburetę vietoj sulaužytos kėdės ir porai dienų įkrito į seniausiai žaistą žaidimą.

____________________

  - Ok, jungiam D–Va.
____________________

  Kalnas kopti buvo statesnis nei atrodė iš tolo. Šarvus jis jautė lyg besilaupančią seną odą. Viršūnė atrodė tokia smaila, kad galėtum apkabinti rankomis. Nuovargis taip lenkė prie žemės, kad sausi grumstai rodėsi panašūs į pagalvius.
  Nuo kalno atsiverianti erdvė ir kelias kvietė žvilgsnį raudonų stogų gyvenvietės link. Jis su palengvėjimu atsikvėpė. Gražu. Suplazdėjo širdis iš ilgesio ir nekantrumo - liko juk nebedaug. Šarvų žvynelių buvo mažiau nei jis atlaikė kovų. Nuo dabar jau nebus tas, kuris kovoja. 
  Bet puikų vaizdą kaip mat užstojo pilkai mėlynas debesis, o gal tirštas rūkas. Karys jautė kiekvieną savo gyslą, maudė kiekvieną raumenį, jei būtų prarijęs bent gurkšnį vandens, pažinotų kiekvieną takelį, kuriuo jo kūnu nukeliautų mažiausias lašas. Debesų siena tirštai aptvėrė viršūnę. Galėjai matyti, kaip tirštėja ir mėlynuoja.
  Negi dabar? Ei, nebepastoviu...
  Dabar.
  Susikaupė iš paskutiniųjų, ir, nustebęs, kiek dar turi jėgų, kilstelėjo kalaviją. Lengvai lyg plunksna perskrodė debesų sieną. Tamsieji rūkai išnyko, o vietoj jų stojo balta migla – daug toliau, nei ranka ar žingsniu pasiekiama.
  Ženklas buvo aiškus: jis negali toliau eiti nestabtelėjęs. Nes neatgavęs jėgų jis – tik aklas ir kurčias beprotis.
  Nurimęs padėjo galvą, užmerkė išvargusias akis ir akimirksniu apaugo žydinčia pieva.

_______________

  - Gerai, dabar pasižiūrim, kaip pagal E-Et.
________________

  Bėgau, kiek galėjau.
  Aplink plytėjo jūra: dešinėj – bekraštis vanduo, kairėj – irgi bekraštis. Ir pilkas dangus. Niekad čia nebuvau. Nesupratau, kaip toks siauras smėlio ruožas, kuriame susitinka vandenys, gali būti toks nesmengantis. Šlapia. Drėgnas šaltis badė padus.
  Bėgau taip greitai, kaip tik galėjau.
  Jei bėgdamas randi savo ritmą, tai gali bėgti nesustodamas keletą valandų ir nepavargti. Svarbu rasti – pajausti ritmą. Gerai žinojau ir pažinojau savąjį. Bet dabar buvo ne ta situacija.
  Bėgau, įsisegusi akimis į įdegusią nugarą. Visa tai jau seniai buvo ne mano jėgoms. Kojos medėjo. Kvėpavimas susimaišė su viduriais. Balsas užduso po dešimties minučių. Išeitis buvo tik viena – pavyti. Jis lėkė negirdėdamas, nematydamas, nejausdamas. Viešpatie, kaip gali žmogus – toks žmogus - būti šitoks kurčias ir aklas?! Ir tie kvaili mažvaikių žaidimai – vienas bėga, kitas vejasi, o paskui atvirkščiai. Žinojau, kad arba dabar, arba su visam. Mane laikė tik ta viena mintis, žvilgsniu įsegta į pamažu tolstančią nugarą. Languoti marškiniai plevėsavo parišti aplink juosmenį. Daugiau nieko nemačiau, tik nugarą. Reikia tik paliesti. Negaliu dabar judinti nei galvos, nei žvilgsnio, nei šitos minties. Kitaip neištversiu. Dabar arba viskas. Dabar arba niekad.
  Dabar.
  Mačiau, kaip mano rankos tiesiasi link saulės rudai nuglostytų pečių, kabinasi nagais ir palieka kruvinus dryžius. 
  Viskas. Sekantis žingsnis nebe mano.

