Lelija. Antras skyrius. Vagis

Atsibudau raginama vairuotojo. Saulė buvo dar skaistesnė, temperatūra jau siekė berods 30-35 Celsijaus. Pasukusi galvą, pro langus pamačiau didelį geltoną namą su apsivijusiais vijokliais ir styrančiais bananmedžiais.
– Lipk iš čia, - pasakė vairuotojas. – Čia tavoji stotelė.
– Tikrai čia? Jūs įsitikinęs? - klausinėjau.
– Žinai, ponia Pensington mane nudėtų, jei ne ten nuvežčiau tave. - Jis patylėjo. – Beje, aš Markas. Jeigu reikės pavežti, skambink. O dabar lipk.
Išlipau iš taksi ir pasiėmusi bagažą bei telefono numerį, nužirgliavau iki durų. Nespėjau jų atidaryti, kai mane pasiekė vairuotojo šūksniai.
– Palauk! Pamiršau tau perduoti šitą. – Markas metė raktus iš pusantro metro. Aš, kaip bloga atletė, vos sugavau ir trenkiausi į duris. Vaikino jau nebebuvo.
Atrakinusi duris, širdis pradėjo smarkiau plakti. Namo interjeras buvo panašus į mano buvusius namus. Perėjau virtuvę, svetainę, šiaip taip užsikoriau laiptais ir pamačiusi duris, tyliai cyptelėjau. Atvykau į nežinomą man šalį, turėsiu eiti į naują mokyklą ir neturėsiu draugų. Tokia jau aš, pesimistė.
Mano kambarys atrodė žavus, klasikinis. Pasirodo, teta Mija supranta, ko nori paaugliai. Tikėjausi vos ne sandėliuko su lova, papuošta peliuku Mikiu. Bet, pasirodo viskas kitaip. Kambarys buvo šviesus, pro dvejus langus švietė saulytė. Lova buvo pati paprasčiausia. Daug kambaryje nebuvo, tik ta pati lova, spinta, lentynos ir stalas su nešiojamu kompiuteriu. Taigi, galėsiu susisiekti su Sara bei Karolina. Bet kai kas man suspaudė širdį.
Ant ilgos virvės kabėjo piešiniai, kuriuos daviau tetai Mijai vos ketverių. Tai pat ant vieno lango kabėjo manosios užuolaidos. Pasijutau lyg namie.
Tvarkiausi kambarį, bet širdis kirbėjo. Vis akimi žvilgtelėdavau į lubas, kurios atrodė taip toli, bet aš jas pasiekdavau pirštų galais ir ne tik. Žvelgiau į svetingą tetutės kiemą pilną palmių, bananmedžių ir mangų.
„Oi! ”, - pagalvojau ir norėjau sugauti riedantį parkerį ir supratau, kad krebžda ne jis.
Apačioje kažkas buvo.