Rašyk
Eilės (72022)
Fantastika (2158)
Esė (1686)
Proza (10315)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Vydė Brėkšta Vydė Brėkšta

Tiltai nešoka tango

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


VEIKĖJAI
JORĖ
HUGO
RUUDAS
TINEKĖ
RENĖ
POLAS
BALSAS



I SCENA


Erzinančiai blyksi gatvės žibintai, mašinų, tramvajų, laivų garsai ir dviračių keleivių balsai susipina į garsų niekada nemiegančio miesto chaosą. Blyksniai apšviečia figūrą kitapus tilto turėklų. Balsai mėgina perrėkti miesto chaosą.

JORĖ
Ne! Nesiartink! Šitas miestas išėjo iš proto! Net blykstelėjimai jame beprotiški! Aš dar noriu šiek tiek į juos pasižiūrėti. Tik truputį! Jie kaip tie savižudžiai drugeliai! Maži idiotai! Puspročiai, išsitaškantys į niekumą! Trumpas skrydis ir nykuma. Šalta! O kelias į ją tik akimirka, visai nebaisi! Lyg skrydis! Gal pajausti netgi vėjo pirštus braukiamus per plaukus! Visišką laisvės pojūtį! Nors vieną kartą visišką laisvės pojūtį! Manai jie supranta?! Stok, sustok, sakau! Šoksiu!

HUGO
(Kol kas girdėti tik vyriškas balsas) Taip, čia jie bepročiai. Vanduo labai šaltas.

JORĖ
Koks skirtumas?! Manai, tai man rūpi?! Aš noriu šokti! Noriu prisijaukinti nykumą! Prisijaukinti šitą juodą vandenį! Kaip auka prisijaukina budelį, kad vėliau jam galėtų atleisti! Šaltas jis ar nešaltas, man nesvarbu! Man niekas nesvarbu! Vanduo nemoka keistis! Jam vis vien koks jis ir kiek priima!

HUGO
Ne. Manau, ne... tik, manau, teko girdėt, kad šitie kanalai keisti. Juose tik metras vandens, toliau  tik dviračiai ir dumblas.

JORĖ
Jau sakiau, kad man nerūpi! Kodėl turėčiau klausytis apie dumblą ir    dviračius?! Tai niekai! Tarp jų, esu tikra, dar yra vietos! Aš nedidelė, įsitalpinsiu!

HUGO
Kažin, ar tau pavyks iš karto tai padaryti...

JORĖ
Metras vandens, metras dviračių ir dumblas?!. Kokia nesąmonė!

HUGO
Neteko girdėti apie vietos kanalus?.. Maniau visi apie juos žino...

JORĖ
Man nesvarbu, ką kas žino! Kodėl stoviu čia ir kalbuos su tavim man irgi nesvarbu! To galėtų ir nebūti, galėčiau pamanyti, kad tai tik sapnas, dūmas plaučiuose ir smegenyse! Iliuzija! Aš tavęs  nepažįstu! Net nematau! Nenoriu matyti! Nenoriu atsisukti, kad pamatyčiau! Nenoriu, kad čiuptum laikyti kaip kvailuose veiksmo filmuose! Tik filmuose  galima prisijaukinti mirtį! Man nesvarbu kiek čia to sušikto vandens! Šušiktų dviračių, purvo, ar ko ten dar! Mirtis čia laukinė ir juoda kaip šitas vanduo... tokią ją piešia, tokią visada įsivaizdavau, nuo vaikystės, beveidę ir juodą.

HUGO
Pasirinkai tam ne itin gerą vietą, tave greičiausiai ištrauks kur įstrigusią ir pripumpuos vaistų kokioj nors vietos klinikoj, kad daugiau taip nesielgtum.

JORĖ
Kokiems velniams tau tai turėtų rūpėti?!

HUGO
Todėl, kad ko gero pati kam nors rūpi, kažkas jausis dėl tavęs prislėgtas, kaltins save, kad leido tau išeit, kad negalėjo sulaikyt. Tau bus lengva, nors iš tikrųjų metei viską ir teesi šunsnukė, užkrovusi savo mirtį kažkam ant sprando.

JORĖ
Tu neatsakei, kokiems velniams, tau tai turi rūpėti!

HUGO
Todėl, kad ir aš jau jausiuos atsakingas. Štai taip paprastai išeina, čia judi gatve, čia jau velki paskui save atsakomybę už žmogų.

JORĖ
Metras vandens, metras dviračių, metras purvo, metras vandens, metras dviračių... iš čia kristi  pakankamai aukštai! Juk sakau, pirma skrydis, o tada laisvė. Mažas susidūrimas su tiesa ir viskas kitaip. Trumpa prisijaukinimo akimirka ir viskas kitaip. Juk visi iš jos tik skolinamės gyvenimą. Tada atiduodam! Viskas paprasta!

HUGO
Nukrisi gal, bet ar užsimuši... Na, gal...

JORĖ
Ar rizikuosiu! Kvailai skamba, ar ne?! Rizikuosiu! Rizikuosiu užsimušti!.. Ko nesijuoki?! Dažnai juokiamasi iš bepročių.

HUGO
Aš nemanau, kad tu beprotė. Tik čia neverta.

Žibintų mirksėjimas liaujas. Šviesos apšviečia kitą tilto pusę, kurioje vežimėly sėdi Hugo.

HUGO
Šita vieta netinkama, patikėk manim, drugeli... Ir bepročiai neketina prisijaukinti mirties. Jie gyvena joje. Arba gyveno. Tu ne beprotė, tik kažkas velniškai beprotiško šitame mieste...

JORĖ
Aš nenoriu čia pasilikti.

HUGO
Ir neturi dėl ko?

JORĖ
Neturiu?.. Čia neturiu... Nebegaliu. Nemoku!
HUGO
Amsterdamas ne pati geriausia vieta viską užbaigti. Pragariškas didmiestis paskendęs po žolės dūmais. Šitam chaose  niekas neliūdės, niekas nepastebės, niekam nebus įdomu, kad buvai ar tavęs nebuvo. Ironiška?  Net niekas nesijuoks ar nesiraukys jei teks traukti iš vandens. Ir neklaus, kas nutiko, kai sumaltom kojom ir rankom nuveš į priimamąjį. Visi paskendę judesyje, lėkime, triukšme, ūžime, panašiam į chaosą.  Savi?... Taip, jie gedės, bet tik ne svetimi, ne čia, drugeli...

JORĖ
Kodėl svetimi?!

HUGO
Amsterdamo kanalų nepažįsta tik tas, kas nėra buvęs Amsterdame... Kažkur ko gero yra namai, kuriuose laukia...

JORĖ
Nieko tu nežinai apie mano namus!

HUGO
Vadinasi, tikrai yra...

JORĖ
Yra. Toli nuo čia, jiems visiems bus geriau!




HUGO
Keista... Nepagalvojau. Maniau, jie turėtų išgyventi. Gal net negalės tavęs palaidot. Žinai, kaip toj legendoj apie Antigonę. Ji išgyveno visą tragediją, kad palaidotų artimą, už tai net mirė pati. Bet mirtis turėjo prasmę, o tavęs nesupras. 

JORĖ
Neik artyn! Ką tu paistai, kokia Antigonė... Koks skirtumas, jei negaliu grįžti?!

HUGO
Bijai, kad tave sulaikysiu? O ką padarysiu? Pašoksiu ir čiupsiu už kojų? Suprantu, esi prislėgta?

JORĖ
Lik, kur esi...

HUGO
Būk gera, lipk atgal ir leisk tau padėti.

JORĖ
Tu man nepadėsi!

HUGO
Tada leisk bent pabandyti. Tu manęs nepažįsti. Tik pabandyti.

JORĖ
Tu man nepadėsi.

HUGO
Neleidusi nesužinosi.  Galėtum bent pasakyti, kas nutiko. Paklausyk, pakalbėkim ramiai. Koks tavo vardas, pradžiai?..

JORĖ
Jorė...

HUGO
Jore, o dabar perlipk ir pasikalbėkim.

JORĖ
Eik šalin.

HUGO
Negaliu. Greitai lis. O aš vis dar mąstau, kad turėtų būti žmonių, kuriems rūpi. Aš moku gerai klausytis.

JORĖ
Jie nėra atsakingi! Niekas nėra atsakingas!

HUGO
Mes visi už kažką atsakingi. Sumauta diena... Dabar aš atsakingas už tave... Būčiau norėjęs, kad prieš metus kažkas kitas būtų stovėjęs čia ant tilto ir man tai pasakęs... Būčiau pamąstęs apie kitus.  Tada neradau nieko, už ko galėčiau kabintis nagais arba tiesiog niekas nepasakė. Oras buvo sumautai geras...



JORĖ
Šiąnakt lis...

HUGO
Taip. Nesinori permirkti...

JORĖ
Tavęs niekas nelaiko. Man neįdomi tavo istorija! Net jei šokai, nenušokai...

HUGO
Žinau. Niekam nerūpi svetimi žmonės. Ypač, kai jie vežimėly po nesėkmingo skrydžio. Jei nepasiseks tau, nekęsi manęs, kad tavęs nesulaikiau. Tik tiek. Aš blogas pavyzdys. Ir, matyt, blogas klausytojas. Apsimelavau...

JORĖ
Metras vandens, metras dumblo, metras dviračių! Kaip kvaila...

