Laukimas

Septyni žirgai atsargiai žingsniavo pelkėta miško paklote, ant savo suplukusių nugarų nešdami raitelius. Kad ir kaip atidžiai jie rinkosi kelią, tačiau tai vienas, tai kitas vis smuktelėdavo per pėdą į liulantį paviršių. Tuoj pat į orą pakildavo nesuskaičiuojama daugybė mašalų, perregimais sparneliais košiančių tvankų ir drėgną orą. Aleksėjus trinktelėjo sau per kaklą, sutrėkšdamas prakaituota oda ropojantį uodą, jau spėjusį pripampti kraujo, ir patenkintas išsišiepė.
-    Jau dvidešimtas. Laimėjau.
Šalia jo ant šyvos kumelės nugaros linguojantis karys susiraukė, tačiau visgi ištiesė vandens gertuvę, kurią Aleksėjus tuoj pat priglaudė prie lūpų.
-    Uch, vandenėlis. Dar pasivaržom? Iki Trisdešimt?
Pralošęs karys tik numojo ranka, žinok – daugiau nerungtyniaus.
-    Kaip nori. O vandenėlis gerai.
Priekyje jojančio rūstaus veido karvedžio žirgas kluptelėjo, užkliuvęs už permirkusio kupsto, tačiau išsilaikė nenugriuvęs, nors ir išsigando staiga pakilusio spigiai rėkiančio paukščio. Dar ilgai tankmėje skambėjo spiegimas.
Karvedys nusikeikęs pasitaisė nuo prakaito ant plikos galvos slidinėjantį šalmą ir paragino žirgą joti toliau.
-    Prieš Kupolą reikėjo joti, - burbtelėjo Aleksėjus, vytele vaikydamas mašalus, - dar lietūs tokie nebuvo praėję. Sakė gi karšinčius – po Kupolos lietūs ateis, sausos vietos nebus.
-    Iki Kupolos dar raganos skraido, - sumurmėjo beveik visą kelionę tylėjęs Igoris, - nori su jomis peštis?
-    O sako – jos gražios ir labai su vyrais smailios.
-    Aha, ir mėgsta juos kepti nendrių pataluose.
-    Bei turtais apipila...
-    Ir verdančia alyva, kad odelė traški paliktų.
-    Taipogi...
Tolimesnę pelketo kelio atkarpą visi tylėjo. Tik akylai dairėsi po apačioje liulantį vandenį, kuriame dabar žirgai smego iki pat krūtinių. Oras dar labiau sutirštėjo, įgaudamas lengvą žalsvą atspalvį ir atsiduodamas pūvančiais augalais. Tai vienoje, tai kitoje pusėje vis suspygaudavo kažkoks nematomas paukštis, sutraškėdavo drėgme persigėrę medžiai. Vieninteliams mašalams buvo ne motais oro ir aplinkos pasikeitimas – kaip zyzė anksčiau, kibdami į neuždengtą odą, taip ir zyzė dabar. Nors visi buvo kiaurai permirkę vandeniu, tačiau nei vienas net neprasisegė šarvinių marškinių ir nenusitraukė šalmų nuo galvų – kam be reikalo duoti mašalams papildomo peno.
Aleksėjus kurį laiką spoksojo į drumzliną vandenį, pilną plūduriuojančių lapų.
-    Igori, jei tuos savo pašvinkusius sliekus išmestum, uodų mažiau būtų. Tau ką, ten jų nebus?
Stotingas karys su tokio tankumo barzda, kad joje šukos strigdavo, tik nusijuokė ir paplekšnojo delnu krepšį, permestą per balną skersai.
-    Pūdyti reikia, šamams tokie labiausiai tinka vasarą.
-    Pūdyti pūdyti, - susiraukė Aleksėjus, - pūdei ten, pūdai čia, o pagausi špygą taukuotą. Kokie šamai miške?
Igoris pateliuskavo koja vandenį ir atsigręžė į nerimstantį Aleksėjų.
-    Čia ne miškas, o pelkė. Medžiai po to išaugo. Be to, šamams patinka toks vandenėlis, kuriame nieko nematyti. Guli sau išsižioję, grobio laukdami, kartais viksteli raumeningu kūnu. Pamenu, mano tėviškėje šamai sulig vyru buvo – vos pievos patvindavo, tuoj žiūrėk įsitaisys kur, vieną kitą ožką nusitemps ir vėl laukia, sirpsta.
-    Šamai, - burbtelėjo Aleksėjus, spoksodamas į savo kojas, mirkstančias vandenyje, - ir čia jų yra?
-    Aišku yra. Šamai, kaip lapės – protingi, žino, kur tykoti grobio, o mes čia taip pliaukšim, kad turbūt ir didžiausi jau atlėkę lūkuriuoja, kol tiesiai į žabtus kas koją įstatys.
Daugiau Aleksėjus nebeištvėrė – užsikėlė kojas ant balno ir, dėl visa ko, įsikibo ieties.
-    Tuoj aš jam parodysiu, kaip mūsuose žvejojama – ietį į žabtus ir baigta pasaka.
-    O didesnieji, - toliau pasakojo Igoris, - net karvę nutempti gali. Tokie tai išmintingi, kaip šimtą vasarų matę seniai. Jų lengvai nepagausi, o jei netyčia ir užkibs, tik žiūrėk, kad neįtemptų pas save, nes apsimes nuvargusiu, o tada capt...
-    Užteks, - užriaumojo karvedys, - užteks vaikus gąsdinti pasakomis.
-    Visai aš ne vaikas, - paprieštaravo Aleksėjus, tačiau kojų į vandenį vis dar nenuleido.
-    Vaikas, - tvirtai nukirto karvedys, - tik vaikai tiki pasakomis.
Aleksėjus daugiau nebedrįso ginčytis, tik dairėsi, pasiruošęs bet kada smeigti ietį ir vis kažką murmėjo apie šamus ir jų smeigimą prie dugno.
Kad jie artėja prie žmonių gyvenamos vietos, išdavė tai vienas, tai kitas nukirstas medelis. Vanduo vis labiau seko, vos besiekė nukarusias karių pėdas, tačiau žirgai vis dažniau klupinėjo, sunkiai traukdami smengančias kanopas iš dumblo. Kairėje, kur net, rodos, vandeniui nebebuvo vietos, tarp tankiai sukritusių, žalsva samanų pluta pasidengusių medžių, vis dažniau suraibuliuodavo oras. Kartais virpesiai paliesdavo  vandenį, sukeldami menkas bangeles.
-    Drebulis, - Igoris nusibraukė prakaitą nuo kaktos ir apžiūrėjęs šlapią delną nusispjovė, - jaunas, bet vis tiek per daug smalsus.
