Neverta..

Perbraukti man per blakstienas ir sustingti laike...
Spoksoti į mėnulį... ir matyti supuvusią nuo skausmo sielą...
Klausytis vėjo... ir girdėti balsą rytojaus...
Kaip jis mane šaukia, kviečia į tolius...
Ironiškai nusišypsoti mirčiai... ir alsuojančiam kapui...
Kvailai galvoti apie gyvenimo pilnatvę... veidmainius žmones...
(Kas jie?)
Girdėti akmens pilną sielvarto balsą... bet nesugebėti jam padėti...
Stovėti...
Nusukti akis ir nematyti... žiūrėti, kaip naiviai miršta gamta...
O gal tiesiog sėdėti... tiesiog nedaryti nieko...

Paskęsti savo mintyse... Apsidairyti...
Matai?
Visi jau seniai užmigo žiemos miegu, o tu vis dar lauki, delsi...
(Tik ko...)
Gal bijai tamsos, vienatvės... gal aklumo žiemos?
Gal viliesi pajusti dangaus skonį?.. bergždžiai...
Neverta...

Likimas tau parodė paskutinį kartą...

Paragauk debesų saldumą...
Pasinerk į vandenų gilumą...
Juk visvien...
Tu “Ten”, ar prieglobsty gūdžios nakties...