Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







PAGAL MANTĄ

Prakeiktas Erikas. Viskas! Man tas keistuolis nusibodo. Varau namo. Tas pats, kad darbuotojai sukelsiu įtarimus. MAN nerūpi! Tegul susikiša visus tuos gyvulius į savo minkštąją. Matosi tas Petras toks pat kaip Erikas. Pramuštgalviai, siuskiai.
- Mantai! Kur eini? – pertraukia mintis Tomas.
- Pasišalinu. Man jau nusibodo.
- Aš norėjau ateiti ir pasakyti tą patį.
- Kvailys? Eikim greičiau kol nepatupdė į kaliuzę. Nuvažiuosime autobusu į Sietlą. Geriau taip, nei su tais psichais! – pareiškiau. Pro prakaito liaukas sunkėsi skystis. Turbūt tapau raudonas kaip burokas.
Tomas sutiko ir mes abu pusiaubėga nuėjome į gatvę. Tegul supūna kalėjime tie bepročiai!

***

PAGAL TOMĄ

Iki, kvailiai! Ačiū Dievui! Pagaliau su Mantu išėjome iš to beprotiško muziejaus. Atrodo širdis iki kulnų nusirito. Vėl gyvensiu normalų, visavertį gyvenimą! Įdomu kaip jį praleis draugužiai? 99 procentai – už grotų. Ir tegu. Patys užsinorėjo vogti ir dar mus norėjo į tai įpainioti. Juokinga! Koks aš buvau kvailas, kad sutikau važiuoti kartu. Vis dėl to nieko baisaus nenutiko. Mūsų nepriskirs prie vagių, nes nieko nepavogėme. Juk ten yra kameros. Taip! Kameros! O kur signalizacija? Kažkaip užsinorėjau miego. Mane vėl apėmė baimė. Kodėl nebuvo signalizacijos?
Netekau sąmonės, prieš tai pamatydamas kaip Mantas krenta ant šaligatvio.

