balalaika

Taip, esu iš tų, kurios palaukia, truputuką gal šešis -  aštuonerius metus
Taip, esu iš tų, važiuoki, mielas drauge, gal į airiją, o gal pas pingvinus?
O gal norėtum, kad kartu važiuočiau, ne, tada palauksiu čia
Nesunku man, juk sakiau, esu iš tų, kurios palaukia ir palaukia po kelis kartus

Nebijoki, man ramu, žinau, kad grįši, jei ne tu -  kas nors tikrai sugrįš
Nes visiems tik reikia, kad palauktų, po šešis -  aštuonerius metus
Ne, jei klausi, neuždirbu, bent iš to, kad laukiu tai tikrai, taip juokingai šįmet dygsta grybai
Išsisėmiau, klausiau kaip laikais, nors žinau – tu po truputį, ir po tiek tu vis labiau žinai
kad seniai jau laukti nebereikia, nebijok, sakiau, tikrai gerai, tau tereikia dar šiek tiek
pabūti, man palaukti, viskas pasikeis, nes  ir knygose, pačiam kamputy, būna pasislėpę
vakarai, į kuriuos tu šiandien išvažiuoji, pakartosiu – lauksiu amžinai, nors žinai,
aš kartais pameluoju, būna kartais nebelaukiu. Šitaip būna laikinai.

Ne, nesupranti tu, man patinka, gal tiksliau sakyti – pripratau,
Nes esu iš tų, kurios palaukia, laukti aš visai neužmiršau, bet pamiršti
Sekasi iš tikro, kartais sėdžiu kambary viena ir galvoju, kokio velnio laukiu
Nes be veido – veidą užmiršau.