HUGO
Šįvakar gaminu vakarienę... Maisto visada būna per daug dviems...

JORĖ
Man nerūpi tavo vakarienė...

HUGO
Kodėl turėtų?.. Nors prie jos būtų lengviau išsikalbėti. Ir nepermirktume. Pradžiai pradėkime nuo to. Pasikalbėkim, kas tau rūpi, kam pati rūpi, dėl ko galėtum gyventi. Tiesiog suraskime tai, ką manai? Sesers?  Jei turi. Arba brolio. Arba motinos... Tėvo. Žmonės niekada nebūna vieniši. Turi bent kaktusą, kurį kartais palieja, katę, kurią reikia pašerti. Tik katės turi devynis gyvenimus, o kelintą gyvenam mes? Nuslysi nuo atbrailos ir įstrigsi kaip į šūdą. Ir viskas.

JORĖ
Taip, į visišką šūdą...  Į jį jau įstrigau.

HUGO
Viską galima pakeisti.

JORĖ
Aš neturiu, kas man padėtų . Niekas nieko nepakeis. (Užsikniaubia ant turėklų).

HUGO
Tada bent leisk pabandyti.

JORĖ
Pažadėk man.

HUGO
Duokš ranką. Pažadu.

JORĖ
Pažadėk!

Hugo ją prisitraukia, miesto šurmulys didėja, prie jo prisideda lietaus šniokštimas.




II SCENA

Dūmuose paskendęs kambarys. Jorė parimusi į palangę, arčiau durų Hugo.

HUGO
Teisingai tave supratau? Tu jauties prislėgta dėl šito?

JORĖ
Prislėgta? Koks juokingas žodis „prislėgta“. Plyta galima prislėgti, uždėti ant tavęs visą jų krūvą ir tada dusinti dusinti dusinti! Kaip šunį! Ar prislėgta? Ne, aš nesijaučiu prislėgta. Aš nemoku šitaip jaustis, tuštumos negalima slėgti.

HUGO
Vis tik... Tada kas tai?

JORĖ
Skaičiavau dienas, tada valandas, galop minutes, kada iškelsiu koją iš to seno pilko miesto, tada pajusiu laisvę kvėpuot krūtinėje.  Įtrauksiu į plaučius šito smogo, persmelkto žole, mazutu ir kažko, kas sklinda ir maisto parduotuvėlių. Tai panašėjo į mažo kvailo naivaus vaiko lūkesčius. Pirmos dienos, pirmas nepriklausomybės nuo visko pojūtis!  Aplinkos fatališkumas nuo blyksinčių afišų, suvenyrinių parduotuvėlių, pergrūstų klumpėmis, malūnais, medinėm tulpėm, sūriais... Pirmas įspūdis. Jame nebuvo nei dingusių dokumentų, nei skolų, nei grasinimų. Rožinė svajonė. Kažkur tarp raudonųjų žibintų, cofee shopo ir Kaukenhofo...

HUGO
Dėl vieno tu teisi, šitas miestas fatališkas.

JORĖ
Nieko nenustebins dar viena pasimetusi emigrantė.

HUGO
Ne visi jie ketina šokti nuo tilto.

JORĖ
Aš nežinau, ką čia veikiu. Kam mane parsitempei?

HUGO
Reikėjo leisti tau nušokti?

JORĖ
Ir kas toliau? Mokinsi mane gyventi? Taip, juk Amsterdamo kanalai ir taip pilni purvo ir dviračių. Arba ne, leisi pernakvoti. Juk lauke lyja, taip? Ir? Ir kas toliau?!

HUGO
Aš nežinau, kas.

JORĖ
O maniau jau yra visas planas, kaip sugrąžinti į gyvenimą nurašytus žmones. O gal ne taip išsireiškiau, ne nurašytus, o duodančius pelną. Veidą šitam miestui. Gyvą alsavimą. Istoriją. Miestas juk turi turėti savo istoriją.  Juk to važiuoja turistai. Eilėmis grūdasi tomis dvokiančiomis siauromis gatvelėmis apšviestomis raudonais žibintais lyg ketindami išvysti kažkokį stebuklą. Vyrai, moterys, nors niekada ten neužeitų, braunasi pamatyti, pajusti, įsivaizduoti, pamėgint savo iškrypusiom fantazijom prisilieti prie neoninėm šviesom nutvieksto kūno! O jie visi lavonai, ar matei jų akis, Hugo?! Jos visos negyvos, tik to dar nesupranta, Hugo... Kaip tie drugeliai, jie jau pasiekė savo šviesą,  ji dar nespėjo  jų sudeginti, bet jau išsiurbė gyvastį, išsiurbė protą, išsiurbė regą! Jie stovi ir žiūri lyg iš parduotuvės virtinos tomis stiklinėmis akimis. Porcelianinės lėlės.

HUGO
Tu ten nepateksi.

JORĖ
O kažkieno seserys... dukros... Maži porcelianiniai drugeliai... Gal jos visos pradėjo nuo to? Kaip manai? Žolės, pavogtų dokumentų. Tada nuoširdaus globėjo, aplankančio kas vakarą ir primenančio apie sirpstančius įsipareigojimus. Po truputį, pirma tik retsykiais, o tada vis dažniau ir dažniau, kol tavo skolos kaina galop pasidarai tu pati?! Taip patogu. Valia juk nieko nekainuoja, tereikia ją palaužti.

HUGO
Ne visų valia tokia silpna, Jore.

JORĖ
Manęs ieškos, tu supranti? Išmals šitas gatveles. Ir kas tada? Paliksi mane čia slėptis, kol pasibaigs lietus ir paleisi į gatvę? Tiltai niekur nesitraukia. Jie statiški šitam miestui. Šitai erdvei.

HUGO
Parsivedžiau tave ne tam, kad paslėpčiau nuo lietaus.

JORĖ
Ir kam tada?..

HUGO
Nežinau. Man neteko atkalbinėti šokančiųjų nuo tilto. Niekada šito nedariau.

JORĖ
Ir niekada nesustabdei laiko. Kaip dabar. Akimirką sustabdei ore, įšaldei kaip želmenį į suledėjusį ledą. Jis nebus jame visą laiką. Šitas lietus baigsis. Naktis baigsis. Aš tau atsibosiu. Labai greitai atsibosiu. Ir kas bus tada? Ar nepaprasčiau buvo leisti viskam įvykti savaime? Paleisti laiką tekėti.

HUGO
Laikas teka tokiems, kaip aš. Tu neturi plaukti  kartu su juo.

JORĖ
O aš įsivaizduoju jį kaip didelį laivą. Laikas slenka, o mes kaip skruzdėlės sulipę  ant lapo slenkam kartu su juo, o mums atrodo, kad ant to lapo nugyvename visą gyvenimą. O tuo metu gyvenimas vyksta kažkur šalia ar ant kito lapo, dar kito. Mes, tos skruzdėlės, įsivaizduojame, kad kitas lapas yra geresnis, o iš tikrųjų jis tik puvena, kuriam mūsų visiškai nereikia. Jis puikiai apsieitų ir be manęs, ir be tavęs, Hugo.


HUGO
Žmogus ne skruzdėlė. Žmogus turi sielą.

JORĖ
(Apeina kambarį, sustoja ties nuotraukomis ant sienų) Nesąmonė, kurią išgalvojo bijantieji mirti. Iš savo kūno laikinumo suvokimo varpinės. Niekaip negalėjo susitaikyti su mintimi, kad išnyks į dulkes.

HUGO
Aš nesistengsiu tavęs perkalbėti. Matau nesuprantame vienas kito.

JORĖ
Taip. Banali frazė, nemanai?..

HUGO
Matyt ir visi žmonės banalūs, nes mėgsta prisirišti prie banalių dalykų.

JORĖ
Tiesa! Tu visiškai teisus! Mes gyvename cirke. Užsimaukšliname sau devynis vaidmenis, o vis tiek liekame veidmainiais ir tai vimdo iš vidaus!

HUGO
(Palieka ant stalo cigaretes) Geriau rūkyk šitą... Ir pailsėk.

JORĖ
Man jau eiti?

HUGO
Leisiu tavo mintims susigulėti. Jos per padrikos, kad šiandien galėčiau ką nors suprasti.

JORĖ
Ne, ne, nepalik manęs. Aš dar nenoriu.

HUGO
Tavo pasaulis šiandien nesisuka. Aš kažin ar galiu įduoti jam pagreičio.

JORĖ
Man kur kas geriau, kai kalbi su manim. Su manim seniai kas kalbėjo. Seniai kas girdėjo kalbant.

HUGO
Iš manęs ne kažin koks klausytojas. Dar prastesnis guodėjas.

JORĖ
Man nereik guodėjo. Aš išaugau iš to amžiaus, kai reikėjo papūsti. Tada taip buvo paprasta... Tik noriu, kad kažkas manęs klausytų. Girdėtų kalbant. Arba bent palinksėtų galvą, kad manyčiau, jog taip yra. Juk tai nesudėtinga, tiesa?

HUGO
Taip. Anksčiau viskas buvo paprasta.


JORĖ
O čia, šitose nuotraukose? Tu?

HUGO
Keletas metų atgal.

JORĖ
Medalis... Šokai?

HUGO
Tai jau buvo.

JORĖ
Ne, atsakyk. Kas šitoje? Gyvenimas? Aistra jam? Neapykanta?

HUGO
Panašiai.  Pirma šokau, tada mokiau.

