Žvejas ir sirenos

Jūrų pursluose
Sirenos kvietė žveją
Ir spindinti delčia
Siūbavo laivą vėliai.
Tai žino tik tai vėjai
Ir gintaro namai.

Įtūžę bangos uoliai
Mylavo laivo šonus.
Tinklus pašėlę draskė
Nenuoramos krantai.

Ir jauną šviesiaplaukį
Viliokė viena šaukė,
Į nežinią, į audrą,
Kur sielvartai jau nebelaukia.

Sirenų garbanos po visą jūrą draikos,
Išpuoštos gintarų žaviais krislais.
Ir dugno augalai per liaunus kaklus raitos,
Iki veidų maskuojančiais žiedais.

Tos grakščios, ilgos rankos
Po bangą... bangą veja.
Akių ramumas slepia ne dieviškas mintis,
O laivas vis arčiau, arčiau
Vis slenka slenka...
Ir džiugina nelaimėlių juodas, tamsias širdis.

Te nesusilieja jūros
Su žydrom akim į vieną liūtį.
Te nepasiduoda stiprios rankos žaibuose.
Ir jauno kūno, plakanti širdis,
Tarytum liūtė –
Te neužgesta klastos ir melo dainose.

Lietum nulytas žvejo veidas,
O iš krūtinės veržias baimės ratilai.
Nepasiduok ir tieski išminties lemtingą burę,
Nes jūros deivės tau jau tikrą peklą kuria.

Sidabro vėjai susiklausę,
Sparnus išugdė laivo kraštuose.
Ir supdami, linguodami link smėlių,
Gražuolį žveją palydėjo su aušrine žvaigžde.


Drąsa krūtinėj jauno žvejo išsiliejo,
Delnuos vis gniaužė žemės trupinius – tokius savus.
Norėjo išmyluot kiekvieną medį, akmenį ir gėlę.
Gyvybės kainos niekam neapčiuopt.