Valstybės durniai

Visi sutinka – iš istorijos reikia mokytis. Tik tokiems, kurie mokosi ir vertina, sekasi geriau vadovauti visuomenei, sklandžiau tvarkyti einamuosius reikalus.
Žmones sakydavo – tokia buvo mūsų tikrovė – kiekvienas kaimas turi savo durnių. Dabar šitą pasakymą galima keisti ir pasakyti – ir kiekviena valstybė turi savo durnių. Ir tai būtų dar nieko, bet praktiškai išeina taip, kad tas durnius sugeba pripulti prie valstybės vairo ir vadovauti didesnei ar mažesnei valstybei. Kodėl taip atsitinka? Ogi, todėl, kad tuščia bačka garsiau skamba. O prieš rinkimus, daugelis žmonių tik to „skambesio“ ir klausosi ir yra tiek jo sužavėti, kad „pameta savo galvą“ ir patiki gražiomis pasakėlėmis – atseit bus galima gerai gyventi ir toliau gyvenant „sovietiškai“, nesukant galvos dėl verslo, dėl pragyvenimo ir t. t., ir t. t. Šitas pasakymas, panašu, labai tinka Lietuvos rinkėjui, kuris tebeserga „sovietinių laikų nostalgija“ ir yra pasiruošęs imti ne mainais (rinkos pagrindu), o šiaip sau, už nieką. Man didelį galvosūkį sukelia tokie mūsų valstybės neadekvatūs veiksmai, kaip tai, kad gimdyvėms moterims, auginančioms atžalas užsienio verslo įmonėms (Lietuvoje žmonėms nėra darbo) mėnesinės valstybės išmokos negali būti didesnės, kaip 4000 Lt, tuo tarpu, kai ne vienas darbininkas per mėnesį tegali uždirbti 800 – 1000 Lt, o kartais nė tiek. Ar ne nuo tokių (labai norisi pasakyti – kvailų) veiksmų ir prasideda ekonominės krizės iš kurių niekaip nebegalime išsirepečkoti. Atrodo, kad mūsų valstybėje daugelyje sričių „dešinė nežino ką daro kairė“.
Po šitų lyrinių pakalbėjimų grįžkime prie valstybes valdančių durnių.
Yra natūralūs visuomenės vystymosi, tarp jų ir ekonominiai dėsniai, kuriuos pažeidžiant sulėtėja visuomenės vystymasis, įvyksta krizės ir revoliucijos. Čia labai svarbu – koks žmogus imasi vadovauti visuomenės gyvenimui.
Žinia, yra dvi Korėjos – Pietų ir Šiaurės. Pietinė gyvena pasiturinčiai, Šiaurinė – skursta. Taip atsitiko todėl, kad Šiaurinė, atmetusi visuomenės vystymosi dėsningumus, paskatinta Rusijos, sugalvojo ir pradėjo gyventi pagal voliuntaristinius savo „vadų“ įgeidžius (ekonomikos militarizavimas, rinkos dėsnių ignoravimas ir t. t.). Nežiūrint milžiniškos sovietinės paramos Kubai, ji nusigyveno tiek, kad iki pat šiol (pasauly negirdėti dalykai) žmonės tebegyvena pagal maisto kortelių sistemą. Tai yra, už pinigus žmogus perka ne tai, ko jis norėtų, ko jam reikia, o tai, ką jam gali duoti nusususi Kubos vyriausybė. Jai, kaip žinia, keliolika dešimtmečių vadovavo F. Kastro. Kubiečiai net neįsivaizduoja, kad koks nors, normaliai šioje valstybėje dirbantis žmogus, galėtų nusipirkti šiuolaikinę lengvąją mašiną. Kadangi Kastro „į istoriją“ įėjo sovietų rekomenduotomis pėdomis, tai jie ir tebevažinėja senosiomis rusiškomis „Pobiedomis“, apie kurių egzistavimą pasaulyje beprisimena tik patys seniausi planetos gyventojai. Net prie internetinio pasaulio jie dar kaip reikiant neprileidžiami, nes vadai bijo, kad žmonės pamatys iki kokio skurdo jie yra nustekenti. Paminėsiu dar vieną šiuolaikinį valstybinį durnių, kuris gyvena