-    Sakė, kad jų nebeliko, - atsakė kažkuris iš karių, greičiausiai- Anatolijus, - o še tau – tikrai Drebulis. Turėsim darbelio, - palydėjo savo žodžius, bilsnodamas pirštu per ietgalį.
-    Rado kur tie kaimiečiai įsikurt, - susiraukė Aleksėjus, - galėjo kur prie upelio, pievutėje, kur vandens tik per lietų matai.
-    Kelias geras čia, - prašneko karvedys priekyje, nepaisydamas Aleksėjaus prunkštelėjimo, - o ką jau užgrobėm, tą ir ginti teks. Gerai, jei tik drebulių čia yra. Nors sakė kažkas Undojuje, kad ir kikimora veisias, kažkas Baubūną girdėjęs, - patylėjęs permetė vadžias poer gūnią ir pakartojo, - turėsim darbo. Tam mus čia ir pasiuntė.
Tie keli nukirsti medeliai ir tebuvo vienintelis kelrodys, lyg tyčia savam nurodantys tikslią kryptį, o svetimą paklaidinantys. Vos tik pakvipo dūmais, tuoj pat ir baigėsi pelkėtas kelias, žirgai patenkinti užsiropštė ant akmenimis nusėtos žemės.   Dabar, šalia mašalų zvimbimo ir paukščių spygavimo, pasigirdo ir karvės mūkimas, sulojo šuo. Salelėje, gerokai pakilusioje virš drumzlino vandens, smėgsojo pilaitė, apjuosta smailios tvoros. Ant bokštelio kuoro, sunkiame ore vos vos judėjo raudona vėliava su trimis įžambiais juodais brūkšniais. Nuskambėjo pasveikinimo šūkis ir girgžtelėję atsivėrė vartai.
-    Kiek jų čia, sakei gyvena? – tyliai paklausė Igoris, botagu nuvydamas per daug smalsų šunėką.
-    Geros dvidešimt galvų. Ten toliau žemė nebetokia šlapia. Plečiasi.
Igoris gūžtelėjo pečiais ir paragino norintį sustoti žirgą.
Priešais pilaitę, į šonus įsisprendęs kumščius, stovėjo, matomai, vietinis valdytojas, smalsiai nužiūrintis kiekvieną karį. Matyt liko patenkintas reginiu, nes mostelėjo ranka, paragindamas už jo stovinčias dvi merginas ir plačiai nusišypsojo, juokingai pakrutindamas ūsus su juose įstrigusiu sūrio gabaliuku.
-    Sveteliai, užeikit, nesidrovėkit, laužkit duoną, sūdykit į druską. Tokį kelią nujojot, - pridūrė, pakraipydamas galvą, - turbūt savaitę keliavot.
-    Po Kupolos iškeliavom, - atsakė karvedys, paduodamas nežinia iš kur prišokusiam susivėlusiam berniokui šalmą ir lauždamas šaltos duonos kampą.
-    Po Kupolos, - dar labiau pakraipė galvą valdytojas, - spėriai žygiavot. Turbūt pavargę būsit, pailsėt norėsit?
Karvedys kantriai palaukė, kol visi vyrai atsilaužė po duonos kampą ir atsargiai sukramtė, dažydami į druską ir tik tada pasisuko į valdytoją.
-    Tiesą sakant ne, gerbiamas....
-    Duboras, - susizgribo valdytojas, - Duboras iš palei Jevnos upės. Gal žinot?
-    Ten geros bitės.
-    Na gi taip, - apsidžiaugė valdytojas, pliaukštelėdamas delnais, - pačios geriausios. Vis dar pasigendu to skanaus čiobrelių medučio. Čia jo sunkiai gaunam. Bet ką padarysi, tarnyba yra tarnyba. Tai, gerbiamas...
-    Demetrijus.
-    Tai štai, ten bokštelis labai patogus...
Demetrijus mostelėjo ranka, nutildydamas valdytoją.
-    Šiandien mes ilsėsimės, o rytoj jau aprodysi savo valdas.
Duboro veide šmėkštelėjo akivaizdus nusivylimas, tačiau galų gale, atgavęs savo šypseną tik palinksėjo ir mostelėjo rankomis, kviesdamas į pilaitės vidų.
-    Tada pirmyn, gerbiami sveteliai, užvalgysim, pasišnekėsim.

Igoris nuobodžiaudamas kramtė vištos blauzdelę, viena ausimi tesiklausydamas ką šneka šalia prisėdęs, kaip pats prisistatė – artimas Duboro giminaitis.
-    Mačiau, nepatikėsi, gerbiamasis – kojos dydžio žiurkę. Plaukė vandeniu, tempdama kažkokį gyvį, na lyg tai kiškis, lyg tai bebras, bet nesvarbu. Dar pasisuko, pažiūrėjo geltonomis akimis, lyg klausdama, ko noriu, tačiau neišsigandau...
Igoris pateliuskavo puoduke kumyso likučius ir vienu ypu susivertė, vis galvodamas apie savo pašvinkusius sliekus, čia esančius vandenis ir kaip jis, laisvu laiku, kruopšiai pasiruošęs, užmęs pirmąjį masalą.
-    Ir matėm vandenį...
-    Drebulis ten, - nesusilaikė Igoris ir tuoj pat pats save prakeikė už nesuvaldytą liežuvį.
-    Drebulis? - išpūtė akis Duboro giminaitis, - ėėėėė neeeee, vandenis.
-    Vandenis pelkėse nesiveisia.
-    O šitas gal veisiasi, - nepasidavė vyras.
-    Et, tiek to, vandenis, tai vandenis, - nebelindo į tolimesnius ginčus Igoris, tuo akivaizdžiai nuliūdindamas pašnekovą, - o sakyk, žmonių čia ne per daugiausiai, tai kas tvorą taiso, kas gyvulius prižiūri? Nemačiau nei vieno dirbančio.
Pašnekovas patenkintas išsišiepė, lyg mėnulis, ir pasiglostė pilvą, akivaizdžiai užaugintą ne sunkiu darbu.
-    O mes čia sutartį sudarėm.
-    Su kuo?
-    Vietiniais.
Igoris nutilo, mąsliai kramtydamas niekaip nepasiduodantį vištienos kaulą. Žinojo, kad pašnekovas neiškęs nepapasakojęs daugiau, ir neklydo.
-    Sutartis gera – mes jų neliečiam, jie darbus naktį nudirba. O mums lieka tik lengviausi.
-    Tai tada kam mes čia reikalingi? - pyktelėjo Igoris, nusviesdamas nelemtą kaulą aplink kojas besisukančiam šuniui.
-    Vandenius mušt reikia, - išsišiepė Dubaro giminaitis.
Igoris tik sunkiai atsiduso.

Igoris sauja pasėmė dvokiančių sliekų gniužulą ir atsargiai, vis paspjaudydamas, ėmė grūsti į specialų tinkliuką, su apačioje kybančiu kabliu. Nebuvo tikras, kokie šamai veisiasi čia, keli šimtai pėdų už pilaitės tyvuliuojančiame mažame ežeriuke. Iš pradžių netikėjo jo buvimu, tačiau Duburas žegnojosi visais dievais, kad tikrai toks yra ir rudeniop ten net vieną kitą karosą ištraukia.
Įsukęs virvę su pakabintu masalu, švystelėjo ją tolyn, taikydamas į prieš tai nužiūrėtą duburį, pilną suvirtusių šakų.
Sunku buvo susigaudyti, diena ar naktis dabar – tanki medžių lapija sukurdavo troškią žalsvą prieblandą. Tačiau lėlio ūkavimas išdavė ką tik užėjus vidurnakčiui.
-    Tai neiškentei.
Igoris nei krūptelėjo, nei nustebo. Žinojo gerai, kada yra saugus, o kada reikia saugotis. Be to – nuo mirties nepabėgsi, kada lemta, tai lemta.
Tačiau už nugaros stovėjo ne raganius ir ne kaukas. Demetrijus kilstelėjo dailiai nugludintą tauro ragą, lyg klausdamas ar gali prisėsti, ir, sulaukęs linktelėjimo, tyliai įsitaisė šalia.
-    Neiškenčiau, - pripažino Igoris, - o be to, nemanau, kad bus čia tiek darbo, kad neliktų laiko pramogoms.
-    Gal nebus, o gal ir bus, - mąsliai nutęsė Demetrijus, - žmonės jaučiasi saugūs, tačiau ir bijo.
-    Ko?
-    Ne vilkolakių ar vandenių, ne kikimoros, kurią vos ne iš saujos maitina, o žmonių.
Igoris kilstelėjo, šiek tiek įtempdamas virvę.
-    Mažai kvailių, kurie ryžtųsi čia keliauti, nebent kas auksu apipiltų. Kaip mus.
Demetrijus nieko neatsakė. Raukšlėtame veide nepasirodė nė menkiausia nuostaba, kad Igoris žino, kodėl jie čia. Tačiau visgi nekantriai sugniaužė pirštus.
-    Bijo tas valdytojas žmonių. Apie čia kraunamus turtus tuoj žinos ne tik caras. Sako – karas ateina, kas nenorės savo letenos užkrauti ant visų šių turtų?
-    Kad gi mažai čia turtų – vanduo ir mašalai, - kandžiai nusijuokė Igoris.
-    O pasakoja, kad prieš daugybę metų čia praūžė milžinai, barstydami gintarą, ir kad čionykščiai jį tebesemia iš vandens.
-    Žmonės pasakoja, kad naktį čia skraido slibinai.
-    Taip, žmonės mėgsta pasakoti, - sutiko Demetrijus, - o kol  kas ir toliau darysim tai, ką mokam geriausia – laikyti ietis paruoštas. Tebūnie tai vandeniai ar žmonės.
Igoris nutylėjo, ką ketino pasakyti – kad pasiilgo tų laikų, kai jų būrys buvo didesnis, kad pasiilgo laikų, kai siunčiami į tolimiausius kampelius galėdavo tikėtis kažko daugiau, nei sušvinkusios pelkės. Bet nutylėjo, tik pastūmęs nežinia iš kur atsiradusį žaltį, rodos, visiškai nebijantį žmonių draugijos, ištiesė kojas. Neketino užsnūsti, tačiau užmerkė akis. Jei kas, Demetrijus pažadins.

Įprasta kvailoka ir patikli šypsena jau seniai buvo dingusi iš Duboro veido ir su kiekvienu nauju Demetrijaus žodžiu, veidas vis labiau gižo.
-    Mes savo tarnybą žinom, - ramiai šnekėjo Demetrijus, apsuptas savo karių, -  saugom jūsų gyvenvietę iki rudens, kai šmėklos aprimsta ir grįžtam atgal.
-    Būtent, - iškėlė pirštą valdytojas, - rudens. Ne šiandienos ir ne rytojaus, o rudens.   Dosniai paaukojome į iždą.
-    Jei čia būtų tų, taip vadinamų šmėklų, kurias privalom atmušti, tada taip, mes turim jus ginti, tačiau nuo pakelės plėšikų ar didesnio būrio septyniese neatsimušim. Samdyk kariuomenę.
-    Tiek, kiek sugebėtų iki čia pralįsti, kaip tik užtektų jūsų septynių, - nenusileido valdytojas, gniaužydamas kažkokį popierių, - nepatinka – skųskitės carui. Sutartis yra sutartis.
-    Et.
Demetrijus apsisuko, vis labiau raukydamas raukšlėtą kaktą.
-    Berots, Igori, turėsi daug gražaus laiko savo žvejybai.

Demetrijaus giminaitis, vėliau prisistatęs Ivanu, tingiai kramtė pakeliui nuraškytas keletą spanguolių, stebėdamas, kaip Igoris mėto iš miltų ir lervų susuktus rutulius į vandenį.
-    Čia nėra žuvies.
Igoris, atsivadėjęs nusviedė dar vieną ir patrynė delnais, purtydamas miltų likučius.
-    Visur žuvies būna.
-    O čia nėra.
-    Sakei, kad karosų pagauna.
Ivanas kryptelėjo lūpomis, lyg šaipydamasis, lyg apgailestaudamas.
-    Tu geriau eitum ant pilies kuoro sargyboje budėt, o ne baloje stebuklų ieškot.
Igoris atkakliai tylėjo, spoksodamas į rimstantį pelkėtą vandenį.
-    Ateis vandenis, o tu čia plūdenas trauki.
-    Kai jis ateis, šūktelėk garsiai.
Dubojaus giminaitis dar pamindžiukavo ir, nusviedęs spanguoles, kurias netyčia sutrynė tarp pirštų, pasišalino. Tik krūmai sučežėjo. Nors vandens paviršiumi laigė galybė mašalų, tačiau nė viena smalsi žuvis net nepliaukštelėjo uodega, juos medžiodama. Igoris atsiduso, kasydamasis uodo sukandžiotą dilbį. Gal tas kvailys ir buvo teisus, bet, kita vertus, dar buvo galybė laiko iki rudens.
-    Chi chi chi chi....
Nors juokas, rodos, nuskambėjo tiesiai virš galvos, Igoris net nekrūptelėjo.   Puikiai žinojo, kad jei kas kėsintųsi pulti, tai darytų tyliai, ypač pelkėse, kur visus garsus slopina dumblinas kilimas. Tad ir dabar ranka nenuslydo iki ieties, o žvilgsnis liko taip pat vienodai įbestas į tą vietą, kur buvo numetęs masalą.
-    Chi chi chi... kareivėlis varguolėlis...
Nematomų rankų papurtyti medžiai tuoj pat apipylė žmogų žalsvu, sutrūnijusią mediena atsiduodančiu, vandeniu.
-    Kareivėli, kareivėli...
Igoris atsargiai atsilošė, nugara vos vos remdamasis į sutręšųsį kelmą. Taip gerai dabar būtų pypkę iš kur nors gauti. Ar karštos arbatos gurkšnį.
-    O kareivėlis drąsus, chi chi chi....
Nematoma jėga smogė į lygų vandens paviršių, išmesdama į krantą ne tik kelias sutrikusias varles, bet ir visus miltų ir sliekų kukulius, susiraizgusią šaką ir pusę rato.
Igoris iš netikėtumo švilptelėjo ir, nusibraukęs nuo veido vandens augalus, pasilenkė virš rato. Kur ne kur dar buvo matyti blizgučiai ant stipinų ir dailūs raižiniai.
-    Čia tai bent. Gali ir antrą pusę surasti?
Juokas nutilo kartu su medžių šlamėjimu. Igoris toliau, nekreipdamas dėmesio, nagu atsargiai knebinėjo blizgučius, dar gerai nežinodamas – sidabras ar auksas. Labai ilgai tas ratas dumble gulėjo.
-    Nebijai?
-    Nelabai, - gūžtelėjo Igoris.
-    O jei aš padaryčiau taip?
Medžiai puolė kaip pašėlę purtytis, svaidydami viską – šlapius lapus, atitrūkusias šakas ir vabalus. Vėjas tai sustiprėdavo, plakdamas dumbliną vandenį, tai nurimdavo.
-    Vis gi auksas, - tyliai nusistebėjo Igoris, apžiūrinėdamas nukrapštytą blizgesį.
-    Kareivėli...
-    A?
-    Kodėl manęs nebijai?
-    O ko man bijoti, jei tavęs nematau?
-    O tu atspėk, kas aš ir gal pradėsi bijoti... chi chi chi...
Igoris pasikrapštė pakaušį. Kartą, Jereno kalnuos, kipšai taip erzindavo juos – mėtydavo sniego gniūžtes, apiberdavo smulkiu žvyru, kartą, šildantis tiesiai į laužą įmetė net triušį baltu kailiu.
-    Kipšas?
-    Oi ne ne ne, kareivėli.
-    Tada...
-    Ne!
Riksmas buvo toks spygus, kad turėjo girdėti net pilaitėje.
-    Nebebus taip įdomu, jei per vieną dieną atspėsi... chi chi chi... ir be to, žuvies čia nėra.
Igoris atsivadėjęs nusviedė ratą į pelkynę, keikdamasis tokiais baisiais žodžiais, kad net pamėklė nutilo

Ivanas, akivaizdžiai dar pykstantis, niūriai dėbtelėjo į Igorį.
-    Kur dar čia žuvies būna?
-    Galvojau, kad ginti musų, o ne pramogaut atvykot.
-    Ai, tiek to.
Igoris, numojęs ranka, pasuko prie nedidelių arklidžių, kuriose regėjo pranykstantį Aleksėjų.
-    Palauk gi tu, nevidone, - už rankos čiuptelėjo Ivanas, - gi juokais aš. Einam prie vartų
Tarpuvartėje akivaizdžiai nuobodžiavo Podolas. Buvo sutarę, kad budės po du kiekvieną dieną, tai ir krito burtas kariui, labiau mėgusiam pasišlaistyti su lanku. Jis vos vos kilstelėjo ranką, sveikindamasis ir vėl paniro į savo apmąstymus.
-    Ten, iš kur atjojot, - dėstė Ivanas, - nėra nei mažiausios pelkės, ten varlės nepagautum, bet matai va ten, šiek tiek kairiau keliuko?   Lyg būtų labai lengvai išminti nendrai. Ten tik atrodo, kad pelkynė, iš tikro – rąstukai pakloti ir veda tas kelias prie duburio. Ten bandyk, tas duburys po žeme susisieka su likusiais ežerėliais ir versmėm. Ten tavo žuvis ir bus.
-    O už pilaitės?
-    Už pilaitės kelios nugeibusios obelys, nežinia už ko besilaikančios ir šiek tiek tvirtesnės žemės svogūnams ir česnakams.
-    O dar toliau? – neatlyžo Igoris.
-    O dar toliau negalima, - rimtu veidu atsakė Ivanas, - ten dvasia gyvena. Ji mūsų neliečia, mes jos. Taip sutarta.
Igoris pasitaisė kirvuką prie diržo ir įdėmiai dar kartą pažiūrėjo į vos matomą keliuką tarp nendrynų. Nebūtų pasakę, iki šiol galvotų ten pelkę esant.
-    Vis tiek dėkui.

Ivanas nemelavo – nors pėdos grimzdo iki kauliukų, tačiau kelias buvo pakankamai tvirtas. Pakeliui pagavęs pasipūtusią rūpužę, persmeigė ją kabliu šalia dvokiančių sliekų ir patenkintas švystelėjo masalą į duburį. Čia vaizdas buvo kitoks – mašalai vos vos sklandė paviršiuje, o neatsargesnius vis grybštelėdavpo smulkūs žuveliokai, blizgindami žvynais.
-    Kareivėli kareivėli....
Šįkart Igoris krūptelėjo. Galbūt buvo per daug įnikęs į savo mintis, o gal tiesiog nesitikėjo išgirsti moteriško balso.
-    Laumė.
-    Oi ne, kareivėli, ne laumė... chi chi chi...
-    Kvaila pamėklė, - burbtelėjo jis pats sau, tačiau didžiausiai nuostabai – buvo išgirstas.
-    Visai aš ne pamėklė ir ne kvaila, - balsas nuskambėjo šiek tiek pikčiau, - jei būčiau kvaila, ar žinočiau kiek kartų žemė didesnė už mėnulį? Kas yra žvaigždės? Kas plyti už jūrų marių? A, kareivėli? O tu žinai?
-    Žinoma. Mėnulis yra monetos dydžio, žvaigždės – spingsuliai išeinantiems ir ateinantiems, o už jūrų marių tik dievai laukia.
-    Kvailas kareivėlis,   oi koks kvailas, chi chi chi. Ir žuvis ne toje vietoje kur užmetei, o ten, tolėliau, kur kelmas pavirtęs.
-    Nėra čia kelmo, - pyktelėjo Igoris, - uodai ir dumblas.
-    Tiesa, kareivėlis nieko nemato, chi chi chi. Ar norėtum matyti? Ar norėtum mane matyti?
-    Dėkui ne, nemėgstu po to sapnuoti blogų sapnų.
-    Chi chi chi...