***

PAGAL ERIKĄ

Kas tai? Atrodo kaip viskas sustojo. Nebetiksi senoviniai laikrodžiai. Tai pavojinga, bet reikia patikrinti, ką veikia darbuotoja? Gerai, galvok planą. Ateinu prie darbuotojos ir pasakau jai: „Atsiprašau, kelintų metų ši senovinė kėdė? “. Puiku! Erikai, tu genijus! Aišku, prieš tai aš apsižvalgysiu, kad nesukelčiau nereikalingų įtarimų. Skubiai nueinu prie darbuotojos. Pažvelgiu į ją ir matau siaubingą vaizdą. Ji nejuda! Kaip keista. Kas atsitiko, kad nejuda visi, išskyrus aš su Petru. Grįžtu atgal prie arklio – Petro. Netikėtai sužimba švieselė. Prieinu prie jos ir bandau paliesti. Visiškai nejaučiu, ką darau. Kūnas nebeklauso manęs. Švieselė greitai pabėga. Palaipsniui ji tampa panaši į kažkokius vartus. Pro vartus įžengė maždaug 40 metų vyriškis. Jis buvo aukštas, juodų, ilgų iki kojų, plaukų ir mėlynų akių. Iš jo sklido tokia šilta aura, kad net galima buvo pajusti. Žinojau, jog turėjau bijoti, bet nebijojau. Priešingai. Mane užvaldė saugumo jausmas, kad jis pagaliau atvyko, nors šio vyriškio visiškai nepažinojau. Vyrukas pakėlė ranką ir smeigė savo pirštą, Petro link. Pažvelgęs į jo ranką man norėjosi vemti. Plaštaka buvo visa išraižyta kažkokiu ginklu. Tikriausiai peiliu. Ypač pasibjaurėjimą man kėlė ne subjaurota plaštaka, o joje išraižyti senoviniai rašmenys, kuriuos mačiau ant skrynios. Vyriškis po ilgos tylos tarė:
- Tu – Petrai Šimkauskai esi ypatingas. Nuo šiol visą savo gyvenimą būsi pusiau žmogus, pusiau arklys. Tai duos tau pranašumą visą likusį gyvenimą. Tik naudok tai teisingai.
- Kodėl jus čia? – netempiau gumos.
Vyriškis pašnairavo į mane ir atkirto.
- Jeigu manęs čia nebūtų, visa žmonija seniai būtų išnykusi.
Matėsi kaip sunkiai vyriškis tvardė savo įniršį. Tik dabar pamačiau į jo drabužius. Jie buvo kitokie. Vietoj kelnių – dėvėjo kažką panašaus į šortus, bet ne šortus. Nebuvo užtrauktuko. Šortai jungėsi su marškinėliais. Ir per visą drabužį buvo nupieštas žmogus ir mamutas. Ką tai turėtų reikšt? Tik ne tai.
- Atsakysiu į tavo klausimą. Aš esu „mutantas“. Kaip jūs pavadintumėte. Tačiau nepaprastas. Esu vienas iš trijų sargybinių. Mano gyvūnas – mamutas. Saugau jūs – žmones nuo igvitų ir kitų gyvūnų – mutantų. Mūsų istorija prasidėjo senai – nuo šiuolaikinių žmonių atsiradimo. Buvau paprastas medžiotojas ruošiantis nudobti milžinišką mamutą. Jis tikrai buvo didesnis nei paprastai, bet mano mažoms smegenėlėms tuo  metu nerūpėjo niekas tik kerštas už nužudytą gentainį. Smeigiau jam ietį, bet nieko. Nenubėgo nei lašas kraujo. Gerai, kad į pagalbą atėjo gentainiai, bet iš to nieko gero neišėjo. Kova virė kokias 5 minutes. Visi buvo paguldyti mamuto. Likau tik aš vienas. Iš kažkur mamutas pasivirto žmogumi. Žmogus paėmęs durklą prasipjovė sau krūtinę. Man buvo keista kaip mums nepavyko jo sužaloti, o jam pačiam pavyko. Iš krūtinės pradėjo tekėti kraujas. Jis priėjo prie manęs. Aš ruošiausi gintis, bet nespėjau net pakelti rankos. Jo greitis buvo nematomas. Žmogus pradėjo melstis ir ant žemės raižyti keistus rašmenys. Iš žemės išniro skrynia. „Mutantas“ ją atidarė ir paėmęs popierėlį, jį patepė savo ir mano krauju. Po to aš jį paliečiau. Manyje užvirė keisti jausmai. Visa prigimtis pasikeitė ir jaučiausi taip, lyg visą istoriją būčiau žinojęs nuo gimimo. Supratau, kad gyvūnai po visą pasaulį sudarinėjo taiką. Jų buvo gerų ir blogų, tačiau abiejų tikslas buvo sunaikinti igvitus. Keista buvo tik tai, kad igvitai ir gyvūnai buvo giminingi. Kodėl vilkai atsiskyrė nuo gyvūnų? Žmogus, kurį pradėjau vadinti Yru, paaiškino man, jog igvitai norėjo valdyti pasaulį. Jie atsiskyrė jau seniai, nuo pat atsiradimo pradžios. Kiti gyvūnai nebuvo tokie drąsūs pasipriešinti. Igvitams trukdė žmonės. Žmonių buvo daug daugiau. Tais laikais jų populiacija siekė milijonas, tačiau kariaudami su igvitais tas skaičius sumažėjo iki 500. Negalėdami į tai žiūrėti – gyvūnai nusprendė padaryti tam galą. Jie sudarė sąjungą su žmonėmis ir pradėjo bausti igvitus.  