juoda

Atidavimo spalva, amžiais susieta su naktimi. Ir jos metu naktis nebūtinai turi būti juodžiausia. Ji gali būti netgi labai šviesi. Tai visai nesvarbu. Tiesiog ji būna. Karts nuo karto pasitaiko, o periodiškumas nenuspėjamas. Jos gali nebūti ilgai, ilgiau nei įprasta, bet niekada – labai ilgai. Ji yra tokio juodumo, kad per ją gali ateiti ir išeiti visi, tačiau patys niekada nesuras kelio atgal. Manau, būtent tam ji ir skirta – pridengti atidavėjui.

Žmonės kažkaip sugeba juos nujausti, atpažįsta net ir dienos šviesoje, nors iš tikrųjų, tai turbūt jie patys ir išsiduoda, nesugebėdami iki galo atsieti savęs nuo... savęs, „dirbti“ tik tomis valandomis, kuriomis jiems yra skirta – juodos valandomis. Jie išeina į dieną ir nejučia, pamažu atsiskleidžia, jutimiškai tampa atpažįstami, netgi pažeidžiami,  pritraukdami kitus, visus, netgi tuos, kuriems tai tuo metu neskirta ir netgi visai nereikalinga. O juk žmonės yra tokie, kad jie ima nepriklausomai nuo to, ar jiems reikia, ar ne. Jie ima visada, įsijausdami ir nebejausdami saiko, kartais tiesiog žaisdami, vaikiškai ir naiviai, ir už tai negali jų  teisti, nekęsti ar nemylėti, tiesiog jie yra tokie, kokie yra. Dažniausiai jie paptys nesupranta to ką daro, visiškai nesusivokia, tik pernelyg priartėja kažką pajutę, nujausdami, o paskui jau nebegali atsitraukti, pasiėmę lygiai tiek, kiek jiems būtina ar paskirta tuo metu. Tiesiog negali ir tiek, taip jau yra. Tam ir egzistuoja juoda, atidavimo ir atidavėjo priedangos spalva, jo paslėpties spalva, jo savotiškas indas, į kurį patenka tik tie, ateinantys, kuriems paskirta ateiti.

Visai kas kita, kai taip atsitinka dienos šviesoje, vakaro ar net nakties, visai nesvarbu – svarbiausia, kad ne per Juodą, kada atidavėjas būna saugus (jei tik jis iš viso kada nors būna saugus?...). net ir tada, kada jie kažkaip sugeba tai suprasti, susivokia, atpažįsta, net ir tada jie negali liautis, nes tai jau turbūt yra jų genuose, kraujyje. Begalinis smalsumas slypi jų prigimtyje ir net jei leisi jiems nusiskinti tris obuolius nuo medžio, kad pažintų jo skonį ir nebesmalsautų, nes šiaip jau yra sotūs ir tik iš smalsumo, o kai tam, atrodo, nebelieka jokios priežasties, tada,... bet ne - net ir tada, jie vis tiek ims ir skins: ketvirtą, penktą, dešimtą ir taip iki begalybės, net jei pasinešę už tvoros tuojau ir numes, jei būs taip persisotinę, kad mėčios po kiekvieno kąsnelio ir negalės liautis tol, kol nenudrengs medžio taip, kad ant jo nebeliks nė graužtuko, nė supuvusio obuolio. Negana to, visai gali būti, kad paskui jie pradės tyrinėti jį dar ir kitaip, nelyg laukinės ožkos, nučiaumodamos net ir lapus. Tai vadinama atidavėjo sunaikinimu, tai yra kenkimas patiems sau, bet... argi jiems pasakysi? Jie nuolatos taip daro su viskuo, tai kaipgi kitaip galėtų pasielgti, kad ir su tuo, kuris jiems naudingas? Jie pragaišina patys save ir negali ant jų pykti, nes jie visada turi tūkstančius pasiteisnimų ir kaip žmogus, aš juos puikiai suprantu. Jie yra tik žmonės.

Tam ir yra skirta juoda. Toji Juoda. Ji yra saugi man, o tuo pačiu apsauganti ir juos. Juos nuo jų pačių. Išorinė juoda yra visai kas kita, visai. Tačiau neturiu jokių vilčių, kad kada nors jie pradės jas skirti, beveik jokių. Tuo labiau, kad išorinė juoda taip pat yra savotiška atidavimo spalva. Kai mes stovime prie kapo duobės ir grumstai dusliai dunksi į karstą, mes taip pat atiduodame, bet... tai jau visai kitas atidavimas. Jo negalima nė lyginti su šia juoda. Anos akivaizdoje esi bejėgis ir atidavimas toks galutinis, kad tave sekina randuotais nebeprisipildymais, savotiškais nebeatstatomumais. Taip. Galbūt. Tikriausiai. Ir žinoma, po kurio tai laiko mes išmokstame šios atidavimo spalvos pamokas, mes galime ir gebame vėl prisipildyti savo tuštumas, bet tai jau visai kitoks, kruvinai sunkus, juodas, grynai rankinis darbas. Ten nėra to natūralaus proceso, kai viskas vyksta čia, be jokių išorinių tragedijų, natūraliai, ir beveik savaime - tiesiog patenki į juodą ir pasiimi tai, kas tau priklauso, kas paskirta, tuo pačiu – visiškai neišsekindamas ir nenuskriausdamas atidavėjo.


