Tušti Pakeliai

Tušti pakeliai laimingų dienų ant žemės,
Girti narveliai be paukščių gražių, ant stalo,
Piešti keleliai kur noriu, tikri kur, ech, nemyliu...
Keli žodeliai veideliui tam, akims toms. Ne! Nubalo...

Ilgu man viską būt, ilgu ant margo svieto,
Ką čia Dievulio rankos davė? Ką atimt kėsinas?
Gili naktelė. Vienišas mede... Ne, aukštas medis!
Tamsoj pritrūkus oro jo še (i) rdis į „kokį“ priekį skinas?

Į kokį aš? Kaip vėžį atbulą srovėj nušiurusioj,
Tikriausiai pats seniai nušiuręs norų upėj tylinčioj,
Kurios viršum tušti pakeliai nuo dienų laimingų plaukia,
Ir kaip nebesuklyst pasakius paprastą „Iki“ Jai, nebemylinčiai?