netoli mūsų (dėl suprantamų priežasčių jo pavardės neminiu). Taigi, tas pastarasis, nors ir matydamas kas darosi pasaulyje su tokiais kaip jis ir su tokia tvarka, kaip jo, vis tiek nutarė gyventi pagal sovietinių laikų modelį – teberamsto kolchozus, tebelaiko valstybės nuosavybėje įmones, neleidžia normaliai plėtotis privačiam verslui. Ir štai rezultatai – per keletą dienų sugriuvo tos valstybės ekonomika, nuvertėjo nacionalinė valiuta, reikia didžiulio tarptautinio kredito, kad tas vadas su visa savo ideologija ir sukarikatūrinta ekonomika iš tos duobės išliptų. Mes galime drąsiai tvirtinti, kad tas „išlipimas“, esant tokiai „valstybinei tvarkai“, gali būti ir bus grynai iliuzinis, netikras, nes nespėję išlipti jie vėl kris į duobę, nes ekonomika, kaip ir Šiaurės Korėjoje, kaip ir Kuboje, tvarkoma voliuntaristiniais metodais. Net Rusija ir ta, gyvendama iš to, ką slepia žemė (iškasenos), stalininiais metodais nebekovoja su kapitalizmu, bet stengiasi, kad pastarasis (kaip ir Kinijoje) tarnautų nenormaliai centralizuotai valdomai valstybei (demokratijos lozungais dangstoma arši diktatūra). Net jiems, leninizmo pionieriams ir sovietizmo pradininkams, pagaliau yra pasidarę aišku, kad sovietiškas ekonomikos valdymas valstybę veda į skurdą ir nusigyvenimą. To dalyko nesuvokia ir „leninizmo dvasios įkvėptas mažamokslis“, naujas pasaulinės ekonomikos tvarkdarys – Ugo Čavesas – Venesuelos vadovas, kuris šiuo metu pertvarko savo šalies ekonomiką voliuntarizmo metodais. Jam bus lengviau, sakysime, kaip Baltarusijai, nes jo nekompetentingo valdymo piktžaizdės bus dengiamos pardavinėjant naudingas iškasenas. Be kita ko, pastebėsime, kad ir Rusijos „klestėjimas“ su savo dabartine diktatoriška tvarka (tai liudija Jelcino laikais buvusi ekonominė krizė) seniai būtų virtęs niekais, jei ne didelės degalų ir dujų kainos. Jau dabar ryškėja, kad ir tų didelių kainų nebeužtenka, nes ekonomikos vystymasis, ypač jos efektyvumas, lyginant su normaliomis valstybėmis, yra menkas ir apgailėtinas.
Nesunkiai suprantamas žmonių noras – geriau gyventi. Šis noras koncentruojasi pačiame žmonijos istorijos smaigalyje. Nežiūrint to, paprasti žmones smerkia ir niekina vagis ir sukčius, pastatė planetoje daug kalėjimų, kad nesąžininguosius galėtų izoliuoti. Žinoma, pirmiausiai pagavus juos, nuteisus ir pagal vagystės dydį paskyrus kalėjimo laiką. Kaip ne keista, kai šitokius dalykus daro valstybiniai durniai, žmonės to nebesuvokia ir laiko, kad, sakysime, kad ir tas pats Ugo Čavesas, atima iš savininkų žemes, įmones ir kitą turtą, daro teisingai, vykdo šventą istorinę misiją. Žinoma, jis „garsiai barška“ žadėdamas žmonėms geresnį gyvenimą, o visai neilgai trukus, atsidurs ekonominėje duobėje, kaip joje atsidūrė Šiaurės Korėja ar Kuba.
Taigi istorijos vingiuose žmonija taip ir žaidžia „geresnio gyvenimo spektaklį“ ir, matyt, nėra jėgos, kuri galėtų padėti ir pataisyti, nes kiekviena tauta su savo lyderiais turi išgyventi praradimų kartėlį, įgyti savarankiškos patirties, kad galėtų atsikratyti valstybinių durnių ir tolyn eiti tikru, istorinės patirties nužymėtu keliu.