Oranžinė graužia nagus. Negaliu šito pakęsti. Nesuprantu, kaip galima graužti nagus. Juk tai paprasčiausiai šlykštu. Net vaikai taip darantys mane nervina. Noriu pagriebti kokią liniuotę, ką ten liniuotę – pagalį ir tvatinti jų tėvus, ploti jiems gerai per nagus, kad pagaliau atsibustų, pamatytų ką daro jų vaikai, paprasčiausiai tiesiog prisimintų, kad juos turi. Realiai prisimintų. Tas noras toks gilus, visą apimantis, vos ne pamišėliškas, kad nejūčia pagalvoju, jog taip tikrai galėčiau užtvatinti juos mirtinai. Taip ir gimsta maniakai. Nieko dėti, nekalti ir ramūs žmogeliai vieną dieną atsibunda ir niekaip negali suprasti kaip jie šitaip galėjo padaryti, kaip??? Gal ir turi logikos tas kvailas išradimas – eiti ir tvatinti pasidarytą kažkieno iškamšą: viršininko, vyro, žmonos, vaikų galų gale, nes be šito, pasirodo, vieną rytą gali atsibusti tiesiog išprotėjęs ir tiek.
To betrūko – troleibuse vėl pamatau ją, oranžinę. Klaikiai išbalusi ir jau beveik žiaugčioja. Tuojau tuojau vems. Išlipu, nors man dar ir ne laikas. Vaikščioti sveika. O vemti autobuse - ne. Beveik neabejoju, kad ji dar ir į lovą šlapinasi. Tokia jau ta oranžinė – gyvos nelaimės. Nesuprantu, už ką man šiandien toks apsėdimas - kur beeičiau, visur užkliūnu už jos, visur ji kriste krenta į akis. Nebegalėdama kitaip, aprengia keletą praeivių savo klaikuma, matyt tyko, kad ir aš ką nors panašaus nusipirkčiau. - Niekada.
Grįžtu į ofisą ir prisimenu – turbūt pati užvedžiau ją nuo pat ryto, nes nuėjusi į gimtadienio „vakarėlį“ neiškenčiau ir pastebėjau oranžinius balionus. „Iš kur čia tiek klaikių prezervatyvų nuo pat ryto? “. Aišku, taip tik tarp savų ir tai tik man atleidžiama, tačiau pati oranžinė matyt neatleidžia... Nes prisikabino dabar ir velkasi per visą dieną. Viskas baigėsi: ir „vakarėliai“, ir popietinės „pragūlkos“, atrodo – ramybė. Dirbu ir žiūriu pro langą. Gerai – nė vieno vaiko graužiančio nagus ar striksinčio su oranžiniu balionėliu, jokių klaikių megztukų ir švarkų, vasara vis dėlto. Bet anei maikių, ačiū Dievui.
Labai greitai niaukstosi. Kol kas neužsidarinėjame langų, gaudom skersvėjį iki paskutinės akimirkos. Lietaus lyg ir nepranešė, tačiau panašu, kad tuojau prasidės liūtis, ką ten liūtis – pats tikriausias škvalas. Staiga vėl išvystu ją, oranžinę. Dabar jau su užlipintais breketais ir įsliuogusi į medį vaiposi prieš veidrodėlį. Tokie vaizdai gali įvaryti širdies priepuolį. Perkūnui matyt taip pat, nes nuleidžia žaibą tiesiai į tuos jos breketus ir vieną sekundę, galiu prisiekti, kad tikrai vieną sekundę ji kabo ore. Truputėlį pakilusi nuo šakos, plaukai stovi piestu, akys išsprogusios ir klaikios, panašu, kad jos vienos ir belikę, nes breketai nenumaldomai greitai lydosi, o ištįses veidas dar liesesnis ir taip tapęs visai nepastebimu.
Na štai, vėl šlepteli ant šakos ir greitai nusliuogia žemyn kaip maža, kvaila ir nedresuota beždžionėlė. Piktžiugiškai stebiu jos rankoje sugniaužtus breketus. „Na, ką dabar darysi, kūtvėla? “. Oranžinė kūtvėla pirmiausia atkiša koją ir atsargiai, lyg patikrindama, paukšteli pora kartų basa pėda per stichinės nelaimės metu atsiradusią balą. „Taukšt! Taukšt! “ – taip ir girdžiu galvoje tuos aštrius dabar jau gaivią tylą perskrodžiančius garsus. Keli lašai vis dėlto dar kapsi, bet jau iš anksto žinau, kad tokiai kūtvėlai kaip ji, jie visai nė motais – tuojau pasileis namo sušliurusia žiurke. Deja, mano nuostabai, ji ištiesia delnuką, iš toliau apžiūri savo varganas breketų liekanas, kurių aš nelabai begaliu išžiūrėti, ir staiga, visiškai nenumatytai, pokšteli jas sau ant galvos. Taip ir girdžiu – „Taukšt! “. O tada tik ir nuvinguriuoja į priekį, tiesi kaip manikenė, podiumų karalienė, princesė su karalaite ir abi iš karto. Ir dar galiu prisiekti, kad nuo tos „nušliurusios žiurkės“ sklinda kažkoks,... aiškiai regimas ir net jaučiamas... moteriškumas. O jos vis dar neegzistuojantys klubai vos pastebimai, elegantiškai ir rafinuotai, tik vikst vikst.... Ant galvos, žinia, spindi.... breketai, stebuklingu būdu susilydę į mažą karūnėlę. Sušikta oranžinė mane nokautuoja.