Iki ryto

Klampi prietema. Pro šiek tiek pravertas duris krinta besileidžiančios saulės spinduliai. Sklinda prislopintas gatvės triukšmas ir sumišęs vaisių, įkaitusių kūnų, išmetamųjų dujų kvapas. Klubo gilumoje jo nebejauti. Nosį persmelkia tik kubietiškų cigarų dvokas. Jei prieisi arčiau vieno iš tų 100 staliukų gal pajusi ir silpną brendžio o gal viskio, skiesto su vandeniu arba ne, aromatą. Ir tyliai suskambs ledukai.
  Rasotas stiklines laiko kelios dešimtys vyriškų rankų lyg stengtųsi tą vėsumą susiurbti į save. Atitrauktą ranką papuoštų keletas vandens krislų, kurie lėtai nuslinktų delnu, prasiskindami kelią per pridžiūvusį prakaitą. Tie vyrai, jei galėtų, užsipiltų ledinį vandenį ant savęs, bet tai juk ne estetiška. Tenka tik mėgautis baltų skrybėlių teikiama vėsa, jomis besivėdinant.
  Ir moters draugija.
  Kiekvienos jų oda numylėta saulės, tamsūs banguoti arba garbanoti plaukai žemiau grakščių pečių. Merginų suknelės juodos, raudonos, retkarčiais baltos. Visos trumpos, itin atviru viršumi. Juk karšta.
  Merginos geria kokteilius: long island, cuba ar tiesiog šampaną. Jos glaudžiasi prie vyrų su dailiais veidais, gražiais plaukais, tvirtomis rankomis.
  Jaunų kūnų harmonija.
  Saulės šviesa jau baigia palikti dulkėtas grindis, stabdo dulkių šokį. Žiebiasi dirbtiniai šviestuvai. Garsėjantį juoką, atsklindantį iš išorinio pasaulio, sustabdo užveriamos durys.
  Lempos su senoviniais gaubtais apšviečia tamsiai rudus stalus. Skaisčiai oranžinis skystis sutviska lyg deimantų pilnas. Gintarų.
  Suskamba ledukai.
  Tvankus oras.
  Įsižiebia mažutės scenos šviestuvai.
  Štai saksofonas, būgnai, kontrabosas ir dainininkė.
  Jos liekną taliją lyg pirštinė apspaudusi trumputė juoda suknelė. Mažytės pėdos apautos aukštakulniais. Tamsiai šokoladiniai plaukai dailiomis garbanomis netvarkingai krito ir apgaubė jos veidą šešėliais. Ant dainininkės įrudusio kūno žibėjo keli prakaito lašai.
  Ji pramerkė akis. Pakilo ilgos blakstienos, pasirodė blausus, bet gyvas žvilgsnis.
  (Pelenė iš nepadorių komiksų knygutės, kurią skaito metro)
  Dainininkė paėmė senoviško mikrofono stovą. Jos malonus, sodrus, švelnus balsas užpildė patalpą, kai ji prisistatė. Tokiu balsu kalba nuodėmė, kai bando suvilioti žmogų.
  Porelės palinksta arčiau.
  Ir pasigirsta muzika. Maloni, viską absorbuojanti šiek tiek liūdna harmonija. Ir tas duslus moteriškas balsas.
  Šiandien ji dainuos apie sužeistą širdį, gaivališką meilę, merginą, kurią myli visi, o ši vieniša.
  Tai muzika.
  Jos įkvėpti įsimylėjėliai prisiekinės meilę, po to įkaitusiame kambaryje su balta patalyne pasiduos šleikščiai saldžiai nuodėmei. Išblyškęs mėnulis su idiotiška išraiška žvelgs pro jų balkoną. Baltas užuolaidas plevens vėjas, nešantis laukinių orchidėjų kvapą.
  Muzika.
  Ji kyla į žvaigždėtą dangų, nors jas dabar atstoja kavinių, dangoraižių šviesos. Milžiniškas miestas, niekad nenutylantis. Ir tas karštis... Vasara Pietų Amerikoje.
  Žmonės skirstosi. Sklinda vėsa nuo prieplaukos.
  Dainininkė sėdi užkulisiuose. Lėtai rūko cigaretę ir masažuoja paskaudusias pėdas.
  Ji gavo honorarą, bet tai ją mažai jaudina.
  Ji ir vėl grįš į mažą butelį su langu į vandenyną. Ant bangų supsis baltutėlės jachtos. Prabanga.
  Mergina ir vėl bus viena su triukšmu. Rūkys, stebės, paryčiais nueis miegoti. Ji gyvena tik naktį, tik tada jai nenusispjaut, tik tada, kai išnyksta realybė ir atsiranda seniai atskleista paslaptis, kol galiausiai spinduliai ir vėl tykiai priliečia dar nespėjusią atvėsti žemę.