JORĖ
Mokei šokti? Tu?

HUGO
Ne visada sėdėjau vežimėly.

JORĖ
Kodėl žmogus, pasiekęs visa tai, šoka nuo tilto. Žmogus, kuris pažįsta kanalus.

HUGO
Liūdesio, melancholijos, prarastos meilės, dėl daugelio dalykų, kurie kitiems atrodo kvaili ar juokingi.

JORĖ
Juk tu nešokai nuo tilto?..  Man taip pasakei. Kad atkalbėtum.

HUGO
Ar dabar tai svarbu?

JORĖ
Taip! Taip, todėl, kad tu nesupranti manęs! Todėl, kad nemokėsi klausyti!

HUGO
Jei nuo jo nenušokau, tai nereiškia, kad nedariau to mintyse šimtą kartų. Kad gyvenu.

JORĖ
Tu melavai man.

HUGO
Pati tik ką sakei, kad meluoja visi. Ar tave tai turėtų stebinti?

JORĖ
Ir čia? Kas tai?  Iššūkis gyvenimui? Čia irgi melas? Šitose nuotraukose?

HUGO
Gyvenimas mele ne visada pats yra melas. Nuojauta tau kužda teisingai. Apie tango. Apie  muzikos, poezijos ir šokio sintezę, kuri leidžia pažvelgti į viską skaidriomis akimis ir įveikti aplinkos fatališkumą.

JORĖ
Nes tango – liūdesio, melancholijos ir prarastos meilės kūdikis?

HUGO
Nes jis stimuliuoja, suteikia stiprybę ir pažadina norą gyventi.

JORĖ
Net tokių, kaip mūsų norą?..  Aną dieną aikštėj stebėjau paukščius. Stebėjausi, kaip jie moka išgyventi. Jokių kasdienių rūpesčių, o tik rinkimas to, kas nukrenta ant grindinio. Ten buvo šimtai balandžių... Jokių minčių apie rytdieną. Jie atrodė tokie gyvi...  Ten yra noras gyventi. Žiūrint į juos. Atrodo, jie ištrina visas mintis, galvoje lieka skylė, per kurią įteka švarios mintys, o išteka mazutas. Jį norisi nugremžti nuo viso kūno.

Jorė užgesina cigaretę, tada išeina. Hugo užsirūko.. Pasigirsta retas pliaukšėjimas delnais.

HUGO
(Priekaištingai) Taip ir neatsikratai savo erzinančio įpročio klausytis už durų.

RUUDAS
(Įslenka į kambarį vis dar plodamas) Atleisk, broli, nesusilaikiau. Kiekvieną kartą nesusilaikau neįsigijęs nemokamo bilieto į cirką.

HUGO
Tau ne paprasčiau būtų kuo nors užsiimti?

RUUDAS
O taip,  užsiėmimų man netrūksta, kažkas turi viskuo pasirūpinti, kol tu vaidini gailestingąjį samarietį, aišku.

HUGO
Ji ilgam nepasiliks.

RUUDAS
Ne, ne ilgam, ji visai nepasiliks. Ji net ir trumpam nepasiliks. Aš nenoriu, kad mano namus apvogtų potenciali paklodė, kurią apsirūkusią nutempei nuo tilto.

HUGO
Ir seniai stovėjai už durų?..

RUUDAS
Kokia apgailėtina versija. Tu šokai nuo tilto... Hugo šoko nuo tilto. Įžymusis Hugo!

HUGO
Kalbi kaip boba, kai jau nebeturi, ką pasakyti, o vis tiek kalba.




RUUDAS
Daug ir neturiu. Šitie namai mano. Sudėkim labai aiškius taškus. Kol jie mano, kas juose gyvena, sprendžiu irgi aš!

HUGO
Sprendimus priimi ne tu vienas.

RUUDAS
Taip, žinoma! Filosofinis Hugo požiūris taip pat egzistuoja! Bet tu per pora metų šio to taip ir nesupratai. Kol gyveni čia, gyvenk, bet naminių gyvūnėlių, tokie kaip šita, vestis nereikia! Aš nemėgstu, kai šeriasi.

HUGO
Naminių gyvūnėlių?!

RUUDAS
Katyčių, šuniukų, pelyčių, moterų... Visko, kas čia zuja ir užima vietą.

HUGO
Šitas namas ne vien tavo!

RUUDAS
Taip, pamiršau, kad jis buvo  tėvo, o tėvui mirus pasiėmei  vilą užmiesty, kurią pardavei po avarijos, beje, pinigus taip ir pasilikai, juk reikėjo studijai, kuri niekam taip ir neparūpo. Ir?...  Dabar, matyt, turėčiau su tavim dalintis ne tik dalintis, bet dar ir atrėžti pusę, kad į ją galėtum prisitemti gyvenimo nuskriaustųjų. Atnešti ant padėkliuko?! Va, imk, Hugo, žiūrėk, man nereikia! Aš visko pertekęs! Noriu su tavimi pasidalinti!

HUGO
Tu aplamai turėtum džiaugtis, kad jis tau kažką paliko!

RUUDAS
Matai, jis priešingai, nei tu, niekada nepriminė, kad mane įvaikino. Ir jam nereikėjo įrodinėti, kad buvau geras sūnus. Jis matė realybę tokią, kokia ji buvo ir tuo džiaugės, nes ji jam iš tikrųjų teikė džiaugsmą! Gyvenimas jam teikė džiaugsmą! Jis mėgo daryti gerus darbus, sakysi, paveldėjai jo savybę? Kur jau! Tu negali susitaikyti su mintim, kad Hugo gavo ne viską. Padarysi bele ką, kad manę įerzintum! Neišdegs! Tu toks, kaip motina! Visiška kopija! Jums reikėjo likti dviese, gyventumėt vienom mintimis, kaip aš neprigijau prie jūsų! Ar tu manai nejaučiau, kad ji kratosi manęs, kad nepamilo kaip mirusio antragimio?! Gal manė, kad galėsiu pakeist jį?! Niekai! Niekas nepakeičia moterų proto! Jis kaip ledkalnis, velniai griebtų! Ne tėvas, kažin ar nebūtų palikusi tiesiog gatvėje, niekada nepamiršau, kas esu. Čia jai turėčiau pasakyti ačiū! O tu lygiai taip pat man tai primeni! Bet šitie manai mano, aš užgyvenau juos!

HUGO
Pats žinai, kad man sunku būtų nusigauti tomis siauromis laiptinėmis iki buto!

RUUDAS
Argi tave išvarau? Priešingai. Kenčiau, kai parsivedęs moterį cypaudavote iki paryčių, tada ji demonstratyviai išeidavo užsivilkusi tik trumputį šilkinį peniuarą ir įsirėždavo balkone išlenkto lanko forma, kad nurytų rytinį dūmą. Ta kekšė erzindavo atidengdama savo marmurines šlaunis ir lyg nematydama nieko už jos stovint. Linguodavo pagal rytinio radijo muziką, kad saulė žaistų ant kūno. Tau, aišku, tai patiko, visiems juk patiktų,  net jei kaip kurmis užsimerkdavai prieš tai, kad šitaip darydavo prieš kiekvieną  vyrą.

HUGO
Kekšė?! Tinekė buvo šitų namų dalis!

RUUDAS
Tu uzurpavai šituos namus vienas! Jai čia irgi nebuvo vietos, nebent tavo lovoj. Laikinai. Susiradai gatvėj, kaip ir šitą. Paguodei, išauginai. Kur tavo Tinekė dabar?! Paliko? Dingo, vos įsitaisei ratus! O gal ragus?! Baigėsi šokiai, baigėsi pinigai, baigėsi meilė? Už pinigus perkama ji gi neilgai teegzistuoja.

HUGO
O tu nepraleisi progos man apie tai priminti?! Kodėl? Nes Tinekė tau nepasirašė!? Ar buvo dar kažkas? Nes cypavo mano lovoj, ne tavo? Užgavo savimeilę?!

RUUDAS
Niekada nepavydėjau tau šitų tavo kekšių!

HUGO
(Siekia kampe buvusio ramento, tada užsimoja, Ruudas sulaiko lazdą, tada atlenkia Hugo ant stalo). Ji nebuvo kekšė!

RUUDAS
Ką ketini padaryt?! (Prispaudžia ramentu prie stalo) Įrodysi man savo dominavimą?! Kai laukinėj gamtoj?! Pasižiūrėk į save! Oho, liūtas!

HUGO
Paleisk! Ir nerėk, nesitaškyk savo nuodais!

RUUDAS
Kam?! Bijai, kad išgirs?! Tegu girdi! Tavo kekšės sukniso tau protą! Per savo kekšes sėdi vežimėly! Per jas pavirtai niekalu! Puspadžiu!

HUGO
Paleisk!

RUUDAS
Nepasirašė?! Galėjau barškint ją kada būčiau panorėjęs, bet man jos šlykščios, Hugo. Visos iki vienos šlykščios! Jos ne mano skonio... O šita... Tu pažiūrėk į ją, šiaudai ant galvos! Kažkas pamiršo nuimti šluotą!

HUGO
Ne tavo pavydas, gal viskas būtų buvę kitaip! (Hugo ima dust). Negalėjai susitaikyt...

RUUDAS
(Šveičia šalin ramentą, Hugo sukrenta ant žemės) Šitie namai mano! Ir šitie namai turi savo taisykles! Aš jas sugalvojau! Pirmiausia tau!