Kol mes kariavome su jais žmonės tapo pirmaujančia rase. Mes aišku galėjome lengvai atimti iš jų tai, bet nenorėjome dėl vieno dalyko. Mes nebuvome labai protingi valdyti pasaulį. Igvitai ir gyvūnai išnyko. Beveik. Liko tik sargybiniai ir kelios igvitų šeimos. Dabar mūsų didėja dėl skrynių. Negalvojome, kad jas atkas. Saugojome jas ilgai, tačiau bergždžiai.
- Palauk. Nesuprantu. Jeigu tu sudaręs sąjungą su tuo mamutu tapai tokiu pačiu, tai kaip kiti netapo? – paklausiau.
- Kiti netapo, nes jie nesudarinėjo sąjungos su sargybiniais. Kai dar nebuvo dabartinių sargybinių, pasaulį saugojo kiti trys. Jausdami ateinančią nelaimę jie nusprendė perduoti vadžias kitiems, tačiau ne bet kokiems, o išrinktiesiems. Vienas iš jų stovi prieš tave. Išrinktieji turėjo būti narsūs ir tyros širdies.
- Kaip visi tie gyvūnai atsirado?
- Mūsų pradžia yra miglota. Tik seniesnieji sargybiniai žino.
- O kur jie?
- Mirę.
- Kaip gyvūnus galima nužudyti?
- Gyvūnus gali nužudyti tik kiti gyvūnai, o sargybinius nėra taip lengva. Tiksliau neįmanoma. Jie miršta tik tada kai prasideda karas tarp gyvūnų ir žmonių. Sargybiniai tuomet miršta todėl, nes neatlieka pareigos ir juos nubaudžia Dievas.
- Kodėl atvykai čia?
- Turėtum pats žinoti. Šiandien Lidėjaus gauja turi 47 narius. Jie lengvai gali pradėt puldinėt žmones.
- Kodėl nenueinate ten ir neištaškote jų visų?
- Ne viskas taip paprasta. Mes tai galėtume padaryti tik neišprūsusiems mutantams, kurie garsiai pareiškia nužudysiąs žmones, o Lidėjus protingas. Neveltui jis ne iš skrynios. Jis pareiškė tik, kad užvaldys pasaulį, bet nesakė, kad nužudys žmones. Dėl to labai sunku, nes kai puolame ką nors, kuris nepasiryžęs nužudyti žmogų ir tai garsiai nėra pasakęs, mes tampame mirtingi. Todėl, po visą pasaulį ieškojau geriečių, kurie nori išgelbėti žmoniją. Man paskyrė nukeliauti pas jus, o kitiems sargybiniams pas kitus. Iš viso suradau 3, be jūsų dviejų.
- Jus turite galią sustabdyti laiką?
- Ne. Turiu galią sustabdyti mechaninius prietaisus ir žmones. Aišku yra ribos. Visų pasaulio žmonių nesustabdysiu. Galima daugiausiai 5.
- Tai ką dabar darysite?
- Kaip matote esu sukūręs vartus. – jis pamojavo ranka link švytinčių vartų.
- Tai irgi jūsų galia?
- Taip. Jus turėsite pro juos eiti. Truputi papurtys, bet nieko tokio. Atsirasite mūsų būstinėje – Čikagoje. Ten kur yra Lidėjus ir jo gauja.
- Palaukite. O kiek jūs turite būstinių?
- 7. Nieko gaiškime. Petrai, greitai šok pro vartus, nes į muziejų bet kada gali įžengti lankytojai.
Tik dabar pastebėjau Petrą. Įdomu, ką jis veikė per visą tą laiką.
Arklys suprunkštė ir stulbinamu greičiu atsidūręs prie vartų šoko. Vyriškis atsisuko į mane ir parodė nykštį į vartus, norėdamas pasakyti, kad dabar mano eilė. Vartai buvo gana aukštai, bet pamaniau, jog neprireiks liūto muziejuje. Aš įsibėgėjęs šokau ir pavyko! Sekundę mane užvaldė auforiją, bet ji greitai išblėso, nes mane pradėjo purtyti. Užsimerkiau. Atsimerkęs išvydau paprastą, apskritą stalą. Aplink buvo sustatytos 8 kėdės. Paskaičiavau, kad 3 sargybiniams ir 5 geriečiams. Truputi nusivyliau, kad mūsų tiek mažai, bet prisiminiau, kad sargybiniai mums padės. Turbūt mūsų darbas bus ištraukti iš Lidėjaus žodžius – aš nužudysiu visus pasaulio žmones. Bus sunku, bet turėtų pavykti. Tik dabar pamačiau, kad už manęs stovi Petras. Ne arklys, o paprastas Petras.