Igoris, nežinia ko pykdamas ir ant savęs ir ant pamėklės, vis gi ištraukė masalą ir švystelėjo į tą vietą, kur vandens augalų beveik nebuvo ir palengva sukosi mažas vijurkas. Ten kelmas turėjo būti. Ir beveik iškart tuoj pat kažkas trūktelėjo už virvės, vos neįtraukdamas į vandenį. Igoris tuoj pat ja atleido, tačiau virvė kaip staiga įsitempusi, taip staiga ir subliūško.
-    Oi kvailas kareivėlis, žvejot nemoka. Visas miškas žino, kad žuvį reikia gaudyti dantimis, chi chi chi.

-    Noriu atgal į stepes, - nusižiovavęs taip, kad, rodos, žandikauliai trūks, prašneko Aleksėjus, - čia nuobodu. Tu bent žvejoti gali, o man ką veikt? Žmonės čia tylūs labai, draugiški, bet tylūs. Mirk iš pasiutimo.
Igoris tylėjo, žiūrėdamas į tamsą už tvoros. Kuo toliau, tuo labiau viskas atrodė beprasmiška – tupėjimas šioje pelkėje ginant vietinius nuo nežinia ko, ramybėje nepaliekanti pamėklė, nuobodžiaujantys draugai. Tyliai trinktelėjo ieties kotu sau į krūtinę, kaip darydavo prieš kiekvieną mūšį ir atsiduso.
Naktį pelkės tarsi užsnūsdavo – pavargę mašalai sulįsdavo kas kur gali, nematomi paukščiai nurimę tik retkarčiais cyptelėdavo, vanduo, vienoje tvoros pusėje dar lėčiau trankydavosi bangelėmis. Ryškus mėnulis nutvieksdavo pilaitę, tačiau visiškai tamsoje paslėpdavo ją supantį pelkėtą mišką. Kiekvieną akimirką Igoris laukė, kol pasirodys tie keistieji vietiniai, sudarę sutartį su pilėnais, bet be smalsių vandens žiurkių, taip nieko ir neišvydo.
-    Su vyrais nepašnekesi, - toliau burbėjo Aleksėjus, - didžiausias jų žygis – vištai galvą nusukt, moterys – šaltos, kaip ana tas vanduo naktį. Matei, Igori, mūsų Dubojaus dukreles? A?
-    Nerūpi man svetimas bobas kirkint.
-    O ką daugiau veikt, - gailiai paklausė Aleksėjus, - o aš mačiau. Kur tau mūsų bobos. Šios išlakios, dailiai nuaugusios, kasos iki juosmens, kai pažiūri – rodos, žemė atsivers po kojom. Bet  į pašnekesius nelenda, vis kažkuo užsiėmusios.
-    Eitum tu geriau žvejot.
-    Varles ir povandeninius kelmus? Kur, Igori, tie visi Drebuliai, Vandeniai, Kipšai, Giriniai? Kur ta kikimora. Apgavo mus, nieko čia nėra. Tik pelkės, žmonės ir mes. Na ir dar mašalai, - užbaigė suplodamas vieną pasiklydusį, - dar savaitėlė ir apkerpėsim kaip tie medžiai.
Igoris nebudino mingančio Aleksėjaus, sau panosėje vis dar kažką bemurmančio apie kario pareigas. Nebuvo reikalo. Be to, net laukė.
-    Kareivėlis miega, kareivėlis budi...
Ten, kur tvora metė šešėlį, sušmėžavo neryškus pavidalas. Nuskambėjo tylus juokas.
-    Na, kareivėli, spėsi vėl? Atspėk ir būsiu tavo.
-    O ką aš su tavim veiksiu? – nustebo Igoris, pasislinkdamas arčiau tvoros krašto, - kepsiu ir valgysiu?
-    O kodėl ne? Jei tu būtum mano, aš tave kepčiau, chi chi chi....
-    Tu – ragana?
-    Kvailas kareivėlis. Raganos nemoka taip...
Pamėklė uždainavo. Igoris nejučiomis palinko į priekį, persisverdamas per kuorus ir negalėdamas atsiplėšti. Ji dainavo. Dainavo apie girias, apie šaltą vandenį ir šiltą saulę, apie sirpstančius obuolius ir krentančias vyšnias. O Igoris vis labiau linko į priekį, užburtas taip, kad nieko daugiau negirdėjo ir nematė.
-    Chi chi chi...
Šešėlis dingo. Igoris atsitokėjo, tačiau jau buvo per daug persisvėręs ir neišsilaikęs pajuto, kaip slysta žemyn. Minkšta, dumblina žemė jį godžiai įsiurbė į save, tačiau nesulaužė nė menkiausio kaulelio.
-    Kas ten? - prabudo Aleksėjus ir kyštelėjo galvą iš už kuoro, - o tu ką ten veiki?
-    Sliekų ieškau, - burbtelėjo Igoris.

-    Ne, mes grįžtam po dviejų dienų, - sunėręs rankas ant krūtinės valdytojui atrėžė Demetrijus.
Suplukęs pasiuntinys, sunkiai sudribęs ten, kur ir stovėjo, dabar peiliu krapštė nuo blauzdos dėles ir smalsiai klausėsi.
-    Jūs turit mus ginti, auksu dosniai sumokėta...
-    Gintaru, ne auksu, - atkirto Demetrijus, - neapgaudinėk mūsų. Buvo sutarta, kad ginsim nuo čionykščių baubų, o ne žmonių.
-    Rašte aiškiai parašyta – „ginti nuo bet kokios negandos iki pirmos pjūties“. O dabar mums gresia žmogiška neganda.
Demetrijus šiek tiek trūktelėjo kardą iš makštų.
-    Po dviejų dienų mes išeinam ir caras nė žodžio nepasakys, kadangi reikės kiekvieno sveiko vyro, galinčio kautis. Žodis paskutinis.
Igoris, klausydamasis karvedžio žodžių, palengva niaukėsi. Pradėjo jam patikti čia, šios dumblinos pelkės, klajojantys vaidulos, tylus mašalų birzgimas ir pamėklė – vieną dieną rimta, kitą dieną – juokinga. Tačiau nė žodžiu neišsidavė, kas jį graužia. Net Aleksėjus, visada pastebintis menkiausią draugų nuotaikos kaitą, niekaip negalėjo susiprotėti, tik vis tikindavo, kad dar bus žuvų, nėra ko nerimauti.
Taip jie ir stovėjo, spigindami akis – vienoje pusėjė – rūstūs kariai, neradę to, ko atėję, kitoje – pilaitės gyventojai. Igoris lėtai žvilgsniu slydo kiekvieno veidu – Duboras, su nuolat paišinais ūsais, sena močiutė, mokanti iš nendrių supinti tokius aulus, kad vandens nė lašelis nepakliūdavo, Duboro dukros – dailios, kaip Aleksėjus šnekėjo, išlakios, skvarbių akių, tačiau šaltos. Tik viena, žvilgtelėjusi į jį vis šyptelėdavo. Matyt kuo puikiausiai žinojo apie jo žvejybą ir pamėklę.