HUGO
(Springdamas) Dėjau ant tavo taisyklių...

RUUDAS
Čia mano žodis paskutinis.

Ruudas išeina.


III SCENA

Miesto aikštė. Ant grindinio pakopos sėdi  ir balandžius lesina Jorė. Už jos sustoja Hugo.

HUGO
Tikėjausi, kad rasiu čia.

JORĖ
O kam ieškojai?

HUGO
Pameni, pažadėjau tau padėti?

JORĖ
Ten tebuvo pažadas. Žmonės dažnai juos pamiršta ir dėl to žemė nenustoja suktis.

HUGO
Tau nereikėjo klausytis. Bet to, manau, žinojai, kad tavęs ieškosiu, todėl ir atėjai čia. Norėjai, kad surasčiau. Gal net specialiai laukei. 

JORĖ
Nesakei, kad namai tavo brolio, ne tavo.

HUGO
Jie tiek jo, tiek mano. Nesigilinkim, neverta.

JORĖ
Kas nutiko Tinekei?

HUGO
Ji išėjo.

JORĖ
Kodėl? Tiesa, ką sakė Ruudas? Todėl, kad sėdai į vežimėlį?

HUGO
Nežinau. Tiesiog grįžau iš ligoninės ir neradau. Ji negrįžo net kai kurių daiktų. Surinkau juos į dėžę ir palikau rūsy. Jau beveik dveji metai kai ten tebestovi. Nebuvau prie tos dėžės nei prisilietęs. Tinekė jų negrįžo, telefonas neatsakė. Atrodo, lyg kažkas ją ištrynė. Buvo žmogus ir nėra...  Išsisklaidė kaip dulkėta dėmė. O ar galiu kaltint... Ką pati darytum, kai išrautų žemę iš po kojų? Kai suvoktum, kad prie šito vežimo tave kaip pančiais pripančiojo? Kad nuo jo nepakilsi? Esi prilydytas kaip koks  metalinis niekniekis.  Tinekė buvo fatališka moteris. Laisva. Jos nevaržė niekas. Šitas vežimas irgi negalėjo pririšti. Ruudui smagu man prikišti. Tas tiesa, ji niekada jam nepatiko. Tinekė tą jautė. Ji pati jį erzino ir tuo net mėgavos. Užsimerkiau šitai matydamas. Gal be reikalo...


JORĖ
Ir nieko apie ją nebežinai?

HUGO
Girdėjau, kad šoka viename miesto klubų. Tik tiek. Aš neketinu jos ieškoti.

JORĖ
Kaip manęs?.. Tau teberūpi Tinekė? Ar tebepyksi tiek, kad tavo protas persismelkęs ja. Judviejų abiejų protai. Kas įvyko? Nepasidalinot?

HUGO
Tinekė išėjo, aš nenoriu knaisiotis po griuvėsius.

JORĖ
Griuvėsiai kam? Jai ar tau? Tavo kiekvienas atokvėpis persismelkęs jos. Atrodo, kad kiekvienas iškvėptas oro gurkšnis trenkia jos kvepalais, tais, kurie dar stovi ant vonios staliuko. Toks mažas melsvas buteliukas, lyg tyčiomis paliktas. Nemanau, kad pamiršai jį įmesti į dėžę prie kitų jos daiktų. Gal kartais pamąstai, kad čia išėjusi iš vonios ji purkšteltų jų ant dar drėgno kaklo, kur labiausiai jaučiasi pulsuojantis gyvas kraujas.

HUGO
Tinekei nebėr vietos. Tu tai žinai. O tau tiesiog malonu girdėti, kad tai patvirtinu. Taip, aš tai patvirtinu. Tinekė išėjo. Išėjo, Jore.

JORĖ
Čia tau taip atrodo. Žmogaus greta nėra, o ji gyvena šalia tau to nežinant. Kaip šmėkla. Žiūri į veidrodį, o ji žiūri tau iš už nugaros.

HUGO
Tu pavydi? Tinekei?

JORĖ
Ar aš?! Aš neturiu ko pavydėti!

HUGO
Tu melagė. Pavydi  melagė. 

JORĖ
Aš juk neužimu Tinekės vietos, kodėl turėčiau pavydėti?

HUGO
Kodėl išėjai? Ir kodėl atėjai čia?

JORĖ
Keistas klausimas... Manau, jau supratai. Visi namai skambėjo. Tas garsas rezonavo net gatvės lietvamzdžiuose kaip kokiuose katedros vargonuose, kad visi išgirstų.

HUGO
Juk neturi, kur eiti. Miestas svetimas. Rasim kur apsistot, nors pradžiai.



JORĖ
Ruudas... Negaliu pernešti šito erzulio. Šito nuolatinio erzulio, šleikštulio, persekiojimo, pykčio, šito dulkės jausmo!  Tie namai kaip atvirkštinis magnetas. Nuo jo meta tolyn jėga, kurios negali paaiškinti, bet jauti, kad ji yra. Aš nepanaši į Tinekę. Aš nenoriu su juo susitikti. Nenoriu maišytis jam prieš akis, nenoriu klausytis jo stūgavimų. Nuo jo krečia kažkoks keistas šiurpas.

HUGO
Tau ir nereikia. Rasiu, kur išeit. Vakar diena tik viską pagreitino.

JORĖ
Taip, bet...

HUGO
Aš nežinau, kodėl įvyko avarija. Nežinau, kodėl sėdžiu vežimėly. Nežinau, kodėl išėjo Tinekė, bet žinau viena, kad tavęs paleisti nenoriu. Ne todėl, kad žadėjau padėt, Jore... Todėl, kad akyse turi kažką tokio... tokio, ką mačiau šokdamas. Aš tai pamečiau. Jau neturiu, supranti, tai lyg narkotikas. Kūnas jo reikalauja, kitaip miršta. Man reikia šito, tu gali man tai duoti.

JORĖ
Tango? Liūdesio, melancholijos ir aistros šokį?

HUGO
Aistros, pavydo, skausmo šokį. Tango mane vertė gyventi, nes tik jausdamas suvoki, kad esi gyvas.

JORĖ
Skausmas verčia gyventi? Tai absurdas. Tu kalbi nesąmones. Aš stengiuosi pritempti tave prie žemės, o tu gyveni kažkur, kur man dar reikia palypėti. Kur reikia suprati, Hugo.

HUGO
Kvaila, kai dėl to ketini viską užbaigti. Verčiau skausmas, nei didžiulė skylė krūtinėj.  Tada jauties toks tuščias, jog atrodo, kad tavy gali staugti vėjas.

JORĖ
Aš žinau šitą jausmą... Ta tuštuma tempia į dugną tokia jėga, jog atrodo, jei į ją tuoj pat nieko neįdėsi, jį išgrauš tave iš vidaus kaip žaizda. Tada pats sau patampi melagis. Imi gyventi tuo, kuo nėra.  Žiūri į šitą chaotišką pasaulį nieko nematančiom akimis ir džiaugies, kad va, šviečia saulė, va, kažkas pražydo... va, mašinos nuvalė grindinį ir tu gali vėl lengviau kvėpuoti... Ar šitas melas gali užlipdyti tą skylę?

HUGO
Skylė ne todėl, kad kažkas valo gatves ar šiandien nelyja. (Hugo paima iš Jorės dalį duonos, pats ima lesinti balandžius). Visi miestai vienodi. Jokio skirtumo, ar jų gatvės grįstos grindiniu ar klotos plytelėmis. Tik vieni labiau aprašyti, kiti lieka vien mūsų galvose. Skiriasi tik gatvių pavadinimai. Skersgatvių, aikščių. O visur gyvenama vienodai. Visur gali būti namai, Jore. Ir nebūtinai svetimi yra tuštesni už savuosius.

JORĖ
Ten iš kur atvažiavau, mėgau vieną mažą kavinukę. Vasarą lauke pastatydavo staliukus, jie veik visada būdavo nusėsti turistų. Visai, kaip šita prieš mus... Ten irgi buvo panašus grindinys ir soboro aikštė, o iki jos tiesėsi liepų alėja... Vasarą grindinys kvepėdavo dulkėmis, nors atrodė toks savas, kad tas kvapas netgi būdavo malonus. Mediniai seni imantys trūnyti suoleliai po liepomis abipus jų kolonados... (Ilgesingai šypsosi). Aš noriu namo. Kaip manai, kirsčiau sieną be dokumentų?

HUGO
Aš viską sutvarkysiu. Tau nereiks slapstytis.

JORĖ
Aš noriu namo, Hugo, nenoriu nieko laukti, nenoriu tikėtis, kad mane sustabdys gatvėj, nenoriu neturėti, kur kreiptis. Aš nenoriu vėl susitikti su jais. Tu supranti? Bet tai neišvengiama. Tai kapsi diena iš dienos kaip vanduo iš sugedusio vandens čiaupo. Taip įkyriai, lašas, lašas, lašas, kol ima kalti kiaurai per smegenis!

HUGO
Grąžinsim viską kartu.

JORĖ
Aš nenoriu įsipareigoti.

HUGO
Aš neprašau įsipareigoti. Čia irgi yra aikštė. Ir liepos. Ir kavinukė. Apie ką tau ir sakau... Čia irgi galima gyventi. Gyventi, Jore. Egzistuoti. Maišytis po kojom. Velniai rautų, kaip nori,  taip tai ir vadink! Bet judinkis! Aš galiu išjudint savo sumautą vežimą, gali  tu! Nereik prikišt sau į galvą viso šito sušikto mėšlo! Ištrauksiu jį tau iš dantų, jei vėl pamatysiu! 

JORĖ
Nerėk! Tik tu nerėk! (Užsiima ausis) Prašau, nerėk, Hugo. Tu tik nerėk..

HUGO
Tu nieko nevertini... Tavo pasaulis griūna?! Ne pati įklimpai į šitą šūdą?! Siūlau tau ranką, sutik, velniai griebtų! Nenoriu... nenoriu, kad išeitum kaip Tinekė. Nenoriu vėl matyti, kaip viskas griūna, kaip galiu sulaikyt, bet, žinai, kaip tas smėlis, viskas, ką turėjai išteka tarp pirštų ir virsta į niekalą. Į ką tu pavirsi? Į niekalą, Jore!

JORĖ
Kodėl? Aš jau niekalas.

HUGO
Su tavim keista kalbėtis. Nuo tavęs, atrodo, net žodžiai nubyra. Tiek to...

JORĖ
Lesindavau balandžius. Aikštė būdavo visada pilna balandžių. Laikas, atrodo, sustodavo, mintys kažkur pradingdavo. Net lyjant ji atrodydavo gyva. Vanduo paskandindavo savyje viską. Mintys prigerdavo.

HUGO
Balandžių čia tiek, kiek nori.

JORĖ
Miestai panašūs...




HUGO
Čia galėtų būti tavo miesto aikštė. Tavo miesto kavinė. Tavo liepos. Tavo paukščiai. Net lietus tavo. Srovė, tekanti iš lietvamzdžio, irgi tavo. Ir tamsūs praeivių skėčiai, permirkę sportbačiai, eilė dviračių prie stoties... Moterų vežimėliai, prikrauti niekniekių, grindinys, nuklotas liepžiedžiais, net išsiplėtus mazuto dėmė Amsterdamo kanaluose.

JORĖ
Tai kvaila...

HUGO
Kodėl? Todėl, kad nedarai kvailysčių? Aš noriu pažinti tavo miestą. Ir va, aš jame! Aš tavo miesto aikštėj prie tavo mėgstamiausios kavinukės! Pažįsti jo grindinį? Pasižiūrėk, ką jauti?  Dulkes? Mašina pravažiavo tik auštant. Jauti, jos net kutena gerklę, eitum taip iki pat katedros. O balandžiai? Kiek matai balandžių?

JORĖ
Tu beprotis!

HUGO
Nagi! Kur ta liepa iš tavo alėjos?!

JORĖ
Hugo, tu nusiversi nuo laiptų, nesisukiok!

HUGO
Tada padėk man. Palaikyk. Aš jų nematau.

JORĖ
Sakau tau, tai kvaila.

HUGO
Atsakyk, moterie? Kuri? Ta? Ar šita? Žalesnė? Kur arčiau krašto? Kuri?

JORĖ
Jos ten. Viena šalia kitos...

HUGO
Kaip jos kvepia, kai žydi?

JORĖ
Medum. Jos kvepia medum.

HUGO
Ir kas jose gyvena?

JORĖ
Laukinės bitės ir paukščiai., Hugo.

HUGO
Balandžiai?

JORĖ
Galbūt. Gal daug balandžių. Arba kitų paukščių. Aš nežinau. Nežinau, kas  gyvena liepose (tyliai juokiasi). Daugiau neklausk šito.

HUGO
Man smalsu. Smalsu, koks tavo miestas.  Kokio skonio ledai toje kavinėje.

JORĖ
Kelių skonių. Vanilės, braškių, šokolado. Man labiausiai patinka šokolado.

HUGO
Šokoladiniai mano mėgstamiausi.

JORĖ
Juokauji?

HUGO
Ne. Šokoladiniai ledai, mėtos lapelis, juoda kava. Tik vis dar nežinau, kaip ta kavinukė vadinasi.

JORĖ
(Šypsosi) Aš neatsimenu. Bet galim į ją užeiti. Manau, ten yra šokoladinių ledų.

HUGO
O tada namo? Nenoriu, kad tave pastebėtų.

JORĖ
Namo. Pas tave.

HUGO
Padėsi nusigaut žemyn? Tavo alėja? Nesu joje buvęs. O gali taip būti, kad iki tol neatkreipiau dėmesio, kad ji čia stovi? Kaip iškritusi iš kito laikmečio, išplėšta iš knygos puslapio ir priklijuota prie kitos iliustracijos, arba kiaurai perdurta per keliasdešimt puslapių ir atsidūrusi galas žino kur.

JORĖ
Tu apsirūkęs.

HUGO
Užeikim į kavinukę. Šiandien gera diena ledams.

JORĖ
Ne, o gal suvalgykim jų po liepom. Ką manai? Seniai buvau alėjoje. Suvalgykim šiandien  jų mano laisvės alėjoj!

Hugo šypsosi.


IV SCENA


Dulsvas kambarys, pro atdaras balkono duris į kambarį krenta saulės atšvaitai. Jorė trumpučiu chalatuku parimusi į balkono atbrailą baigia rūkyti cigaretę, saulė žaidžia ant mažai pridengto kūno. Hugo kambaryje prie sujauktos lovos.

JORĖ
(Išpučia dūmą) Kodėl įvyko avarija? Nieko apie ją nepasakoji. Aš noriu žinoti.

HUGO
Kodėl? Kodėl tau tai rūpi?

JORĖ
Tiesiog... Noriu tave pažinti. Noriu žinoti viską.

HUGO
Neįmanoma apie žmogų sužinoti viską.

JORĖ
Tada kuo daugiau. Noriu užpildyti savo kūną mintim apie tave. Kiekvieną jo plyšį. Kiekvieną porą.

HUGO
Tau nereik daug galvoti. Aš nesu toli.

JORĖ
Ir visgi... Man smalsu.

HUGO
Smalsu kam? Nori patenkinti savo moterišką savimeilę?

JORĖ
Moteris bent šiek tiek turi būti egoistė. Kitaip ji neišmoks mylėti kitų. Nemanai?

HUGO
Manai, žinojimas suteiks tau laisvę? Kažin. Tokia ta tiesa. Eilinę dieną grįžau mano nuo klubo. Parvariau mano Tinekės mašiną. Ji išgėrė. Taip dažnai kartodavosi. Ji niekada nevairavo išgėrus.

JORĖ
Važiavai Tinekės mašina?

HUGO
Kaip ir daugelį kitų kartų. Tada šviesos ir viskas. Nežinau, kas nutiko. Ne itin ir atsimenu.

JORĖ
Tinekė, ko gero, jautėsi kalta...

HUGO
Tinekė?.. Mąsčiau apie tai. Mąsčiau, gal išėjo dėl to. Bet žinai, kai sėdi ratuose, ko gero pamiršti, kad be jų dar gali būti ir kitų priežasčių. Reikia pripažint, užsidariau tarpe šitų minčių, padariau jas tik savosiomis ir nenoriu jų išleisti į laisvę. Nebenoriu guldyti Tinekės tarp mūsų.

JORĖ
Man keista, kad nei karto nesusitikai su ja. Lyg judu rišęs siūlas būtų nutrūkęs.

HUGO
Gal taip ir buvo. Nustok kalbėti apie Tinekę!

JORĖ
Tu pyksti... Mmm, nepyktum, jei mintys apie ją tavęs nebenuodytų.

HUGO
Nebenuodija. Tik nenoriu visko vėl pergalvoti. Peržiūrėti kaip nespalvoto filmo.  Tas laikas jau išbluko, kažkur išsitrynė spalvos.

JORĖ
Dabar tavo laiką spalvinu aš? (Vos pasisuka) Į ką aš panaši? Į ją?

HUGO
Ne. Judvi nepanašios, Jore. Tau nereikia dėl to sukti galvos.

JORĖ
Ir tu slapta nelygini manęs su Tineke?

HUGO
Kokios kvailos kalbos, žinoma, ne! Aš neketinu antrą kartą lįpti į tą patį vežimą.

JORĖ
O jeigu aš noriu?

HUGO
Nori ko?

JORĖ
Noriu, kad mane jaustum. Kad viskas nesibaigtų prasidėjus rytui. Noriu užpildyti dvi tuštumas sujungdama jas į vieną. Neatsakyk. Kad ir ką galvotum, neatsakyk. Žinai?.. Aš manau, kad žinau, ką apie tai manai. Tu supranti, kad visa tai laikina. Tai minučių klausimas, ar ne, kada išvažiuosiu?  Juk šita beprotė taip nori grįžti!  Mums abiems važiuoja stogas žvelgiant į miesto aikštę, o joje matant tą, kuri už šimtų kilometrų. Normalūs žmonės nesusimąsto apie tai. Jie tiesiog gyvena.

HUGO
Tau nereikia išeiti.

JORĖ
Jie gyvena  šiandiena. Džiaugiasi šiandiena. Miršta šiandiena. O mano sūnus serga... Išvažiavau, kad uždirbčiau operacijai...  Uždirbčiau ir grįžčiau, supranti?

HUGO
Kodėl anksčiau to nesakei?