- Petrai, man atrodo, kad tu tapai mustangu. – tariau ir nusišypsojau. – Mano nuomone, tai stipriausias arklys visoje žemėje.
- Šaunu. Gerai, jog netapau kokia varle ar driežu. Tuomet jau būtų karšta mūšio lauke.
Abu nusijuokėme. Su juo buvo gera bendrauti. Tik dabar man dingtelėjo mintis – kur Tomas su Mantu? Turbūt sargybinis sustabdė ir juos. Jie turbūt ėjo link mūsų.
Žvelgiau į visas puses, bet sargybinio nebuvo matyti.
- Kur jūs! – sušaukiau ir pajaučiau kaip man už nugaros kažkas alsuoja. Atsisukęs pamačiau, jog tai sargybinis. – Jus pamiršote paimti Mantą su Tomu.
- Tuos du? – paklausė sargybinis ir nusijuokė kai aš palinksėjau galvą. – Jie bailiukai. Jiems dar reikia mamytės pieną gert. Tokių dar nemačiau. Tie tavo bičiuliai kiek įkabindami nešė kudašių namo. Paskutinį kartą jie buvo jau lauke.
Abu išsižiojome. Mus išdavė. Ak, kaip gaila, kai tavimi nepasitiki geriausi mokyklos draugai. Nuliūdau. Neviltis užvaldė mane ir nepaleido, tol kol manęs nepadrąsino sargybinis.
- Neliūdėk. Tie bailiukai netinka jums į draugus. Jie geriau tiktų į žliumbikų gvardiją. Ten vystyklus keistu už pusę etato. – sargybinis vėl karčiai nusijuokė. Jo juokas užkrėtė mus abu ir mes visi kartu garsiai nusijuokėm.
Į kambarį įžengė dar du vyriškiai. Atsisukęs išvydau du tokius pat aukštus ir maždaug tokio pat amžiaus vyrus. Jie skyrėsi tik veido bruožais ir drabužiais. Na drabužiai buvo vienodi, bet skyrėsi ant jų nupaišyti piešiniai.
- Mano vardas Volto. – ištarė pirmasis ir padavė man ranką. Jo veidas buvo rimtas ir rūstus. Kaktoje atsispindėjo be galo daug raukšlių. Turbūt dažnai raukydavosi. Plaukai buvo trumpi ir juodi, akys rudos. Iš Volto sklido pikta aura. Na ne tiek pikta, kiek rūsti ir šalta.
- O mano vardas Rogvo. – ištarė antrasis, padavęs ranką Petrui. Jo veidas buvo visiškai kitoks – linksmesnis. Panašus į mano seniau pažįstamo sargybinio, tačiau ne toks linksmas. Šio vyriškio akys buvo žalios, o plaukai rudi ir ypač trumpi. Rogvo labiausiai išsiskyrė savo kūno sudėjimu. Kai kitų kūnai buvo raumeningi ir tvirti, šis atrodė stambus. Niekada nepalaikyčiau jį sportininku, greičiau klounu. 
- O visai pamiršau prisistatyti. – tarė už manęs esantis sargybinis. Paraudau iš gėdos, kad nepaklausiau iš pradžių koks jo vardas. Na bet, nieko. – Mano vardas Tekvu.
Na štai visi susipažinę sėdomės prie stalo.
- Kur kiti 3? – paklausė Tekvu.
- Jie ruošiasi. – suprunkštė Volto, lyg tai būtų akivaizdu.
- Supratau. – įtariai pažvelgė Tekvu į Volto.
- Kam jie ruošiasi? – į pokalbį įsikišo Petras. Nuo sargybinio atsiradimo jis mažai kalbėdavo. Turbūt jam reikėjo suvirškinti visą gautą informaciją ir neapalpti.
- Kovai. Jie treniruočių kambaryje. – atsakė Rogvo.
- Bet aš galvojau, kad mes nesikausime, o tik priversime pasakyti Lidėjų... - mane nutraukė Rogvo.
- Drambliuko svajonės. Tu bent įsivaizduoji kiek tai truktų? Žmonija jau seniai būtų išnaikinta. – užriaumojo Volto. Jis man atrodė dar baisesnis už Tekvu pirmajame susitikime.
- Jus bent įsivaizduojate, kad mums įveikti 50 narių neįmanoma! – nepasidaviau aš.
- Tu akiplėša. Mes suteikėm tau prieglobstį nuo Lidėjaus, o tu taip elgiesi su mumis? – suriko Volto. Jis jau ruošėsi pasivirsti savo gyvūnu, bet jį sustabdė Rogvo.
- Nurimk, bičiuli. Neverta nervintis. Jie juk nesupranta koks mūsų planas.
- Teisingai. Šie mulkiai dar nesupranta ką mes ruošiames daryti.
Mano kantrybė truko. Šis sargybinis neturi teisės mane vadinti mulkiu vien dėl to, kad yra sargybinis. Turbūt pirmą kartą parodysiu jam, koks gyvūnas esu. Liūtas tuoj prasiverš. Liko nedaug. Paskutiniomis akimirkomis pažvelgiau aplink kambarį. Užteks vietos virsti liūtu ir jam parodyti savo vietą.