  Gulėjau parkritusi ant smėlio. Perštėjo skruostą ir ranką, ausyje gurgždėjo. Kai atsimerkiau, prieš akis iš arti atsivėrė mažas šlapio nesmengančio smėlio lopinėlis. Gabalytis baltos kriauklės lyg čiabuvis. Geras, maniau, kad smėlis geltonas, o pasirodo, kad kiekviena smiltelė – kitokios spalvos. Yra net margų ir marmurinių. Kuri tau gražiausia? Kuria norėtum būti?
  Mėgdavau žiūrėti, kaip vėjas pusto smilteles, kaip ridena nesustojamai. Bet dar nemačiau, kaip smėlis būna šlapias.
  Girdėjau, kaip kojas skalavo vanduo. Susigarankšliavusios kelnės spaudė kirkšnį. Nuo šalčio skaudėjo krūtinę. Šlapia liūdna ramybė. Šlapias vienišas DABAR. Prisiminiau lapelį kišenėje. Įsivaizdavau, kaip liejasi raidės ir tie keli žodžiai nyksta šlapdami. Atrodo, kad fiziškai jaučiau kaip jie tirpsta. Atmintim iš tikrųjų nelabai gali pasikliauti, ji prigalvos, ko nebuvę ir taip įtikins ar pagražins, kad nesuabejosi. Bet nenorėjau judėti. Nenorėjau. Nes dar nebuvau ČIA buvusi.

  Nejudėjau. Nes kitas žingsnis ne mano.

  - Erna, kokia tu keista... – Laurynas nubraukė man plaukus nuo veido ir kaklo. Paglostė skruostą. Nenorėjau atsimerkti. Ne-no-rė-jau.
  - Erna... kvailute... Labas gi...
  Tai buvo švelnumas. Žinojau, kad savo žingsnį padariau. Bet atsimerkti nenorėjau. Bijojau. Pirmąkart bijojau pasižiūrėti tiesiai. Nebeturėjau jėgų. Per ilgai laukiau.

_____________________

  - Palauk, nesupratau, kas čia vyksta?
  - Taigi viskas gerai – užduotis įvykdyta.
  - O kaip Erna? Ji gi praktiškai negyva! Tai ką, čia toks sumanymas?
  - Na, idealus variantas retai pasitaiko...
  - Ne, palauk, mes negalim užskaityt, ji išsekusi, ji nebegalės grįžti, mes ją palikom ant ledo... Kas ją globoja?
  - Ant kokio ledo? Viskas normaliai... Va, matai, dabar bičiukas galės ja rūpintis, slaugyti, kol atsigaus...
  - Šitas? Jis gali kuo nors rūpintis?! Šitas vaikėzas? Jis tik rūpinasi, kaip jam protingai atrodyti! Ne, kas ją globoja?
  - Ko čia draskaisi? Viskas normaliai, sakau... Taigi nenumirė nė vienas... Priešingai – žiūrėk – kalbėtis pradėjo!
  - Tai jau kalbėtis... Jam iki kalbėjimosi šimtą metų šūdais plaukti! Kas ją globoja, po galais? Taip palikti negalima...
  - Agis Pirmas. Abu jis globoja.
  - Pirmas? O jis žino, kas čia vyksta? Kaip jis tai leido?
  - Jis jau ateina... Bet nesuprantu, ko čia siautėji? Instrukcijos aiškios, kiekvienas turi savo užduotį. Ir ant Lauryno nevaryk, pasižiūrėk į galimybių spektrą geriau, nekriokęs... Be to, jie patys pasirinko. Ir pagalbos kol kas nė vienas neprašė.
  - Bet jeigu mes neįsikišim, tai mes labai daug prarasim! Gal įjungiam visus keturis parametrus? Tada bent bus aišku.
  - Kokius keturis? Erna iškart išeis spinduliu, kvaily, o Laurynas užklimps labai labai ilgam. Matai gi, kad nesusigaudo kol kas, mąsto stereotipiškai: jei susitiko vyras ir moteris ir jaučia, kad yra viens kitam ypatingi, tai, pagal visuotinai priimtus normalių žmonių standartus, turi kaip mat susimest krūvon. Bet jei yra gyvenimo faktų ir įsipareigojimų, kaip šiuo atveju, tai vadinasi, nieko panašaus būti negali. Ir Lauryno stereotipų sukaustyta galvelė nemato, nesupranta, nesuvokia kitokių galimybių. Aišku, kad jo išsivystymo lygis ir parametrų skiriamoji geba pakankamai išlavinta, kad atskirtų, kad čia reikalas ne apie seksą tikrai. Bet čia ir viskas. Kol kas jis neskiria net eroso nuo seksualumo, ir vyriškumą supranta labai primityviai: pamačiau - patinka - noriu – malonu – bus mano – mano žodis paskutinis. Taip, santykį mano-tavo jis puikiai įvaldęs, o apie mes ir tarp mūsų – net nenutuokia. Nors pagal duomenis – tiesiog sutvertas keliauti spinduliu.
  - Tai kokio velnio pasiuntėt jam Erną? Reikėjo siųst tą, kuri gali susimest krūvon.
  - Klausyk, tu kur buvai, kai jie rinkosi, ką? Abu galėjo pasirinkti, ką tik nori. Laurynas pasirinko Erną. O Erna pasirinko Lauryną. Ir jų susitikimo užduotis – ne šeimyninis gyvenimas. Ne ta užduotis, ne ta, kvaily, aiškinu gi. Ir ne lovos žaidimai. Ne, tu kaip Laurynas, garbės žodis... Ryšyje esmė. Ryšyje, avino tu galva...
  - Bet juk reintronas yra, kam jam Erna? Reintronas juk kontaktui mokytis. Vis tiek nesuprantu, kaip Agis Pirmas tai leido. Tu pats į duomenis pasižiūrėk: kaip jie galėjo viens kitą pasirinkti, jei neturi nieko bendro? Kaip iš skirtingų planetų...
  - Turi. Vieną bendrą dalyką – abu pasirinko viens kitą Čia. Jei pasirinks Ten ir sukurs ryšio formą Ten, tai tada užduotis bus įvykdyta. Tada abu bus įvykdę savo užduotis.
  - Bet Erna nebeištemps, jei nesujungsim visų keturių parametrų!
  - Ko tu prikibai, ką? Tu gal ją globojai paėjusį kartą? Prisidirbai ar skolingas jai ką? Ji pasirinko patį tinkamiausią šitam reikalui. Mokytojo jai nereikia, supranti? Ne tas lygis. Jie tik vienas kitam gali dabar būti mokytojais, kitaip nieko nebus.