-    Dvi dienos, - lyg kirviu kirto paskutinį kartą Demetrijus, - ir nė akimirkos daugiau.

-    Kareivėli, nori, istoriją paseksiu, kad taip liūdna nebūtų?
Igoris dar kartą patikrino ar gerai prie kelmo pririšta virvė.
-    Bet tik tyliai, žuvies nebaidyk.
Virš galvos tyliai šlamėjo lapai, kartkartėmis numesdami į žemę per sunkius vandens lašus.
-    Gyveno kartą saulė ir mėnulis...
-    Kodėl gyveno? - pertraukė būtybę Igoris, - taigi ir dabar tebešviečia.
-    Nesikabinėk prie žodžių, taip visos pasakos prasideda. Gyveno kartą saulė ir mėnulis. Niekados vienas kito nebuvo matę, tik žinojo – saulė kaitri, o mėnulys – tylus. Šnekučiuodavosi ištisus amžius, stebėdavo dangų, globodavo žemę, kol pagaliau vienas kitą įsimylėjo. Prisiekė mėnulis amžina meile, saulė atsakė tuo pačiu. Nors ir kaip ji bijojo savo išvaizdos, tačiau buvo be galo laiminga – dosniau žėrė spindulius, džiugindama žmones, kruopščiau gynė atėjūnus debesis. Tačiau kartą mėnulis pamatė žvaigždę, kuri saldžiai išgyrė jo apvalumą, jo gražumą. Pametė mėnulis saulę, susidėjo su žvaigžde.   Tačiau kitą dieną žvaigždė vėl pažiūrėjo į mėnulį ir nusisuko, sakydama, kad dabar jis nebe toks gražus ir apvalus ir su apkandžiotu blynu nesusidės. Mėnulis nusiminė, tačiau saulė, visa tai girdėdama, atleido jam už tokią nuodėmę. Vėl sužibo spinduliais, vėl pradžiugino žemę.
      Atėjo diena, kai mėnulis iš sulysusio pagaikščio vėl tapo apvalus ir blizgantis. Ir vėl žvaigždė jam mirktelėjo, kviesdama pas save. Pagalvojo mėnulis, kam jam ta saulė – vis tiek jos niekada nemato, o žvaigždė tiesiog čia, ranka pasiekiama. Vėl pametė raudančią saulę.
     Gyrėsi visiems mėnulis savo žvaigžde, šaipėsi iš paniūrusio debesies, rodė liežuvį žemei. Bet, ak nelaimė, vėl sulyso ir žvaigždė nusisuko nuo jo.
Švelniais žodžiais mėnulis kalbino saulę, žadėjo niekada nepamesti, tik su ja šnekėti. Tačiau saulė neištarė nė žodžio. Taip  ir nebesikalba daugiau vienas su kitu. Tik mėnulis paryčiais vis bando ją išvysti ir pagauti.
Igoris nusibraukė keliu ropojantį vorą ir užvertė galvą.
-    Pasaka vaikams.
-    Visai neromantiškas tu, - būtybės balse švystelėjo pyktis, - gerai, turiu ir kitokią istoriją. Nori?
-    Tu tik pasakok.
-    Kadaise gyveno milžiniškas lokys, didesnis už kalną, stipresnis už vėją, akmeniniais dantimis ir plieniniais nagais. Bet buvo jis išmintingas ir dosnus. Visi žinojo, kad mažiausias jo kraujo lašelis pagydo žemę ir užtraukia žaizdas. Vos tik nerangusis šleivys kur užkliūvęs susižeisdavo, net medžiai palinkdavo prie jo. Bet lokys nepyko, žinojo, kad taip ir tūri būti.
Kartą pas jį atėjo žmogus ir sako:
-    O didysis Lokį, duok man kraujo lašelį. Visai nepaeinu, kojos kaip sustabarėjusios.
Lokys brūkštelėjo nagu sau per leteną ir davė žmogui ne vieną, o du kraujo lašus, linkėdamas pasveikti.
Atėjo tas pats žmogus sekantį kartą ir prašo dar, atseit – sensta greitai, atmintis nebe ta, o dar reikia vaikus užauginti. Nepagailėjo savo kraujo lokys ir tada, davė žmogui to, ko jis prašė, linkėdamas dar daugiau šviesių dienų.
Trečią kartą suklupo ant kelių prieš lokį žmogus ir maldavo kraujo lašelio, pačio mažiausio ir menkiausio – kaldamas pasagas, plaktuku pirštus susitrupino.
Šįkart lokys papurtė galvą, atsisakė, atseit – ir taip daug davęs, sutrupinti pirštai sugis ir be jo kraujo. Įsižeidė žmogus ir keikdamas lokį grįžo į namus.
Sėdėjo kantriai savo troboje, laukdamas žiemos. Vos lokys giliu miegu užmigo, puolė prie jo ir ėmė visą kraują siurbti, kol liko tik kailis ir kaulai. Numetė, kas liko iš lokio, į pelkę ir grįžo patenkintas į namus, tačiau vis dar kamuojamas troškulio. Dar ir dabar lokio dvasia, vietoj kraujo dumblu tekančiu, naršo žemes, ieškodamas to žmogaus ir ketindamas atkeršyti ir visą suryti. Kas pamato lokį, tas jau gyvas į namus negrįžta.
-    Ir kur jam tiek daug tilpo to kraujo, jei lokys, kaip kalnas buvo, - pakraipė galvą Igoris.
-    Kvailas tu kareivėlis, čia pasaka.
-    Tu man geriau apie mūšius papasakok...
-    O ką ten pasakoti – mirtis, kraujas ir beprasmybė.
-    Šlovė, žygdarbiai, narsa.
-    Kokia šlovė, kai viduriai paskui tave tįsta, kokie žygdarbiai, jei ginkluotas parkritusį sutrypia, kokia narsa, jei būriu saujelę puola.
-    Ai, paikšė tu.
-    O tu kvailys.
Sutraškėjo lūžtančios šakos, mėtydamos į žemę paukščių lizdus ir samanas. Nutilo viskas.
-    Ei, gi atsiprašau, - murmtelėjo Igoris, - papasakok dar ką nors.
Medžių lapija virš jo galvos tylėjo. Tik beveik niekada nenutylantys mašalai šoko savo pasiūtusius šokius.

Igoris tiesiog visu savo kūnu jautė, kad šamas jau kelintą dieną domisi taip viliojančiu masalu. Jau geros šešios varlės buvo sumautos, o sliekai taip dvokė, kad paskui neįmanoma rankų nusiplauti būdavo, tačiau Igoris kentėjo ir laukė, žinojo, kad tų dviejų dienų užteks. Žuvis jau beveik pasidavė jo vilionėms.