***

PAGAL PETRĄ

Erikas virto liūtu! Stebuklas. Pirmą kartą pamačiau jo tikrąsias galias. Liūtas užėmė pusę patalpos. Pažvelgiau į Volto. Jis pasidarė dar labiau piktas. Pažvelgiau į jo drabužyje esantį piešinį. Ten buvo nupieštas Tasmanijos vilkas, dar kitaip vadinamas sterbliniu vilku. O ne. Pagalvojus ką jis gali su savo žandikauliu darosi tikrai baugu.
- Na šiukšle! Žiūrėk ką sargybinis gali! – užrėkė Volto ir pasivertė Tasmanijos vilku.
Prasidėjo žiauri kova. Abu gyvūnai nepradėjo iš karto kovoti. Jie žingsniavo aplink stalą. Rogvo ruošėsi kažką pasakyti, bet jo lūpos užsičiaupė. Visi trys nubėgome prie durų. Stalas virto linija, brėžiančia liūto ir vilko ribas. Pagaliau jie sustojo. Abu žvelgė vienas kitam tiesiai į akis. Jų akys žibėjo įsūčiu ir pagieža. Jie skleidė įniršį ir priešiškumą. Jie abu buvo pasirengę kovai. Kelias sekundes laikas sustojo. Tik tęsėsi jų urzgimai vienas ant kito. Laiką sugražino Eriko puolimas. Jis neregėtu greičiu šoko ant stalo ir iškėlęs leteną ruošėsi smogti. Tačiau jo greitis palyginu su Volto buvo sraigės. Tasmanijos vilkas jau alsavo liūtui į nugarą. Atrodo ta pačią sekundę kai Volto letena skrodė orą liūtas pašoko atsisukdamas į vilką. Buvau pakėrėtas tokiu gyvūnų grakštumu ir lankstumu. Vilkas suurzgė dar labiau. Išgirdau kaip Rogvo pašnibždėjo kitam sargybiniui:
- Tas vaikis talentingas.
- Kas tiesa, tas tiesa. – atsakė pašnibždomis Tekvu.
Gerai, kad nebuvau atsisukęs į juos, nes veiksmas vyko labai greitai. Akys nespėjo su tokiu greitumu. Netikslūs smūgiai vis labiau nervino varžovus, o jų išvengimai pareikalaudavo labai daug jėgų. Volto įniršis turbūt jam davė energijos, nes vilkas netikėtai šoko liūto link. Erikas nustebo tokiu Volto veiksmu. Vilko letena pataikė į karčius ir įdrėskė kaklą. Liūtas suriaumojo ir krito.
- Erikai! – užrėkiau. Šios muštynės peraugo į mirtiną kovą.
Liūtas nekreipė dėmesio. Vilkas esantis vos už kelių cemtimetrų nuo jo sustaugė. Tai reiškė laimėjimo ženklą, bet Erikas nekreipė dėmesio. Jis buvo atsukęs nugarą į priešininką ir žiūrėjo į grindis. Vaizdas buvo panašus į mirštančio liūto. Sunerimau. Kaip sargybinis taip galėjo pasielgti su Eriku. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad kova tuo ir baigsis, bet ne! Vilkas lėtai ir užtikrintai užsimojo letena savo paskutiniam smūgiui, kuris pasiųstų Eriką į mirtį. Letena pavojingu greičiu leidosi link Eriko galvos. Tačiau tuo metu sargybinio oponentas ne miegojo. Liūtas pasitelkęs visą savo greitį atsisuko į varžovą ir visa jėga tėškė leteną vilkui į snukį. Vilkas sustūgo. Jo letena greitai nusileido žemyn. Abu lyg susitarę atgavo savo normalias formas.
- Jeigu būčiau kandęs, tau senai būtų liūdnos mišios. – užrėkė Volto.
- Tikrai? Tai kodėl nekandai? – paklausė Erikas.
- Nori pakartoti? – suraudonavo Volto. Jo pyktis buvo begalinis.
- Baikit! – sušuko Rogvo ir išskyrė juos.
Dėkojau Dievui, kad Erikas nemirė.
- Aš vis tiek būčiau tave sutvarkęs, nes esu nemirtingas. – pasigyrė Volto.
- Tau pasisekė, kad tokį silpnuolį išrinko būti sargybiniu. – pašaipiai nusijuokė Erikas.
Volto jau ruošėsi tapti vėl vilku, bet jam sutrukdė Rogvo.
- Nurimkite abu. Karštakošių banda. Juk mūsų priešas yra Čikagos priemestyje, o ne čia.
- Teisybė, nereikia čia terliotis su tokiom padugnėm. – ištarė sargybinis.
Tekvu pašnairavo į jį. Viskas rituliavosi tikrai ne ta linkme, kuria tikėjosi sargybiniai. Kraupią tylą sutrukdė, pro duris įžengę tris jaunuoliai. Pirmajam galėjau duot 20 – 22. Jis buvo žemas, plono sudėjimo, žydrų akių ir baltų plaukų. Antrasis įžengęs buvo vidutinio ūgio, 19 – 20 metų, žalių akių ir trumpų, geltonų plaukų. Paskutinis matėsi buvo pats jauniausias – kažkur tarp 15 ir 17. Jaunas veidelis vienintelis skleidė šypseną. Jo gaidžio šukuosena kėlė šypseną. Man jis labiausiai patiko iš visos trijulės. Aukštas, rudų plaukų ir mėlynų akių.
- Sveiki, aš Bobas. – tarė atėjęs pirmasis.
- O aš Džeikas. – tarė antrasis.
- Na vyručiai jūs visai. Man paliekate paskutinę vietą. Kaip jus manot man dabar prisistatyti? 
Sukikenau. Man šis jaunuolis labai patiko iš pirmo žvilgsnio. Tai buvo ne draugo meilė, o labiau panaši į tėvišką rūpestingumą.
- Netempk gumos. – įsikišo Volto. Šis vyrukas mane jau pradėjo nervinti. Tikrai norėčiau, kad Erikas jam įkrėstų proto.
- Na jeigu publika taip prašo, tai... Sveiki, mano vardas Treisas. Tikiuosi bus smagu. – nusišypsojo jis.

