Išvarymas

Basa mergaitė šoko tarsi Dievas,
mažais, smalos išjuodintais delnais
dėmes ant saulės taškė ir murmėjo –
sapne mačiau tave, ir viskas leista,
kol dar miegi, o jie nežino nieko,
tik spalvos ženklina karus ir pirmos gėlės
prasikala patyčia virš Bodlero,
jie rengiasi, išeina ir negrįžta,
nes nebėra nei ilgesio, nei baimės,
tik baltas siūlas neregio aky,
akimirkai ir vėl įrėžęs šviesą
it paskutinį kirtį šventą rytą.