Žaidimas

Ji sėdi kavinėje, laukia, kol padavėja atneš užsisakytą karštą šokoladą. Groja Radiohead „Weird Fishes“. Ji apsižvalgo aplink. Kavinėj ne tiek jau daug žmonių, apie dešimt. Vienas vyras šviesiais plaukais, panašus į verslininką, nes dėvi pilką iščiustytą kostiumą ir juodą kaklaraištį su baltais skritulėliais. Prieš jį – visa kanadietiška vegetariška pica, apipilta baltu švelniu padažu. Vyras sėdi su šakute ir peiliu rankose ir žiūri į picą. Vėliau atsidūsta ir pradeda valgyti. Tuo metu ji pamato aukštą stiklinį indą su karštu šokoladu ir ilgu šaukšteliu viduje prieš save. Net nepadėkojo padavėjai. Tada jai buvo svarbesnių dalykų nei padėka. Svarbiau net už kostiumuotą verslininką, ryjantį savo padaže įmirkusią picą. Mergina pamaišo šaukšteliu šokoladą ir gurkšteli. Skystis sušildo. Mintimis ji nuklysta į vaikystę.

Piešiu sau draugę – spalvotą antį. Paskui išsikerpu ir įsidedu į kišenę. Senelė liepia eiti kartu su ja ravėti daržo. Einu. Paslapčiomis vis išsiimu popierinę antį iš kišenėlės ir pabučiuoju, sakydama: „Tu visada būsi mano draugė“.

Nugirstu seserį, grįžusią iš studijų, sakant motinai: „Jai reikia užsiėmimo, vis tiek neturi draugų. Gal tegu lanko kokią dailės ar muzikos mokyklą“. Po kelių mėnesių pradedu lankyti dailės mokyklą. Anot mokytojų, man gerai sekasi.

Stoviu prieš komisiją ir žiūrovus su popieriaus lapu rankose. Skaitau savo diplominio dailės mokyklos darbo aprašymą. Atrodo, žmonės susidomėję. Gavau dešimtuką.

Važiuoju su broliu į stojamuosius egzaminus. Jaudinuosi. Sako, ten visai nesunku, jei esi lankęs kokią meno mokyklą prieš tai. Brolis klauso AC/DC, vėliau Metallicos, ilgi plaukai plaikstosi nuo vėjo, nes visi jo kretančios Polski Fiat langai atidaryti. Jis atsisuka į mane ir sako: „Būtų geriau, jei neįstotum, galėtum išlaikyt mane. “ Ir juokiasi. Aš sakau: „O jeigu įstosiu, abu būsim tokie pat valkatos menininkai ir neturėsim pinigų net batonui. “ Brolis surimtėja ir atsako: „Žinai tą Kasabian‘ų dainą „Underdog“? “. „Nežinau“. „Tai paklausyk, labai tinka menininkams. Galiu netgi užleist. “ Ir dainai grojant liepia įsidėmėt žodžius: „You got the money and the power, I won‘t go your way. “

Sėdžiu prie kompiuterio ekrano ir žiūriu, kur įstojau. Neįstojau į ten, kur stoti ruošiausi nuo pradinių klasių. Įstojau į teisę. Vilniaus universitetas. Prestižas. Tą dieną suvokiau, kad teks žaisti kitokį žaidimą, nei planavau.

Ji sėdi kavinėje, geria karštą šokoladą, lauke vasaris. Elegantiškas paltas pakabintas ant medinės pakabos, o ji pati apsivilkusi juodą oficialų kostiumėlį. Prie savęs, ant kėdės šalimais, laiko pasidėjusi rankinę, kurioje lūpų dažai, veidrodėlis, raktai nuo buto prestižiniame rajone, pudra, piniginė su daug kreditinių kortelių ir asmens tapatybės kortele, kur ji santūriai šypsosi. Ir šeimos nuotrauka su užrašu kitoje pusėje: „You got the money and the power... “.