***

- Pone! Kažkas nužudė Urinką ir jo būrį! – surėkė Hauris įlėkęs kabinetą.
- Na ir kas? Yra ir kitų. – abejingai pasakė Lidėjus.
- Bet kas galėjo nužudyti tiek daug mutantų?
- Aišku tik pats mutantas. – vis dar abejingai žiūrėdamas į visą tą reikalą atsakė Lidėjus.
- Bet kas? – nepasidavė Hauris.
- Tai gali būti tik vienas ir man tai nepatinka. – jau nebe taip abejingai ištarė Lidėjus ir pažvelgė į ant stalo stovintį nešiojamąjį kompiuterį.

***

PAGAL ERIKĄ

Nekenčiu to pasipūtėlio Volto. Jeigu galėčiau nugalabyčiau jį savomis rankomis, bet negaliu. Kaip jis tapo sargybiniu, nežinau. Turbūt senesnis sargybinis buvo tikras kvailys arba aklas, nes šio žiauraus žmogaus negalima buvo paversti sargybiniu. Jokiu būdu. Erikai, nurimk! Reikia tvardytis. Atėjau čia ne kovoti su Volto, o dirbti išvien.
- Mūsų plano tikslas – nužudyti Lidėjų. Nužudydami jį nužudysime galima sakyti ir jo būrį. Gauja be jo nebefunkcionuotų ir daugiau nekeltų grėsmės. Todėl mūsų tikslas ne beprasmiškai žūti kovodami su jais visais, o žengti protingą žingsnį pergalės link. Mes sužinojome jo vieną silpnybę. Kai visi gyvūnai naktį eina miegoti, Lidėjus keliauja į gyvūnų kovas. Tai pavyko sužinoti iš vieno šnipo. Jo vardas Kevinas. Na, bet ne tai svarbiausia. Mūsų planas toks – mes jūs visus penkis ištreniruosime, nes Lidėjus neveltui tapo vadu. Jis yra labai galingas igvitas, dėl savo giminės. Kova jo genuose. Po ilgų treniruočių mes jus priregistruosime į tas gyvūnų kovas. Toliau planą turbūt patys nujaučiate. Jūs kovojate su juo iki pergalės. – atskleidė paslaptį Tekvu.
- O jeigu žūsime? – paklausė Bobas garsiai nurydamas seilę.
- Tada tu būsi silpnas. – apgailėtinai be jokios užuojautos ištarė Volto. Man nuo jo vemt vertė.
- Gal kažkada užtilsi? – bandžiau pastatyti jį į vietą.
- Gal vėl nori į kaulus? – paklausė Volto.
- Ha! Į kaulus? O kas ten tavo smilkinyje? Argi ne mano nagų randas?
- O kas tau ten kakle? Ar gi ne mano nagų randas?
- Randas? Šuniuko įdrėskimas.
- Tuoj tu pamatysi įdrėskimą! – užriaumojo Volto ir atsistojo. Rogvo su Tekvu greitai suėmė jį už rankų.
- Nurimk! – sušuko Rogvo. – Tu didžiausias mano matytas karštakošis. Nematai, kad jis tiesiog tave provokuoja?
- Tas šunsnukis tuoj galės mane provokuot, kai mano koja bus jo sėdynėje. – dar labiau susinervino Volto.
- Atsipalaiduokit ir leiskit man tęsti. – visiškai ramus pasakė Tekvu. Jis man atrodė pats normaliausias iš visų trijų sargybinių. – Gali būti, kad nugalėję Lidėjų, vadovavimą perims kažkuris kitas jo parankinių. Tuomet padėtis susiklostytų labai nepalanki. Tektų rinkt armiją ir tada pult visi drauge tą gaują. Dar baisesnė situacija būtų, jeigu mes nenužudytume Lidėjaus. Tuomet mes jau galėtume kastis sau kapus.
Petras nunarino galvą. Pirmą kartą gailėjausi. Kodėl aš jį įklampinau į šią situaciją? Gerai, kad Tomas su Mantu pabėgo. Koks buvau kvailys. Man reikėjo vienam keliauti. Būčiau suradęs sargybinius pats vienas, o dabar ir Petras. Juk jis arklys. Koks iš jo kovotojas? Jis nei gerai valdo kanopų nei ką. Koks tu kvailys, Erikai! Koks kvailys!
- Tačiau nereikia nuliūsti pernelyg, nes viltis miršta paskutinė! Ar ne Bobai? – paklausė Tekvu.
- Aha. – vos girdimai, vis dar nunarinęs galvą atsakė Bobas. Jis labiausiai bijojo mirti. Tai jautėsi.
- Posėdis baigtas. Dabar visi marš į treniruočių kambarį. Jus treniruos mūsų specialistas Volto. – džiaugsmingai vos ne uždainavo Tekvu.
- O Dieve, baikit. Volto vos nepralaimėjo man. Kaip jis gali būti mūsų mokytoju? – visiškai nustebintas paklausiau.
- Prašau, Tekvu. Aš jo nenužudysiu. Tik parodysiu įkrėsiu jam smegenų, kad neverta su manim prasidėti. – maldavo Volto. Man keista buvo, nes tokio jo niekada nemačiau.
- Na gerai, bet tik iki 3 smūgių. Aš stebėsiu. – ištarė Tekvu. – Kas norės stebėti?
Visi pakėlė rankas. Šaunuoliai! Dabar jie pamatys kas tas Volto ištiesų.
- Kovosime kovos kambary. – pasakė Rogvu.
- Tai kiek tų kambarių yra? – pasakė Treisas. – Galvą guldau, kad pamiršote įrengti tualetą.
Petras nusijuokė. Jis pasidarė keistas, nes vis dažniau žvalgėsi į Treisą. Kas jam nutiko? Bet ne tai svarbiausia. Dabar aš turiu pasiruošti naujai kovai su Volto.

***

Lidėjus naršė per visas svetaines ieškodamas vieno. To žmogaus. Jis žinojo, jog tai mutantas, bet nežinojo, kad jis toks galingas. Jis surado įdomią svetainę.
Džeimsas Hugardas – gimė 1948 metais Londone. Visą gyvenimą jis tyrinėjo antgamtiškus gyvūnus ir surado vieną įdomų daiktą. Skrynią! Joje buvo popierėlis. Džeimsas skrynią nuvežė ištirti į laboratoriją, bet nieko ypatingo nerado, tik gyvulio ir žmogaus kraują. Daugiau nieko nustatyti nepavyko. Hugardui skrynia buvo labai įdomus egzempliorius, bet įdomiau buvo tyrinėti kas viduje. Popierėlyje jis matė nupieštą tigrą. Bijojo paliest, nes švietė keista švieselė. Vis dėl to jau prie mirties slenksčio būdamas Džeimsas pardavė skrynią. Naujas savininkas buvo Bolivaras Konevas. Gimė 1982 metais Niujorke. Jo hobis buvo tyrinėjimas. Tačiau netikėtai iš jo pavogė tą skrynią atsiskyrėlis. Iki dabar apie skrynią nieko nežinoma. Šiuo laikotarpiu jų atsirado daug daugiau. Jos eksponuojamos muziejuose ir dar ieškomos. Visų skrynių viduje yra popierėlis o ant jo nupieštas žmogus ir kažkoks gyvūnas.
Daugiau Lidėjaus nebedomino niekas. Dabar jo visi nuogąstavimai pasitvirtino. Tai jis!

