Kai įsimyli mirtis

jaunam - iš gyvenimo išėjusiam


Kartais netyčia šelmis Kupidonas
paleidžia strėlę Mirčiai.
O nepažįstanti pilnatvės skonio,
baltveidė ima meile sirgti.

Nusižiūrės tik gražų, jauną-
aistrom akių ugnis liepsnoja
o skruostų pieną keičia kraujas -
dėl švelnaus žodžio nežinojimo.
                                         
Dvejoja –,, Ar paimt už rankos,
ir kiek tokių beūsių yra buvę?..       
toks mielas o amžiams užsimerks 
kol tamsios galios tebesrūva.

Kokia tai -  netekties kančia?
Išjuoksiu gailesčio aštriausią peilį
jam plaukus pakedensiu vėjeliu vogčia
ir prisiglausiu meiliai.

Kodėl gi svyra, vos tik prisilietus,
tos rankos, it nuskintos gėlės?
Nejaugi net ir man grauža išliks? 
Negi nelūžo Kupidono  strėlės?

Laimingojo neliesčiau, nežudyčiau,
nes aš - pati  mirtis -auka tampu!
Kaip paukštis sužeistas norėčiau klykti,
atšimpa dalgis - meilės nekenčiu!
                                           
Kvatotųsi pakėlęs virš griuvėsių
tą pjaunančią ir baisią galią.
Verčiau pati karste gulėčiau 
kad užsibaigtų juodas karnavalas“.