JORĖ
Ką tai būtų pakeitę? Aš negaliu pabėgti. Ką galiu padaryti be dokumentų? Kiek dar laukti? Galėjau dirbti bet ką, bet... nežinau, sustojau. Išsigandau. Atrodė, kad žemė išslydo iš po kojų. Kad... kad viskas apsivertė. Ausis užgulė toks ūžesys, kad kiekvienas krepštelėjimas ėmė vesti mane iš proto.  Aš dūstu nuo spaudimo krūtinėj. Ją arba sutrins šita jėga arba perplėš per pusę, o ironiškiausia, kad iš jos išlėks tik tamsus dūmelis, kaip senam beskoniam siaubo filme. Iš manęs aplamai išlėks tik dūmelis! Niekas neatsimins, kad gyveno tokia Jorė. Niekas nepastebės, kad jos lova tuščia. Kad ant kilimėlio ties durimis nebeliko jos batų. Nematys, kad rytą nepaima laikraščių iš svetimos dėžutės. 


HUGO
Tiek aš neturiu. Žinai, jog tau padėčiau, tikiuos, bent nujauti?

JORĖ
Aš pati viską sumoviau. Žinau, galėčiau išeiti, bet, kas tada? Kaip viskas tada? Juk gyventum taip, lyg manęs ir nebuvo. Greitai mane pamirštum. Gal net ateitų palengvėjimas, kad išnyko ta, kuri gyveno savame pasaulyje nepažindama tikrojo?

HUGO
Tu išeisi. Bet ne šiandien, Jore. Ir net jei pas sūnų, netiesa, kad noriu tave paleisti.

JORĖ
Kodėl?! Kodėl, Hugo? Ar aš galiu būti tavo fatališka moteris? (Grįžta į kambarį, įsitaiso priešais Hugo, parimdama į jį nugara). Neskubėk atsakyti! Šššš.... Tokia trumpai laikina... Kaip vienas šokis. Galėčiau? Ne, tu neatsakyk! Aš galėčiau. Galėčiau užpildyti tas dvi dideles tamsias tuštumas. Sujungti jas į vieną. Aš žinau. Žinau, kad galėčiau.

HUGO
(suriša renka išsitaršiusius plaukus) Žinau... ir žinau, kad norėčiau pažinti tavo sūnų. Koks jis?

JORĖ
Mažas. Jam tik treji. Tėvas jį paliko dar gimusį. Uždėjo kodą. Gyvūnai nepalieka savo vaikų, o žmonės... Kas sakė, kad mes labiau pažengę?..

HUGO
Negalvok apie tai. Geriau pasakyk, koks jis.

JORĖ
Šviesus. Jo plaukai nesišiaušia kaip mano, o akys tokios mėlynos, kad atrodo, kad į jas nusileido dangus. Aš taip seniai jį mačiau... Aš noriu namo, Hugo.

HUGO
Namus nešiojamės su savim. Pasiimk sūnų. Čia.

JORĖ
Tu nekalbėk! Tu nieko nesakyk... Šššš... Aš mąstau, ar šitaip būna?.. Ar galima gyventi keliomis akimirkomis taip, lyg jose sutilptų visas gyvenimas?  Arba nugyventi visą gyvenimą viena akimirka?.. Lyg ateities nebūtų, taip, lyg ji visai ir nežadėtų ateiti. Ištrinti ją kaip nereikalingą pieštuko įrašą užrašinėj.

HUGO
(Suriša plaukus, vos šypsos) Aš noriu, kad šita akimirka būtų man pažįstama.

JORĖ
Aš pavydžiu Tinekei. Taip, tas tiesa, pavydžiu jos kūno greta tavojo, pavydžiu judviejų laiko, judviejų nepriklausomybės, jūsų šokio. Aš noriu šokti, Hugo. Taip, aš noriu tau sušokti. Noriu sušokti tango. (Suima jo veidą). Aš ne šokėja. Tu žinai. Bet aš galiu. Aš noriu išgyventi šitą akimirką. Noriu į ją sudėti viską, ką turiu. Viską. 

HUGO
Aš negaliu tavęs išmokyti.

JORĖ
Nesąmonė! Juk tose nuotraukose tu!

HUGO
Jore, liaukis!

JORĖ
(Atsitiesia, apsisuka aplink vežimėlį) Taip? Ar šitaip? Nuo kulno?

HUGO
Tik žingsniai, mano miela, žingsniai.

JORĖ
Tada išmokyk mane!  (Jorė kuičiasi tarp kompaktų) Kas čia? Kas čia per muzika? Kuris kompaktas?

HUGO
Aš nebemokau šokti.

JORĖ
Nebemokai, ar nenori to daryti?

HUGO
Negaliu!

Jorė randa kompakta.
JORĖ
Štai. Tuoj...

HUGO
Atiduok!

JORĖ
Ne, leisk paleisti muziką.

HUGO
Sakau tau atiduok!
(Hugo jėga atsuka moterį, išplėšia diską, Jorė suklumpa).
Gana! Gana.

JORĖ
(Nusuka akis) na štai... viskas..

HUGO
Jore...

JORĖ
Pamiršk. Tiek to. Tai nesąmonė. Tai tikrai nesąmonė. Tu teisus. Ne są mo nė.

Hugo persibraukia plaukus, rankose varto kompaktą. Ilga tylos pauzė.

JORĖ
Aš geriau apsirengsiu... Kažkaip... Atvėso.

HUGO
Tango- muzikos stilius ir su juo susijusios šokio formos,  kilę iš Argentinos ir  Urugvajaus.

JORĖ
Paplitę visam pasauly.

HUGO
Šiuo metu oficialūs Urugvajaus ir Argentinos tango. Šokant reik artimo kontakto. Kažin, ar tai įmanoma.

JORĖ
Liūdesys, melancholija, prarasta meilė,  daugelis dalykų juk įmanomi. Kitiems jie atrodo kvaili ar juokingi...

HUGO
(Pasiima ramentą, juo baksteli Jorės koją)
Kaire koja žingsnis  atgal. Lėtai, lėtai, į šoną greit, greit pristatyk!  Lėtai.

JORĖ
Pakartok dar kartą.

HUGO
Kaire koja atgal. Lėtai, kita koja atgal. Lėtai, į šoną greit, greit, pristatyk!  žingsnis lėtai.

JORĖ
Atiduok man diską. Rasiu mums muziką.

Hugo tyliai laukia, kol Jorė suranda patikusią melodiją.

JORĖ
Ką manai?

HUGO
Joje slepias ugnis...

JORĖ
Tada aš ją paleisiu. Pakartok.

HUGO
Vienas: dešinė koja atgal, du – kairė koja į šoną, stok. Stok! (Užkerta kelią ramentu) Stok, pasisuk į dešinę per dešinį, štai taip, dabar kartu į kairę. Turėčiau stoti greta suglaustom pėdom. Taip. Žingsnis dešine atgal. Per priekį. ..
Vienas – kairė koja į priekį, du – dešinė koja į šoną, trys, kairę kryžiuojam atgal, dešinę dar kartą atgal, pasisuk... Nugara!

Vidun įeina Ruudas.

RUUDAS
Kaip miela žiūrėti. Čempionas ir Tinekė... Kaip iš nespalvotos fotografijos.


JORĖ
Tinekė?! Tinekės čia nėra! Esu aš. Nematai? A? Gal reikėtų pagerti vitaminų?

RUUDAS
Į tave ir žiūrėti nereikia, jaučiu iš kvapo. Kambarys dvokia.

Jorė papurto galvą, atsitraukia atokiau.

HUGO
Ko atėjai? Pasityčiot? Tyčiokis. Juokis! Džiaukis! Jei turi iš ko, aišku.

RUUDAS
Ne. Ne ne, ką tu. Tik priminti. Kažkas pamiršo susirinkti daiktus. Pamaniau, turėsiu laisvą popietę, gal padėti?

HUGO
Paprašysim, kai reikės.

RUUDAS
Ne tavęs klausiu. Jore, gal padėti?

Jorė tik papurto galvą.

RUUDAS
Gal žolytė, sakau, visai trukdo mąstyti. Pamaniau, pakartosiu, negi gaila.

HUGO
Nereikia. Mes išeisim. Abu. Nepersistenk.

RUUDAS
Jore, abu? Mm, gerai, kai yra, kas tavimi rūpinasi, tiesa? O ką darysi po to? Kai ji išvažiuos? Jore, kur paliksi savo čempioną? Jore?!

JORĖ
Taip taip, girdžiu girdžiu...

RUUDAS
Kur paliksi, a? Ne, bet gi kam aš klausiu, negi tau rūpi?! Ar rūpi? Ne, nerūpi... Ne?

JORĖ

Ne ne. Visai...

HUGO
Atstok tu nuo jos!

RUUDAS
Kodėl?! Tu mano brolis, ji – niekas! Kekšė iš negirdėti krašto! Keli metai atgal, jo nė žemėlapy nebuvo! Pažiūrėk į ją! Apgailėtina! Ji sumaišė tau protą! Ką darysi?! Išeisi su ja? Kur?! Išsinuomosite butą?! Savaitei? Dviems?! O tada ji dings kaip tavo  Tinekė!


JORĖ
Nustok! Aš ne Tinekė! Leisk tai moteriai kvėpuoti! Broliui kvėpuoti!

HUGO
Liaukitės abu!

RUUDAS
A va, praplyšo! Žerk! Žerk, ką nori pasakyti! Pažiūrėsim, ką laikai užanty, kekše!

JORĖ
(Skelia antausį, Ruudas užlaužia ranką) Baik!

RUUDAS
Oo taip! Pažiūrėk! Pažiūrėk, Hugo, tavo moteris!

HUGO
Tu ją išprovokavai! Paleisk ją!

Jorė išsisuka. Ruudas nutrenkia krepšį.

RUUDAS
Ne per didelis?

JORĖ
Mhm, per didelis... Net labai.

HUGO
Išeisim abu. Jore, nueik į virtuvę.

Jorė nužvelgia vyrus, nenorom išeina.

RUUDAS
Sakiau tau, jog jos čia nebus.

HUGO
Nesuprantu, kuo labiau nori atsikratyti, ja ar manimi.

RUUDAS
Liaukis! Susirasi sau pasilinksminimą, kam toks, kur akivaizdžiai tave išnaudoja? Ar tu nematai? Siurbia tave, gyvena tavim. Velniai rautų, čia, šituose namuose!

HUGO
Mhm. Man nereik priminti, ką apie juos manai. Jie tavo ir tik tavo. O visi į juos įėję šiukšlės.

RUUDAS
Kaip tu nesupranti, kad saugau tave?!

HUGO
Tu mane saugojai, kai vaikystėj duodavausi gatvėmis įsispyręs į naujausius riedučius ir nemokėdavau  nė pastovėti. Saugojai, kai iškylaudavom su skautais, kai mokiaus vairuoti mašiną, kai ketindavau nusigerti su draugais. Tie laikai praėjo! Viskas, Ruudai. Istorija baigės.

RUUDAS
Nesąmonė.

HUGO
Tu nebesprendi.

RUUDAS
Aš tau neleisiu!

HUGO
Tada sulaikyk mus.

Ruudas trenkia durim.

V SCENA


Pustuštė jau matyta miesto aikštė. Lyja lietus. Aikštėje kiaurai permirkę Hugo ir Jorė, prie jų atverstas lagaminas su keliomis monetomis. Pora šoka tango. Jis – vežimėly, ji – greta jo.  Galop Jorė parimsta į jo kaktą.

HUGO
Nenoriu, kad tu išeitum.

JORĖ
Viskas laikina. Tu žinai, jog turiu.

HUGO
Bet ir tai laikina. Juk galit grįžti dviese.

JORĖ
Aš žinau. Juk pats mokei, kad visi miestai vienodi. Visur galima rasti vietą.

HUGO
Ir tu manim patikėjai, tiesa?

JORĖ
Be tavęs nebūčiau grįžusi į savo alėją. Pasižiūrėk, ar kada matei, koks lyja joje lietus?

HUGO
Aš nejaučiu lietaus.

JORĖ
Kaip galima jo nejausti, kai jis tik mūsų? Norėjau tau jį parodyti. Tokį, kokį turiu. Ar jauti, kaip po juo kvepia liepos?

HUGO
Vasara...

JORĖ
Mūsų vasara  abiejų vienoda. Miestai tik iliuzija. Knygos puslapiai. Skirtingi, bet vis tik tos pačios knygos.

HUGO
Tavo vasara kvepia medumi ir liepomis. Nulytu gatvės grindiniu, žiedais po lietaus. O man ji kvepia tavim.

JORĖ
Čia mūsų alėja... Tik mūsų. Tavo ir mano kartu. Ar, manai, kas nors, kada nors matė tokį tango?

HUGO
Tango nereikia žiūrėti, Jore...


VI SCENA

Vakaras. Vieta prie įėjimo į šokių klubą. Jorė nerimastingai laukia prie lauko durų. Į lauką išeina į skraistę įsisupusi moteris.

JORĖ
Aš laukiu Tinekės. Man žadėjo ją pakviesti.

TINEKĖ
Aš Tinekė. Neturiu daug laiko. Ko nori?

JORĖ
Aš ilgai neužlaikysiu.

TINEKĖ
Grupė surinkta. Vietų nėra.

JORĖ
Aš ne užsirašyti. (Pasiūlo cigaretę).

TINEKĖ
Ne, aš nerūkau. Sportininkų plaučiai turi būti sveiki. Tai prie reikalo...

JORĖ
Ar mes galim pasikalbėti?

TINEKĖ
Mes jau kalbamės. Jau sakiau, neturiu daug laiko. Pertrauka penkios minutės.

JORĖ
Norėjau paklausti apie Hugo.

TINEKĖ
Hugo? Mūsų pokalbis baigtas...

Jorė pastoja duris.

JORĖ
Tik pora klausimų.

TINEKĖ
Hugo buvo seniai. Laikas greitai bėga. Veidai keičiasi. Aš seniai jį mačiau, nežinau, kaip jis gyvena, ką veikia, tad nežinau ir ką galėčiau pasakyti.

JORĖ
O aš manau kitaip, Tineke.

TINEKĖ
O kas pati tokia? Jis pasisamdė advokatę, slaugę, ką?

JORĖ
Mudu gyvenam kartu.

TINEKĖ
Aaa, štai kas. Tada būk rami, seniai jį pamiršau ir grįžti į tuos namus nenoriu. Jis visas tavo – nuo galvos iki pirštų galiukų.

JORĖ
Kodėl? Kas atsitiko?

TINEKĖ
Kodėl pati jo nepaklausi?  Ne ką tik sakei, kad gyvenat kartu? Negi dabar trauksim į šviesą senus marškinius? 

JORĖ
Taip, bet aš negaliu kautis su šešėliu.

TINEKĖ
Mergaite, apie tu kalbi?

JORĖ
Taip, aš žinau, judu seniai nesimatėt. Tikiu šituo, bet tu tebestovi tarp mūsų.

TINEKĖ
(Juokiasi) Tai gal ir mirusi tarp jūsų gulėčiau? Laki tavo fantazija. Mūsų keliai išsiskyrė prieš porą metu, nuo to laiko jo nei mačiau, nei ką siunčiau pažiūrėti. Ir nesiruošiu to daryti. Jei jis susirado tave, puiku, linkiu jums laimės. Kuris mano žodis tau neaiškus?

JORĖ
Judu taip ir neišsiaiškinot. Nesimatėt po tos avarijos.

TINEKĖ
Ko atėjai? Kad sužinotum, kad pas jį negrįšiu. Tai jau ne!

JORĖ
Žmogus negali gyventi su nuolatiniu akmeniu, nuolat graužiamas, klausimai susipina kaip virvė ir galop ima smaugti. Tau atrodo kitaip, Hugo dar kitaip, galop laikai jį kaip suspaudusi gniaužtuose. Paleisk jį.

TINEKĖ
Jums visiems tame name pasimaišė protas.

JORĖ
Pasimatyk su juo. Nueik su manim.

TINEKĖ
O kam? Tau dar neprasidėjo rūpesčiai?

JORĖ
Rūpesčiai?

TINEKĖ
Nepradėjo dingt papuošalai, gest automobilis, nepatapai kekše, nenori sveikų kojų? Ko gero tai tau jau pažįstama. Gal netgi kažkas sukrovė krepšius prie durų?.. Pažįstama?

JORĖ
Aš nesuprantu.

TINEKĖ
Argi Ruudas nesudėjo visas pastangas, kad išsinešdintum? Aš labai nustebčiau, nes imčiau manyt, kad jis sensta, arba tai jau nebe jis. Juk jis tebemėgsta klausytis už durų? Kiek kartų tai pastebėjai:  tyliai prislinkusį kaip hieną tykojančią grobio? Iš pasalų? Nes tokie temoka kirsti iš pasalų. Juos galima netgi užuosti, nuo jų trenkia mėšlu. Žinau, juk pastebėjai. Kitaip tavęs čia nebūtų. Nebūtum atėjusi tik dėl Hugo. Manytum, kad gali susitvarkyti pati. Aš nelipsiu į tą patį mėšlą antrą kartą.

JORĖ
Ne dėl manęs.

TINEKĖ
Norit patarimo? Išeikit iš ten. Dinkit ir gyvenkit. Palikit mane ramybėj, palikit ramybėj Ruudą, visus žodžius, kuriuos jis kada kam yra pasakęs. Ir padarykit tai šiandien. Nieko nelaukdami. Tuos namus reikia išvėdinti, jie geriausi vieni, išluptais langais ir durimis.

JORĖ
Aš vis tiek nesuprantu...

TINEKĖ
O kas supranta?.. Tau dar negrasino?  Štai kas... Pagrasins. Pamąstysi pati, ką geriau pasirinkti. Pasversi. Sudėsi taškelius. Gal net viską pamirši, taip, kaip aš. Kas būtų tau geriausia.

Pro duris pasigirsta vyriškas balsas.

BALSAS
Jūsų laukia.

TINEKĖ
Ateinu.

JORĖ
Tineke, pasakykit man, apie ką jūs kalbat, ko aš nesuvokiu.

TINEKĖ
Suprasi, vaikuti. Labai greitai. Būk protinga, paklausyk manęs, išeik. Kaip aš išėjau.

BALSAS
Tineke?!