***

PAGAL ERIKĄ

Mes jau kovų kambaryje. Išsitempiu. Pagalvoju apie popierėlyje esantį liūtą ir pasiverčiu juo.
- Na dabar pamatysi kaip aš kandu! – nusijuokė Volto. Jis buvo visiškai nurimęs ir net džiaugėsi. Man tai kėlė nerimą.
Volto šoko ir bešokdamas pasivirto vilku. Tai buvo labai neblogas manevras, bet jam nepavyko. Mano greitis stebino mane patį. Greitu letenos mostu įrėžiau atsiminimo ženklą, Voltui prie ausies. Tačiau jis atrodo nieko nepajautė ir toliau atakavo mane. Bėgau nuo jo po visą kambarį. Jis buvo tikrai erdvus. Netikėtai sustojau ir atsisukęs tvojau jam savo letena. Jis tik kruptelėjo. Tikėjau savo pergale. Jau buvo 2: 0. Pakėliau letena ir... O ne. Jis panaudojo mano manevrą! Tasmanijos vilkas greitai atsisuko ir tvojo savo letena man į karčius. 2: 1. Niekšas. Viskas. Gražus žaidimass baigėsi. Prasideda rimti vyrų žaidimai. Šį kartą aš jį puoliau. Nustebau. Jis greitesnis už mane. Kaip tai galėjo būt. Išvargau nuo bėgimo ir tik dabar supratau, ką jis man norėjo padaryti. Jo ištvermė daug didesnė už mano, todėl jis sumanė pabėgioti ir išvarginti mane. Nnenorėjau pripažinti tiesos, kad pralaimėjau. Turėjau kovoti toliau. Paklojau visą savo jėgą ir bėgau kiek kojos nešė. Jis buvo labai arti. Vienas lengvas smūgis į uodegą ir aš laimėjau. Šokau. Prakeiktas šunsnukis. Volto greitai pasuko į kairę. Kritau ant priekio. Tuo tarpu jis atsidūrė man už nugaros. Vilkas lengvai palietė mano uodegą. 2: 2. Apgaulingai atsisukau į jį ir į šį smūgį dėjau visas pastangas. Jeigu nepataikysiu aš pralaimėsiu. Smogiau nežiūrėdamas į kairę. Letena skrodė orą. Kur jis tada? Jis vėl man už nugaros. Karti tiesa užvaldė visą mano kūną ir negalėjau pajudėti. Vilkas vos prisilietė prie mano uodegos. 2: 3. Jis laimėjo. Mes atvirtome vėl į normalias formas.
- Na pagyrūne, matai ką sugeba senas vilkas! – nusijuokė jis. Šį kartą jo juoke nebuvo pašaipos. Ją pakeitė pagarba. – Vis dėl to, tu kovojai šauniai ir man tenka prisipažinti, kad jeigu nebūčiau sargybiniu tu mane būtum įveikęs.
- Gerbiu tave. – pasakiau ir atsiklaupiau ant kelių. – atsiprašau už visus ginčus. Tu tikrai vertas būti mokytojumi.
- Klysti žmogiška ir gyvūniška, - nusijuokė jis. – todėl stokis ir pradėk treniruotis, kad galėtum įveikti mane kitoje kovoje.
- Klausau. – stojausi ir nulėkiau prie durų. Visi žiūrėjo į mane netekę amo. Įdomu apie ką jie galvojo? Du variantai. Pirmas, kad aš žiaurus nevykėlis, o antras, kad aš pajėgiau pasipriešinti Volto. Na vis dėl to man nerūpi. Svarbiausia ruoštis mūšiui su Lidėjumi.

***

Hauris įlėkė į Lidėjaus kabinetą. Ant stalo jis padėjo aplanką.
- Štai, pone! Kaip prašėte, visa informacija apie tą žmogų, kuris pavogė skrynią nuo Bolivaro ir nužudė Urinką.
- Vienas lapas? Vienas mažytis, bevertis lapukas.
- Na tik tiek pajėgėme gauti informacijos. – prakaitavo Hauris.
- Man nusišikt kiek jus gavot tos informacijos! Man svarbiausia nauda! Ar girdi? – užsiplieskė Lidėjus.
- Atsiprašau, pone. – gailėjosi Hauris.
- Dink iš mano akių! – surėkė Lidėjus. Tokio jo įniršusios nematė niekas, bet nujautė dėl ko. Tas žmogus jam kėlė daugiau siaubo net už pačius sargybinius. Tas žmogus ruošėsi keršyti.

***

PAGAL TOMĄ

Sėdžiu aš areštinėje. Koks esu kvailys. Kaip aš apalpau ir nukritau ant gatvės? Turėjau su Mantu bėgti, bet atsitiko šitaip. Darbuotoja išgirdo kaukiančią signalizaciją ir paskambino policijai. Atvažiavusi policija surado laužtuvą, ir atidarytą skrynią su lapeliu. Mes vieninteliai buvome arčiausiai, o Erikas su Petru kažkur dingo. Todėl mus sulaikė ir pasodino į areštinę. Tapome įtariamaisiais. Kokia gėda! Dėl visko kaltas Erikas su Petru. Tegul kažkas man duoda tą skrynią. Jeigu tai apie ką pasakojo Erikas tiesa, tai pasivirtęs gyvūnu nužudyčiau jį. Nekenčiu jo!!!
- Pas tave lankytojas!
- Tikrai? Turbūt advokatas!
Nusekiau paskui policininką. Kambaryje manęs laukė kažkoks nepažįstamasis.
- Sveikas. – pasakė jis.
- Kas tu?
- Mandagumo nemokė? Tu buvai su Eriku, taip?
- Aha. O tu žinai kur jis?
- Ne, bet pasakyk vieną dalyką. Ar tą skrynią kažkas lietė?
- Na lapelį joje turbūt palietė Petras, bet atsakyk kas tu esi?
- Aš tave paleisiu ir padarysiu gyvūnu, nori?
- Taip.
- Tai lauk.
Po šių žodžių nepažįstamasis nuėjo. Mane sukrėtė šiurpas. Tapsiu gyvūnu! Na po to įvykio su Eriku, tvirtai tikiu, kad egzistuoja gyvūnai. Teks laukt.
2011-07-05 18:53
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-07-11 09:32
Varinė Lapė
Labai padrika ir kaip jau sakė kolega - nelogiška. Šito galima būtų išvengti keliais būdais: nerašant, o skaitant knygas arba rašant galvoti, ką parašei.

