Apo

Apo, Apo, Apolonai.
Pagaliau pavyko ištarti.
Dievaiti saulės šviesos,
Muzikos, poezijos globėjau.
Mano atsarginis vardas - Apolonija.
Panorau būti kita,
Šiuo vardu mane nebyliai prisišauksi.

Ir tuomet, ir tuomet, ir tuomet
Būtasis laikas pramušė
Kasdienės monotonijos kiautą.
Nespėjau tavęs paklausti,
Kodėl devyneriems metams
Buvai išvarytas iš Olimpo?
Gėlių gatvės balkone pamačiau
Savo močiutę Apo, Apo Apoloniją.
Pasidabinusi - „Aušros'' kino teatro link,
Veikiausiai rodys vėlei Indų melodromą
Užmušei ištvirkusi drakoną Pitoną,
O tave išvarė...

Dvi Apolonijos valgo dešreles su garstyčiomis,
Kavinaitėje ant kampo...
Šypsomės tuštumai - laikui.

Ir kuomet, ir kuomet, ir kuomet
Suvokti bandai, grėsmingą karuselės ratą.
Dzeuso ir Leto sūnus buvai, Apolonai.
Jupiterio ar Latonės, nesvarbu...
Tu buvai.
Dar nelaukiu Apo, Apo Apokalipsės.