  - O, pagaliau ir tu... Agi Pirmai, pasakyk gi šitam įkyruoliui nerimautojui, kuriam dabar Erna etape, o kuriam Laurynas?
  - Erna yra šeštam, Laurynas penktam. Abiem liko sunkiausi etapai. Gražu, ar ne? Pažiūrėkit, ne, jūs tik pažiūrėkit, kaip kuriamas grožis, kaip jis gimsta... Pirmas etapas – koordinačių nustatymas. Abiejų atskirai sugebėjimai fantastiški, aukščiausio lygio, o susitikimo dėka – patrigubėja! Antras etapas – jausmų/išgyvenimų paletė. Ernos  - devynioliktas lygmuo, Lauryno – dešimtas, bet susitikimo dėka, Lauryno pašoka iki aštuoniolikto. Trečias – norų etapas. Abu čia neprilygstami, o susitikimas išskaidrina viską tiesiog iki tobulo skambėjimo! Toliau – pasirinkimai. Va čia abiem prasideda darbas, nes abiejų gyvenimo faktai nepalankūs ir tarnauja pirmąja kliūtim. Erna turi daug daugiau patirties, vis tik nedaug turim pasiekusių keturioliktą lygmenį. O Laurynas užklimpęs stereotipiniam mąstyme. Jie Ten turi tokį juokingą žodį „tradicijos“. Bet susitikimo dėka, šito - būtent jų susitikimo dėka – pažiūrėkit - atgyja Lauryno išgyvenimų sfera iki lygmens, kurio jis nebegali ignoruoti, o tai šiuo atveju nulemia pasirinkimą ir yra atskaitos taškas judėjimui tolyn. Šaunuolis! Šaunuolis!
  - Bet Agi Pirmai, Laurynas dabar trypinėja veiksmo etape, o Ernos laikas tai į pabaigą. Gal, sakau, visi keturi parametrai padėtų?
  - Ernos užduotis – įveikti paskutinį – šeštąjį – pasitikėjimo etapą. Mes negalim kištis, kol ji neprašo. Turim atsakyt tuo pačiu. Pa-si-tikėti. Pa – praeitis, si – dabartis, o tikėjimas visada nukreiptas į ateitį. Jeigu neįveiks ir šįkart, tai struktūruosim kaip patirtį. Aišku, kad būtų gaila, nes šįkart jie abu kartu turi tokią kuriamąją galią, kuri pranoksta Tenykščius viesulus, ir – kas nuostabiausia – turi neįtikėtinus sugebėjimus tuos viesulus suvaldyti ir įprasminti. Gerbiamieji kolegos, jums, tikiuosi, aišku, ką daryti...

  - Ša, prašyčiau tylos. Jūs turite galimybę išgirsti drugelių plazdenimą - galimybę tapti liudininkais to, apie ką Ten sako: „Ale matai, kaip gyvenime būna... “.