Kūriniuose reikėtų vengti skaičių ("99") - geriau nepatingėti suraityti "devyniasdešimt devyni".

Veikėjai be charakterių, vieno nuo kito neatskirsi.
"Mantas važiuos į Sietlą autobusu, siuskiai. Jis nesės į kaliūūūzę" :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-07-07 11:04
St Sebastianas
Fotonai pasiekė mano regos organus ir sudirgino lazdeles ir kolbeles. Čia susidarė elektrocheminiai impulsai, kurie nervinėmis ląstelėmis nukeliavo iki vidurinių ir tarpinių smegenų. Dėl tokios sudėtingos veiklos iš mano prakaito liaukų pradėjo sunktis skystis. Supratau, kad tai vyksta, nes prieš akis stovėjo radioaktyvus, maždaug keturi nulis metų senis, kurio ranka buvo baisiai suraižyta kažkokiu ginklu. Tikriausiai šimtas penkiasdešimt penkių milimetrų haubica. 
- Petrai Petrauskai, tu esi ypatingas! Nes tu esi pusiau arklys, pusiau žmogus, kas tau duoda trisdešimties centimetrų pranašumą.
- Kodėl jus čia? - paklausiau užsitempdamas gumą.
- Mane čia, nes jei ne aš, nebūtų žmonijos!
Niekaip nesupratau ką tas senis nori pasakyti - jis juk ne patelė. Ir tuomet pastebėjau kaip keistai jis apsirengęs. Su šortais, kurių užtrauktukas ant užpakalio. Ant marškinėlių nupieštas žmogus ir mamutas itin pikantiškoje situacijoje. Ne, tik ne tai!
- Aš atsakysiu į tavo klausimą, kurio tu neuždavei ir nenorėjai užduoti. Teisybę pasakius, kurio net nesugalvojai. Bet aš vis tiek atsakysiu. Aš esu gyvūnameilius. Zoofilas kaip jūs pavadintumėte. Bet ne paprastas, o pasyvus. Mūsų istorija prasidėjo seniai. Aš buvau medžiotojas ir artinausi prie mamuto dėl jums suprantamų priežasčių. Iš pradžių man nieko nesigavo. Gerai, kad į pagalbą atėjo gentainiais, mes išbandėme visokias metodikas, tačiau niekaip nesigavo. Galiausiai gentainiai išsiskirstė, o aš likau vienas. Staiga iš kažkur mamutui išvirto žmogus. Jis išsitraukė durklą ir persipjovė krūtinę. Kaip mat supratau, kad tai mazochistas. Jis žengė prie manęs, jo greitis buvo nematomas. Kaip mat supratau, kad tai mazochistas estas. Belaukiant kol jis prisiartins mane nusėdo mamutas. Visą tai stebėjo ufonautai iš Vrotbiru planetos ir vos nenumirė iš juoko. Nusprendę, kad tokių fokusų per gyvenimą nematė, mane reanimavo ir suteikė tam tikrų savybių.
Pasyvus zoofilas mamutažmogis žengė prie manęs, liūtažmogio, ir Petrarklio meiliai šypsodamasis ir lėtai atsiseginėdamas užtrauktuką. Supratau, kad mano Liūtas tuoj prasiverš. Užteks vietos virsti liūtu ir jam parodyti savo vietą. Tuomet tas pasyvusis supras, kad jis aktyvus...

Elementarios klaidos užmuša teksto užuomazdas. Teksto kuriame logikos net neapsimoka ieškoti. Praėjusioje dalyje pasakiau, kad žmonių populiacija per maža, šioje staiga ji padidėja iki milijono, tik kitame sakinyje netyčia miršta 999500 žmonių. Atrodytų, viskas gerai, klaida ištaisyta, kritikas patenkintas. Nė velnio! Jau sakiau, kad neturi kūrinio vizijos. Kaip viskas vyks nuo pradžios iki pabaigos. Taip, kosmetiniai pataisymai gali būti, tačiau tikrai ne kertiniai kūrinio momentai.

Pripažinsiu, kad neįveikiau toliau kaip evangelijos pagal Eriką. Užteko akies kampeliu pažiūrėti likusias dalis, kad kiltų noras kalbėti keiksmažodžiais.

Taigi, kokios išvados? Autorius patarimą gavo ne vieną. Progreso nematyti jokio. Jeigu toks yra, norėčiau pamatyti kur? Klaidų galybė, logikos taip ir neatsirado. Logika čia yra vienas svarbiausių elementų. Be jos neįmanoma patikėti įvykiais, kurie čia pasakojami. 

Kol autorius nepradės skaityti ir mokytis, tol gerų rezultatų nebus.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-07-05 21:12
Aurimaz
Tragiška evangelija...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą