Rytas

Akys - ne žvaigždės, ne lakštingalos balsas, bet
Tas, kuris žvelgia ir kalba širdim,
Mano nuojautra, dievui prilygsta.

Tu meiliai kalbėjai kalba tylumos giluminga,
tarsi ežeras dangų pažįsta, žvelgei -
taip mano esybėje užgimė meilė,
ir aš savim kalbėti jau nebeįstengiau.

Mažais žingsneliais laiko ėjusi taviespi
sustoju priešais viską adidavus

viso.

Šiurpesio banga per kūną nusileidžia,
daugiau jau nebebus, kas mano balsą atpažįsta,
prakaito srovėm pasrūva kūnas,

stoviu ir jaučiu kvėpavimas aplink
Gal tavo?
Pabusk, mergaite, ryto metas,
Tu kartais įkyriai sapnuoji.