Su mirusiais yra daug lenviau nei gyvaisiais. Pastarieji, net įveikę kelią, atsidūrę juodoje, nevisada sugeba išsilaisvinti iš realybės pančių, iš kankinančių sąmonės klausimų. Tada taip ir matai jų veiduose užrašytą ne ėmimą, o klausimą ar klausimus: „O kur aš? O kodėl aš? O kam visa tai? O kas tas žmogus? Ir iš viso – kas tai??? “ Nesuprantu kodėl reikia klausinėti tokių dalykų, kam stovėti ir žiūrėti, kaip laikas baigiasi, kaip jis nepaliaujamai senka, nes niekada nežinia kiek jo yra paskirta tam kartui. Juk jei net išoriškai, susidūrę su atidavėju dienos šviesoje jie sugeba prisikibti, pajusti, svilte prisvilti, tai, atrodo, dabar tuo labiau turėtų besąlygiškai ir iš karto,  kuo greičiau čiupti tai, kas jiems yra paskirta. Bet ne, neretai jie vėpso ir aš negaliu nieko padaryti, nes jie visada pasiimti turi patys. Visada. Kai stovi prie šaltinio – turi gerti. Negali tikėtis, kad jis pakils prie tavo lūpų, pašoks ir dar prieš tai išmes lentelę su vandens sudėtimi. To nebus. To negali būti. Tai neleistina. Tada tik stoviu, laukiu ir bijau, kad laikas tuoj baigsis ir susitikimas dings, taip jam ir palikus nieko nepasiėmus. O kito karto gali ir nebūti. Ne aš dozuoju susitikimus, ne aš iššaukiu juodą, ne aš pasirenku žmones. Taip jau yra.

Mirusieji paprasti. Kartais man atrodo, kad jie net gali patys pasirinkti, išsišaukti juodą, kai jiems to labiausiai reikia. Tada galiu užsiimti bet kuo, dirbti įprasčiausius savo darbus, vaikščioti ir elgtis su jais kaip niekur nieko, o jie... jie paprasti. Jie lyg ir paprastai sukinasi aplink, lygiai taip pat atrodo užsiėmę savais reikalais, įprastais darbais, tik tų darbų, deja, plika akimi net neišmatysi. Laikas pasibaigs ir tik tada suprasi, kad jie visą tą laiką nieko kito iš tikrųjų ir nedarė, o tik ėmė. Ėmė iš lėto, pamažu, paprastai, galbūt tuo lėtu, bet užtikrintu, ramiu ėmimu be lašo abejonės ir prasitęsdami juodos laiką, sugebėdami jį prasitęsti lygiai tiek, kiek jiems reikia. Jie jau tikrai žino, kas yra juoda, atidavimo spalva. Jie atidavė viską, o mes atidavėme juos. Mes turėjome su tuo susitaikyti, o jie buvo sutaikyti. Man atrodo, kad jie žino apie juodą daugiau, nei aš ar kas nors kitas.

Deja, kai kurie mirusieji yra pavojingi. Skirtingai nei gyvieji. Galbūt ir gyvieji būtų.  Gal jiems čia yra uždėtas kažkoks filtras ir ne visi patenka į juodą? Arba... ne visi pas mane. Tačiau tie, kurie ateina, neįstengia būti pavojingi. Aš jų nebijau. Mirusiųjų kartais. Todėl ir sakau, kad jie, tikriausiai, daugiau žino apie juodą. Ir kartais čia prasmunka tie, kurie lyg ir neturėtų... Tiesa, yra ir tokia kategorija, su kuriais aš „nedirbu“. Dėl artimųjų. Manau, kad nuo šitų, jie galėtų nukentėti. Nes žinote,... kad ir kaip paradoksaliai beskambėtų, mirusieji yra klastingi. Kartais ta klasta net nenuspėjama, nors beveik visada jaučiama, tačiau, deja, mes juk ne visada pasikliaujame nuojautomis. Tokių aš nebijau. Tokius tiesiog veju lauk. Aršiai. Jie neturi ką daryti. Jie turi pasiduoti. Išeiti. Aršumas padeda, nors kartais man jų ir gaila, bet negaliu rizikuoti savaisiais, nes ne tiek daug jų ir beturiu. Ne tiek daug ir turėjau, bet ne apie tai dabar. Veju, nes ne visada galiu suprasti, kada jiems to iš tikrųjų reikia, o kada jie tik klastauja. Jei prašausi, pasekmės bus liūdnos. Rizikuoti galima tik savimi, tik.

Tačiau yra dar ir kita kategorija, kurios aš bijau. Tiems negaliu pasakyti ne arba taip. Jų akivaizdoje tik sustingstu ir laukiu, pasikliaudama... Dievo apvaizda. Ji dar nė karto manęs neapvylė. Neskaitant smulkių nesklandumų, bet tai... tik vieni niekai palyginus su tuo, ką žada baimė. O ji neklysta. Jausmai sapnuose reiškia daug daugiau negu reiškiniai ar veiksmai. Kartais pabudę galime nusiraminti, užliūliuoti save tuo, kad nieko baisaus iš esmės juk ten ir neatsitiko, nebuvo, tačiau, jei buvo gilus baimės, skausmo, sielvarto ar panašiai, jausmas, tai... na nelaukite nieko gero tada. Deja. Lygiai tas pats ir juodoje. Vos pamatau tą, kuris ateina be teisės ateiti ir yra itin pavojingas, mane visą persmelkia sukaustanti baimė. Tokiu atveju belieka laukti, ką jis pasakys ir... būti kiek begalima nuoširdesniai, o dar geriau, kiek įmanoma, ir iš viso patylėti. Vienas geras dalykas tame yra tai, kad jie pavojingi tik man, asmeniškai man ir niekam kitam daugiau. Todėl tada jau būna tik mano gyvybės arba mirties klausimas. Tik tiek.

Bet pamirškite mirusiuosius. Jūs esate gyvi. Ir jūs ateinate. Atsipalaiduokite. Bent ten. Jei pataikėtė į juodą – tai imkite, nes tai – atidavimo spalva. Ir visai nesvarbu, kas atidavėjas. Nors, aišku, jis irgi žmogus ir tai kartais trukdo. Kartais, kai pamatai Jį... Nustebusį, suglumusį dėl viso pasaulio dingimo, dėl atsidūrimo keistoje vietoje, kuri lyg ir ta pati, tačiau... Tą akimirką pamirštu, kad esu atidavėjas, pamirštu juodą, tematau tik Jį, bijau pajudėti, kad nepadaryčiau kažko... ko nereikia ir kas neskirta, o paskui išgirstu „Dabar arba niekada“ ir galvoju, ar ir jis tai girdėjo ir  kaip sureguos, bet laikas baigiasi akimirksniu, viskas nutrūksta. Tada galvoju - kam tai buvo pasakyta: jam ir tam, dėl ko jis čia, ar man ir mano visą nustelbiančiam norui jį išvydus...? Dabar man tik gaila, kad vis dėlto jis nesugebėjo pasinaudoti juoda, kaip negebėdavo ir išoriškai, nors man visada atrodė, kad būtent jis galėtų, sugebėtų prasiveržti pro tą išskirtinai vyrišką... ribotumą. Man atrodė, kad jis turi visas galimybes, bet... Toks veržlus kilimas ir paskui... lubos. Atkaklios, viską uždarančios, atkertančios likusią dalį taip, lyg jos ir nebūtų ir todėl, nors iš esmės ir nebūdamos amžinomis, tampančios būtent tokiomis. Turbūt jis turėjo per daug to... ribinio vyriškumo. O aš, kad ir kaip bebūtų keista ir gaila, būtent šitojo moteriškumo. Tai taip pat trukdė. Gal tai sutrukdė netgi ten. Guodžiuosi tik tuo, kad tas „Dabar arba niekados“ galėjo reikšti ir tai, kad toji juoda buvo vienintelė ir daugiau... jis niekada nebeturės galimybės ateiti. O tai jau išeitis. Su skriauda jam, bet... ribotumas yra ribotumas ir nieko čia nepadarysi. O paskui Jis taps nebe Juo ir ratas vėl suksis, išorinės juodos ir šviesos ratas.

Tame rate mėgstu juodą. Tą juodą, kurią jūs jau žinote ir atpažįstate. Aišku, ne tą, kuri dunksi į karsto dangtį. Tiesiog paprastą juodą, apdaruose ir visur kitur, bet tik skiestą. Visada tik skiestą, su permaišomis,  nes tada ir ji pati gražau skamba ir, na, ne tokia pavojinga. Todėl ir jūs taip darykite – tik skiestą, arba tik reikalui esant, nes tai... visada šiek tiek pavojinga.