Užsimojęs dar kartą staigiu judesiu trenkė specialiu kaušeliu per vandenį, sukeldamas garsų dunkstelėjimą. Palaukė. Dar kartą trinktelėjo, akimis sekdamas nedidelius, vos įžiūrimus burbuliukus vandens paviršiuje, tiesiai ten, kur taip viliojo žuvį masalas.
Virvė šiek tiek krustelėjo ir nurimo, lyg didžioji žuvis atsargiai ragautų to, kas patiekta tiesiai po nosimi.
Igoris nuleido ranką, kantriai laukdamas.
Virvė dar šiek tiek truktelėjo ir ėmė slinkti į vandenį vis greitesniu tempu.
Igoris apsirišo kitą virvės galą aplink juosmenį ir stipriai įsispyrė į žemę, laukdamas stipraus staigaus truktelėjimo.
Tačiau nieko nebuvo, tik virvė vis slydo ir slydo į dumblą.
Bet kuris kitas būtų seniai išsigandęs ir galvotų apie baisų padarą, tupintį giliai po vandeniu, tačiau tik ne Igoris. Kad ir koks padaras čia buvo, tai tikrai ne koks baisūnas.
Virvė palengva įsitempė, įsirėždama į odą ir Igoris įtempė raumenis. Iš pašalies galėjo atrodyti, kad jis tik stovi ir laukia, tačiau iš tikrųjų laikėsi iš paskutiniųjų jėgų, neleisdamas didžiajai žuviai nusitempti viso grobio žemyn. Palengva, spirdamasis į išlindusias gleivėtas šaknis, Igoris traukėsi atgal. Kartais beveik nuslysdavo iki vandens, tačiau atkakliai tempdavo atgal, siekdamas išvarginti ir taip tingią žuvį.
-    Kareivėli...
Igoris krūptelėjo, trumpam atsipalaiduodamas, o žuvis, tarsi to ir tebūtų laukusi, timptelėjo jį pas save, nardindama į žalią vandenį ir tempdama per žolynus, su apkibusiomis mažomis sraigėmis.
Igoris tuoj pat paleido virvę, bejėgiškai stebėdamas, kaip ji dingsta gelmėje ir šovė į viršų.
Tačiau jo didelei nuostabai tik atsitrenkė į dugną, pabaidydamas pilkšvas žuveles. Atsispyrė nuo jo, plakdamas per dumblą rankomis ir vėl galva įsirėmė į dugną, šįkart skaudžiai įsiremdamas į palaikę šaką. Kur beplauktum, vis atrodė, kad neria atgal į dugną.
Igoris vis iš naujo kilo į viršų ir lygiai taip pat trankėsi į dugną. Plaučiai sproginėjo, tačiau pasiduoti dar neketino.
Karys nurimo, kažkodėl stebėdamas pilkų žuvelių būrį. Vanduo, žolės, net sraigės, viskas aplink nusidažė pilka spalva. Nebebuvo prasmės daugiau kankintis ir Igoris išsižiojo, laukdamas kartaus vandens pliūpsnio, kuris tuoj pat užtvindytų krūtinę.
Tačiau vietoj to, tik pajuto saldų oro gūsį. Prieš pat akis šmėžavo kitas, tamsus, pamėkliškas pavidalas, kuris laikė jį tvirtai apkabinęs ir gramzdino į dumblą.
Veikiau mintimis, nei žodžiais, galvoje nuskambėjo trumpas kreipinys.
-    Kareivėli....

Igoris kosėjo ir vėmė vandenį, vėl kosėjo ir vėl vėmė, kol vidus visiškai išsivalė nuo kartaus duburio vandens. Nusibraukė nuo veido gličią augalų masę, pabandė įkvėpti ir užspringo vėl. Dar kurį laiką gulėjo, spoksodamas į skruzdėlių koloniją, nežinia kaip įsitvirtinusią pelkėje ir atsisuko į duburį, sustingdamas iš siaubo.
Per visą duburį kyšojo milžiniška galva su dviem mažutėmis akimis. Pilkšvi ūsai styrojo nutįsę į skirtingas puses.
Igoris dar kartą skausmingai įkvėpęs atsisėdo. Ten, kur buvo duburys, kyšojo milžiniško šamo galva. Gulėjo jis šiek tiek prasižiojęs, protingomis akimis spoksodamas į karį.
-    Oi tu kvailas kareivėlis, - nuskambėjo virš galvos, - pats kvailiausias, kokį tik mačiau.
Šamas krustelėjo ūsus ir šiek tiek panėrė giliau.
-    Senelis Levenas atsiprašo, kad vos tavęs neprarijo, bet tu taip maleisi po burną, kad niekaip neįstengė iškrapštyti liežuviu.
Igoris tebespoksojo į žuvį.
-    Senelis Levanas sako, kad dėkoja už vaišes ir klausia ar dar neturi.
-    Ne...
-    Jei turėsi, senelis čia ir guli.
Didžiažuvė tarsi mirktelėjo jam viena akimi ir lėtai panėrė. Kelios akimirkos ir vėl prieš akis plytėjo duburys ir kurkė nepatenkintos varlės. Igoris persibraukė lūpas, jausdamas salstelėjusį skonį. Ant pirštų galiukų žibėjo kraujo lašeliai.
-    Nepyk, kareivėli.
-    Dėl ko?
Pamėklė neatsakė. Pliūptelėjo stambūs lietaus lašai, lyg dangus būtų vienu ypu pratrūkęs.
-    Tu – vandenė.
-    Ne, kareivėli, ne vandenė.   Nori sužinoti? Tikrai nori?
Igoris užvertė galvą, ieškodamas savo pašnekovės, tačiau į jį tik bukai spoksojo sustiręs ir pasipūtęs apuokas.
-    O kas iš to?
-    Eik ten, kur neleido tau žvejoti. Galbūt Medvenas parodys.
Lietus plovė nuo galvos dumblą, taškydamas vabzdžius ir trėkšdamas juos prie žemės. Igoris sunkiai atsistojo, remdamasis numesta ietimi.
-    Gero miego, seneli Levenai.
Neskubėdamas, šiek tiek vilkdamas sumuštą koją, jis nuslinko link pilaitės. Tačiau, vos išvydęs kuorus, pasisuko, ketindamas apsukti ratu.
Batuose žliugsėjo vanduo, tarsi maumas žingsniuotų. Net neabejojo, kad taip ir atrodo – apskretęs gličiais augalais, permirkęs. Po kojomis prasirangė vandens gyvatė, skubėdama savo reikalais. Igoris sustojo, praleisdamas ją ir nušlepsėjo toliau. Kuo labiau tolo nuo pilaitės, tuo giliau smego į vandenį. Bet nesustojo, atkakliai žingsniuodamas į priekį.
Dangus, prieš tai barstęs stambius lašus, dabar pylė smulkia dulksna, tokia tankia, kad medžiai, stovintys per rankos sieksnį, bolavo lyg neaiškūs šešėliai. Atrodė, kad užėjus lietui, jie suskleidė visas šakas, leisdami lietui ramiai smigti į žemę.
Po kojomis vis retkarčiais kažkas sutraškėdavo, lyg žengtum per kaulus. Pribridęs vietą, kur kojomis nebesiekė dungo, įsmeigė ietį į kelmą ir toliau tiesiog nuplaukė, švelniai skirdamas plūdenas į šalis, apiplaukdamas po plačiais lapais tupinčias varles. Nei viena iš jų nekurkė, tik smalsiai stebėjo karį.
Tuo pačiu metu Igoris kojomis pasiekė dugną, ir tuo pačiu metu priešais suburbuliavo vanduo. Lėtai, tarsi kiltų iš miego, pakilo žvėris, vietoj kailio tekančiu skystu purvu. Juodos, kaip naktis akutės įdėmiai susmigo į atėjūną, pražioti nasrai, pūsdami suplėkusiu vandeniu ir trunijančiu medžiu atsiduodantį kvapą, godžiai pasisuko į karį. Plieniniai nagai kraupiai blizgėjo varganuose saulės spinduliuose, akmeninės iltys grasino viskuo, kas baisiausia.
Igoris sustojo ir žemai nusilenkė, kakta paliesdamas vandens paviršių. Pajuto, kaip grėsmingi nasrai pakibo virš jo kaklo ir pūstelėjo troškų tvaiką. Dar ilgai skambėjo riaumojimas. Tai atrodė, kad dvasia rauda, tai – kad pyksta. O žmogus klūpėjo, žemai nunarinęs galvą. Žinojo su kuo susidūrė, žinojo, kas jo laukia ir nesuprato, kodėl pamėklė jį atvedė čia numirti.
Riaumojimas nutilo. Stambus kūnas šiek tiek suvirpėjo, šleivos letenos pasitraukė, užleisdamos žmogui menką takelį. Igoris įkvėpęs gaižaus kvapo atsistojo. Mažos dvasios akutės šiek tiek godžiai žiūrėjo tiesiai į kaklą, kur pulsavo gysla.
Igoris atsargiai apėjo  akių nenuleidžiančia dvasią ir, klupinėdamas už savo pėdų, nuslinko vos bematomu takeliu, apeidamas duobę – dvasios migį, geru lanku.
Medžiai čia buvo dar senesni, dar labiau sutruniję ir su tankesne lapija. Po stambiausiu iš jų, išdygusiu smėlėtoje salelėje, stūksojo beveik visiškai sutrūnijusi tvorelė.
Igoris atsargiai perlipo ją, stengdamasis neužkliūti – tiek ir trūko, kad visiškai subyrėtų.
Dailiu apskritimu stūksojo antkapiai, kiekvienas palinkęs vis į kitą pusę. Igoris žingtelėjo dar toliau, sustodamas prie kelių didžiausių. Pasilenkęs ranka nubraukė dumblą, žiūrėdamas į dailiai kaltas raides.
„Svarozičius Rūstusis“, „Velysas Greitasis“, „Navja Šiltoji“...
Kiekvieną antkapį puošė dailiai raižytas bareljefas, iškaltas tokiu tikslumu, jog atrodė, kad veidai tuoj prabils. Nei viename iš jų neslypėjo nė kruopelės pagiežos, veikiau priešingai – kiekviename atsispindėjo šiluma, meilus rūpestis, ramybė.  
Igoris ilgai į juos spoksojo, beveik pamiršęs už jo stovinčią lokio dvasią. Perskaitęs visus vardus, atsargiai atsisėdo ant žemės –  kadaise išraustos taip, tarsi gera šernų banda būtų praūžusi. Žiūrėjo į vieną iš veidų, niekaip negalėdamas atplėšti žvilgsnio.
Kažkas, gal vėjo gūsis, gal švelnus delnas, palietė jo petį. Dvasia tebešnopavo į pakaušį, tačiau ne ji vienintelė  stovėjo už nugaros. Kad ir kaip bijojo, tačiau Igoris žinojo, kad vis tiek turės atsisukti. Ir kažkodėl, šalia slidžios baimės, jautė dar kažką, giliai krūtinėje – šilto ir malonaus.   Tik nebuvo tikras ar apsisukęs išdrįs pakartoti žodžius, kurie buvo iškalti po „Navjos Šiltosios“ vardu.

Žirgai nepatenkinti subrido į žalsvą vandenį, nešdami raitelius tuo pačiu keliu, kuriuo ir atnešė. Nenoriai jie paliko šiltą tvartą ir pilnas ėžias – nežinia kada dabar vėl galės pailsėti. Tačiau kantriai slinko tolyn nuo pilaitės, vėl klimpdami dumble.
Mašalas, sutrypę visą savo prigimtį, tylėjo, nė menkiausiu sparnelių mostelėjimu nedraskydami tylos. Vienodu ritmu kilnojosi karių krūtinės, šnarpštė žirgai. Šlapiuose medžiuose sutūpę paukščiai, atidžiai spoksojo į dumble besimurkdančius žmones.
Aleksėjus dar kurį laiką gręžiojosi atgal, žiūrėdamas į sutrikusius pilėnus, tebelaikančius atsisveikinimo dovanas, kurių taip niekas ir nepaėmė. Bet vos paskutinį kuorą uždengė sukibusius medžių šakos, atsisuko į tylintį Igorį ir pašaipiai išsišiepė.
-    Tai ką, bent tu galvelę kažkam apsukai. Ir nesigink, mačiau, kaip žibinotės akutėmis su Dubojaus dukrele.   Šaunuolis tu, - juokdamasis paplojo per petį, - aš kad ir kaip sukau uodegą, bet nė nežvilgtelėjo. Nors iš tikrųjų man tokios nepatinka – tokios šaltos – nei vieno žodžio per tas dienas taip ir neištarė. O tau gal ką murmtelėjo į ausį, a, didysis žvejy?
Aleksėjus dar kurį laiką spoksojo išsišiepęs į Igorį, kol palengva veidą sukaustė nusivylimas ir jaunasis karys nusisuko, mintyse tyliai skaičiuodamas dienas, kurių prireiks išbrįsti iš šios pelkynės
Igoris tylėjo, žiūrėdamas į priekį. Ramiai ant gūnios sudėtos rankos nė nevirpčiojo, veide, ramiame, tarsi būtų kaltas iš akmens, nevirptelėjo nė vienas raumuo. Jis klausėsi  ir kantriai laukė, kol pasigirs sunkūs letenų žingsniai, vandens tylus burbuliavimas ir tylūs žodžiai.