TINEKĖ
Ir geriau nesakyk Hugo, kad čia buvai. Lai kaltina, ką nori. Pažįstu jį geriau nei tu, žinau, ką mąsto. Ras milijoną priežasčių, kodėl jį palikau. Lai tiki tomis priežastimis. Ieško kaltų, niekšų, suverčia viską atsitiktinumams. Mąsto, kokia buvau tuščia ir materialistė. Tiki tuo. Aš su tuo jau susitaikiau.  Mano paveikslas man gėdos nedaro. Nesirausiu po senus marškinius, neturiu tam nei laiko nei noro. Aš gyvenu kitą gyvenimą. Lai ir jis gyvena. Nuspalvink jį tikėjimu, meile, laime, pavydu,  kitais dalykais, kuriais jis tiki.

JORĖ
Tineke, kas jums grasino? Ruudas? Kodėl? Ar todėl, kad kaip šuo įsikandęs į namus? Jei taip, sprendimas paprastas, mes jau radom butą.

TINEKĖ
Kažin, ar tai išspręs viską. Bet pamėginkit. Jau sakiau, kuo greičiau, tuo geriau.

JORĖ
Ruudas? Kas nutiko tarp jūsų? Jiems abiems buvai reikalinga? Kas velkas kaip uodega jiems abiems iš paskos? Tarp jūsų buvo trikampis? Aš noriu žinoti, kaip išsrėbt tą smogą tarp mūsų.

TINEKĖ
Manęs ir Ruudo? Nieko. Nieko negalėjo nutikti.

JORĖ
Bet juk Ruudas tavęs pavydėjo Hugo?! Jis po šiandien pagiežingas! Juk niekas iš niekur taip neatsiranda, tokį pykčio medį reikia ilgai auginti. Išpuoselėti! Kiekvieną lapelį, kiekvieną naują atžalą diena iš dienos!

TINEKĖ
Manęs!? Hugo? Atsipeikėk! Važiuok mano. Įsipilk išgerti.

Tinekė žengia šalis, Jorė dar sulaiko duris.

TINEKĖ
Nebelįsk prie manęs ir šito klubo! Nesišlaistyk čia, mūsų pokalbis pirmas ir paskutinis.

Moteris dingsta už durų.

JORĖ
Tineke?! Juk pavydėjo?! Pavydėjo! Tai tik  pavydas?!


VII SCENA


Erdvi laiptinė, ties durimis būriuojas Ruudas ir du vyriškiai, aiškiai kažko laukia, pasižiūri per langą, grįžta prie durų.

RUUDAS
Tik moterį. Juk aišku?

RENĖ
Klausyk, jau supratom, aišku?

RUUDAS
Žinau, kad supratom, visko būna.

POLAS
Netinka, galim dingti, tavo reikalas.

RUUDAS
Klausyk, moku ne tam, kad dingtumėt, aišku, noriu, kad ta kekšė dingtų. Išnyktų, nebesivaidentų prie Hugo nė per dešimt metrų. Tiesiog ištirptų laike ir erdvėje, man nesvarbu kur, atgal į savo postkomunistinę šalį, į viešnamį, man nė velnio nerūpi.

RENĖ
Oho. Kokia meilė broliui.  Ta kalė turėjo labai įsigrįsti.

RUUDAS
Ne jūsų reikalas, detalės lieka man. Padarykit savo darbą ir viskas.

POLAS
Ateina.

Iš lifto pasirodė Hugo ir Jorė.

HUGO
Štai. Naujas, dar kvepia dažais. Jis mūsų.

POLAS
Neskubėk taip. Nepakvietei į įkurtuves. Negražu.

JORĖ
Ką čia darot?

Vyrai apsupa porą, pastoja duris.

RUUDAS
(Hugo) Juk sakiau tau, jog niekur tavęs neišleisiu. Su šita kekše tu neišeisi.

HUGO
Palieku tau tavo užgyventus namus. Galėsi man nebeprikaišioti nei brolio, nei motinos, gal pagaliau atguls ramybėje. Nebesimaišysim, kaip norėjai.

JORĖ
Ruudai, praleisk.

RUUDAS
Ar aš tave laikau? Ne aš. Turėjai skolų, Jore, pameni?

JORĖ
Skolų?.. Aš jas grąžinau!

POLAS
Nesąmonė. Aš girdėjau kitaip. Reikės išsiaiškinti.

JORĖ
Skolas aš atidaviau! Paklauskit patys!

HUGO
Atstokit nuo jos vieną kartą!

RUUDAS
Ne ne, už viską reikia mokėti, mielas. Aš visada sakiau, kad tu nemoki rinktis moterų. Niekada neklausei, o veltui, matai, kaip išeina?..

HUGO
Pats kalbi nesąmones! Žinai, kad atidavėm viską! Ką tai reiškia?! Persekiosi todėl, kad išeinu su moterim?! Tu nesveikas!

RUUDAS
Atsargiau rink žodžius.

HUGO
Palikit ją ramybėj!

Vyrai sučiumpa Jorę.

JORĖ
Paleiskit!

RUUDAS
Juk nesupranti gražiuoju?..

JORĖ
O ką suprasti?!  Kas vyksta?! Aš galiu pasakyti, kas vyksta! Tinekė galėjo pasakyti!

HUGO
Sakau, paleisk ją!

RUUDAS
O ką padarysi? Apginsi?! Na gi!

Hugo stengias padėt, Polas skelia keletą smūgių, tėškia atgal į vežimėlį.

JORĖ
Hugo?!

RUUDAS
Apgailėtina!

JORĖ
Tu! Tu grasinai Tinekei, ne ji pati išėjo!

RUUDAS
Ką čia paistai?!

JORĖ
Tas tiesa! Aš mačiau ją, mačiau Tinekę! Tu grasinai Tinekei!

HUGO
Ką?!

JORĖ
Grasinai, tik pasakyk kodėl?! Dėl sumauto namo?! Pasprink juo! Tinekė išėjo, bet mūsų tu neišskirsi, Ruudai!

HUGO
Tu grasinai Tinekei?!

RUUDAS
O taip, ji to nusipelnė, nemanai?!

JORĖ
Mašina irgi sugedo Tinekei, tik ja važiavo Hugo!

RUUDAS
Užčiaupkit tą kalę!

JORĖ
Ne! Leisk pasakyti tiesą! Ką ketinai padaryti?! Ją užmušti?! Atsikratei, tas tiesa, tau pavyko!

Ruudas vožia Jorei, kiti prilaiko.

RUUDAS
Užčiaupk snukį!

JORĖ
Pasakyk Hugo! Tu juos išskyrei! Tinekė niekada nebūtų išėjusi! Persekiojai ją kaip medžioklinis šuo! Kuo dar pagrasinai? Sulaužyt rankas, kojas?! O tada neištvėrei? Pats prikišai rankas prie mašinos, ar nedrįsai, paprašei pagalbos, taip, kaip šiandien?!

HUGO
Nelįskit prie jos!

RUUDAS
Čia ji turėjo būti toje mašinoje! Tu tokia pat kalė, kaip Tinekė! Tavim irgi reikia nusipurtyt!

HUGO
Ruudai, tai tiesa?!

RUUDAS
Mane dusino tavo kalių kvapas! Šimtus kartų tau sakiau, kad mano namuose jų nebus! Tu nesiklausei! Tyčiojais iš manęs, kaip tai darė motina! Veltui, Hugo!

HUGO
Mūsų nebėra tavo namuose!

RUUDAS
Per vėlu! Sakiau, sakau, sakysiu, jog tu niekur neišeisi! Nei vienas, nei su kažkuria iš jų! Aš ta neleisiu!

HUGO
Tau reikia pagalbos! Kol dar ko neužmušei!

RUUDAS
O tai greitai bus! Manai, veltui jūsų laukiame?

JORĖ
Ruudai, būk geras, eikit, leiskit mums kvėpuoti!

RUUDAS
Temkitės ją! Šita laiptinė jau persigėrė svetimšalio  dvoko!

POLAS
(sučiumpą ją už plaukų, Hugo stveria už rankos) Eisi su mumis! Tavęs laukia!

JORĖ
Ne!

HUGO
Kalės vaike, palik ką!

Jorė stipriai pasimuisto, suleidžia dantis, Polas ją sviedžia nuo savęs,

POLAS
Kalė! Ji man įkando!

Jorė paslysta, Hugo stveria  ranką, abu nusirita laiptais, per juos žemyn nudarda vežimėlis, žmonės lieka gulėti.

RENĖ
Šūdas!

RUUDAS
Hugo?..

RENĖ
Tai šūdas! Žmogau, šito būti neturėjo!

POLAS
Ta kalė man įkando!

RENĖ
(Priremia Ruudą prie sienos) Užmušiu, jei atidarysi burną,, tu mane gerai supratai?!

POLAS
Renė, dingstam...

RENĖ
Tu mane supratai?!

RUUDAS
Dinkit iš čia. Abu.

Vyrai dingsta, Ruudas pasieniu nuslenka iki kūnų, atverčia Jorę, tada apglėbia Hugo, užlaiko ilgą bučinį ties jo lūpom...

__________________________________
2011-07-08 12:05
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-07-10 12:01
Vydė Brėkšta
Labai ačiū, glostot širdį :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-07-10 08:53
Ana_Žeins
Pritariu:)Pabaiga kiek netikėta,bet jausmai atskleisti puikiai:)penki nuo manęs
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-07-08 20:45
Irna Labokė
Puiki pjesė. Prikaustė, kol vienu ypu neperskaičiau, negalėjau atsitraukti. Ir intriga gera, ir tekstai, dialogai, išlaikyti – neužsikalbėta, neužsižaista. Dabar tereikia režisieriaus! Sėkmės!
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą