Rašyk
Eilės (73381)
Fantastika (2195)
Esė (1497)
Proza (10379)
Vaikams (2516)
Slam (49)
English (1117)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Kodėl žmonėms reikia paparčio žiedo?

Paparčio žiedo paieška – tradicija, atkeliavusi iš labai senų pagoniškųjų papročių. Tuomet žmonės ne tik tikėjo įvairiais stebuklais, bet ir geriau pažinojo gamtos paslaptis, įskaitant ir reiškinius, vykstančius visatoje. Iš kur jie apie visatos reiškinius žinojo daugiau negu dabartinės kartos žino apie savo pro-pro-protėvių tradicijas yra neatskleista paslaptis. Tikėkimės, kad ji bus kada nors įminta, nes vis daugiau žmonių susidomi vadinamąja liaudies išmintim, o pagrindinis pagoniškosios gyvensenos griovėjas vis mažiau priešinasi tos epochos paslapčių atskleidimui.
Viena iš gausybės labai gražių pagoniškųjų liaudies pasakojimų yra pasakojamasis epas apie paparčio žiedą, bei stebuklingąją jo galią . Senoliai porindavo, kad radusysis paparčio žiedą įgyja magiškas galias, pažinti visas pasaulio paslaptis. Be to, jis tampa neįveikiamas jokiu ginklu, sakykim nemirtingas. Na, kokias paslaptis radusiajam žiedą tenka sužinoti priklausė nuo pasakotojo erudicijos bei išmonės. Vieni aiškindavo, kad žiedo radėjas galėdavęs pamatyti žemėje užkastus lobius ir taip tapti pasakiškai turtingu, kiti siekė sužinoti, kaip gyvena mirusių giminaičių  vėlės, t. y., kokias paslaptis gaubia mirusiųjų pasaulis.
Kaip transformavosi senasis pagonių epas, gal jis sunyko kartu su pagonybe? Visai, ne. Jo esmė, gal šiek tiek iškreipta, gal užmaskuota gyvuoja iki šių dienų. Dar viduramžiais tarp garsių pasaulio alchemikų, dažnai vadinamų mokslininkais, buvo plačiai paplitęs užsiėmimas sukurti filosofinį akmenį, daiktą savo galiomis prilygstantį paparčio žiedo galioms. O kokią prasmę turi šiandieninės įvairiausių grožio terapijų gausiai finansuojamos mokslinių tyrimų programos? Ar tik ne amžinos jaunystės eleksyro paieška? Jau nekalbu apie naujų religijų skleidžiamas nesąmones, - „Greičiau kupranugaris prasmuks pro adatos skylę negu gobšuolis pateks į Rojų“
Gal truputį apmaudu, kad visos šitos šiandienybės, kaip šešėlis aptemdė patį epą. Juodžiausias šešėlis teko epo daliai, kalbančiai apie tai, kada reikia ieškoti paparčio žiedo ir kokios tikimybės jį surasti.
Dabartinės, senųjų tradicijų nuotrupos teigia, kad ieškoti paparčio žiedo reikia Joninių naktį. Tinkamiausias laikas – vidurnaktis.
Betgi tokiame pasakyme įžvelgiu net dvi lemtingas klaidas: pirmoji. Kada gi būna tas tikrasis vidurnaktis, kai laiko atskaitas nustato „kas netingi“? Antroji: Kodėl paparčio žiedo reikėtų ieškoti Joninių naktį, jeigu senasis epas teigia, jog tai reikia daryti per Rasas?
Vertindami XII - XIV amžiaus kryžininkų būdus naikinti pagoniškas tradicijas, jas iškraipant arba tiesiog suteikti joms krikščioniškumo atspalvį, turėtume kritiškiau įvertinti Joninių ir Rasų švenčių sutapimą.
Kaip žinia, senųjų laikų pagonys laikrodžių dar neturėjo, vadovavosi dangaus kūnų judėjimo kalendoriumi. Rasų šventė jiems buvo trumpiausios nakties ir ilgiausios dienos paminėjimas. Todėl manytina, kad ir dienos ilgumą galėjo nustatyti tik vadovaudamiesi dangaus kūnų judėjimo ypatumais. Kaip žinia, vienas toks ypatumas, turintis įtakos dienos ilgumui, įvyksta kiekvienais metais, kai žemė, judėdama apie saulę, pasiekia savo orbitos afelį, t. y., kai ji, būdama saulės apačioje, nutolsta nuo jos toliausiai. Dabar mokslininkai teigia, kad šiame judėjimo taške sumažėja žemės skriejimo greitis, o senieji pagonys tikėjo, kad žemė tame taške netgi sustoja. Teko girdėti pasakojimą, kad per Rasas žmonės keldavosi labai anksti, kad pamatytų ypatingą reiškinį - kelias aušras, tai lyg tai saulė pradeda tekėti, tačiau nepajėgdama persiristi per žemiausią tašką vėl sugrįžta ir teka vėl iš naujo. Taip net iki kelių kartų vienos aušros metu. Nežinau. Tokio reiškinio neteko stebėti, nes gyvenu mieste, kur neįmanoma stebėti tolimą horizontą, bet Joninių ir Rasų švenčių sutapimu teko suabejoti pavarčius kelis žinių šaltinius apie žemės orbitą ir jos afelį, t. y., žemės didžiausio nutolimo nuo saulės žemiausią tašką. Antai: Lietuviškoji tarybinė enciklopedija skelbia, kad žemė afelį pasiekia liepos 3 d., Fizikos svetainė internete skelbia, kad tai įvyksta liepos 1 d., dar vienas „orakulas“ internete teigia, jog taip atsitinka liepos 5 - 8 dienomis. Mano supratimu, žemės orbitos afelis turėtų sutapti su trumpiausios nakties, ilgiausios dienos datomis.
Kažkas čia klysta. Kaip sakoma „iš didelio rašto išėjo iš krašto“, nes žemė judėdama savo orbita 29, 8 km/sek greičiu, teoriniame afelio taške gali išlikti vos 0, 03 sekundės dalį. Štai, šią sekundės dalį ir derėtų pamatyti pražydusį paparčio žiedą.
Tai kada derėtų ieškoti paparčio žiedo? Joninių naktį, ar per Rasų šventę?
Kokia tikimybė bent pamatyti šį stebuklą, jeigu jis trunka vos 0, 03 sek. dalį? Be to, žemė savo afelį pasiekia nebūtinai nakties metu. Tai gali atsitikti ir vidur baltos dienos, o pražydusį papartį galima atskirti tik iš žiedo švytėjimo. Štai, kodėl dar niekam nepavyko surasti tos neįkainojamos vertybės. Tiesa, pagoniškajame epe pasakojama, kad pasitaikė atvejis, kai kaimo bernui brendant per papartyną, atsitiktinai į klumpę įkrito stebuklingasis žiedas. Suprantama jis pasinaudojo kai kuriomis paparčio žiedo galiomis, tačiau dėl to, kad buvo tik neišprusęs kaimo bernas, įmetė paparčio žiedą į ugnį, kuri surijo pastarojo galią. Gal būt tam laimingajam pasisekė, kad jis netapo nemirtingas.
Rašydamas šį rašinį turėjau tikslą, užrašyti labai gražų lietuvių liaudies epą apie paparčio žiedą. Parodyti, kad mūsų senoliai, gyvenę prieš daugel amžių, nebuvo primatais, gyvenančiais pelkėse tarp neįžengiamų miškų. Kaip matosi jie gyveno, svajojo, o jų svajonės savo mąstais nenusileido toms, kurios subręsta ir XXI amžiaus žmonių galvose, tik jų svajonės, tikėtina ir pats gyvenimas, neturėjo falšo (netikrumo) kaip dažnai pasitaiko mūsų kasdienybėje. Štai, kad ir šventės pavadinimas, simbolizuojąs tikrąjį gamtos tyrumą, mūsuose būtų, tyra kaip ašaros krislelis, nors žinome, kad ašara gali turėti gana daug atspalvių. Beja, rasa pagonims reiškė ne tik tyrumą. Rasa jiems buvo eleksyras, padedantis išsaugoti sveikatą, jaunystę, grožį. Dar ir dėl tokios priežasties jie rengė Rasų šventę. O abejonės dėl Joninių ir Rasų laiko sutapimo, šiuolaikinį mokslą nusviedė žemiau bet kokios kritikos ribų.
Nenoriu gražų lietuvių liaudies epą užbaigti pesimistine gaida, kad paparčio žiedas tik graži svajonė. Todėl pridėsiu dar vieną Rasų švenčių rengėjų tikslą, kurio anieji taip pat neslėpė. Jie buvo įsitikinę, jog Rasų šventės naktį galima surasti ne tik paparčio žiedą, bet ir sutikti kur kas realesnę svajonę – tyrą meilę, skaisčią kaip rasos lašelis, turinčią nė kiek nemenkesnę galią kaip ir paparčio žiedas.
Tad palieku jums apsispręsti, kokią šventę norėtumėte švęsti:
Rasas, ieškodami tai ko nelabai realu rasti, ar Jonines, kuriose pagal XXI amžiaus kryžininkų primestas tradicijas, būtina išgerti kiek galima daugiau alaus.
Sėkmės.
Albertas Drešeris
2011 06 24
2011-06-29 11:12
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-07-02 12:01
Katė Misė
Tai ese ar mokslinis straipsnis?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-06-30 10:11
Plogats Kitkits Nuotstaputsits
man ameniškai geriau realūs, man patinkantys ir mieli žiedai ant rankų;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-06-30 10:10
Plogats Kitkits Nuotstaputsits
negalima teigti, kad niekas iki šiol nerado paparčio žiedo, nes to neįmanoma sužinoti.
nes tik kvailys radęs paparčio žiedą apie tai galėtų kam nors pasakoti. joks protingas žmogus niekam ir niekada to neatskleistų.
o ar kvailys gali rasti paparčio žiedą? žinoma, kad ne, nes ne kvailiui rasti paparčio žiedą. nebent jis būtų ne kvailys, o tik trečias brolis Jonas, kas iš esmės reiškia, kad - jis protingas ir toli gražu ne kvailys.
vadinasi apie paparčio žiedo radybas niekas kitas negali žinoti, tik pats radusysis,nes kvailys niekada neras, o protingas niekada nepasakos.
o visi kiti tik veda nuolatinius, niekam nereikalingus ir neįdomius svarstymus, daugiau nieko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą