Laikas

Vakar aš svarsčiau, kad yra skausmas. Ar jis turi sudedamasias dalis? Ar jis sudarytas iš vientiso jausmo?

Kaip pagalvoju, jog galiu auginti gėlę ir tikėtis, jog ji pražys melsvai, o pražysta raudonai, argi aš ją išraunu? Ne. Aš, galbūt, kažkaip nusiviliu, nes nepasiteisino mano lūkesčiai, bet juk čia ir vėl galima pasakyti štai taip: jei rožę pavadinsi kitu vardu, ar ji kvepės mažiau? Ne. Tad jeigu aš, pražydus gėlei, pamatau nuostabų raudoną žiedą, pamirštu mintyse regėtą melsvą spalvą, ir toliau rūpinuosi savo gėle, elgiuosi teisingai.

Skausmo apibrėžti aš nebandau, tik noriu suprasti, kas gi tai? Aš nenoriu paisyti mokslinių terminų, kad tas skausmas. Ir turbūt Jūs savaime suprantat, kad kalbu ne apie fizinį, o apie emocinį skausmą. Tai kažkokie impulsai, perduodami į smegenis, kurios jį bando suvokti kaip nepasitenkinimą? pamėginau pasakyti savo žodžiais, bet... Jei aš išgersiu vaistų nuo skrandžio, nuo galvos skausmo, tai nieko nepakeis, tad kaip jį gydyti?

Dar labiau nei skausmas mane vargina, kai žmonės ima pasakoti, kad jie žino, ką tai reiškia, jiem irgi teko su tuo susidurti, viskas praeis... Bet kadangi aš gyvenu ne ateitim, o dabartim, tai man nesvarbu, kaip aš jausiuosi rytoj, man svarbu dabar ir čia. Taip, galbūt rytoj aš nutupdysiu savo mintis ant žemės,  suprasiu, kad nebuvo dėl ko verkti, keikti save  ir kitus, bet tada kam mes gyvenam? Čia, kaip sakoma, kas nenužudo, tas padaro stipresniu.

Bet ištiesų, šiandien aš jaučiuosi gerai. Pamiršau ne tik skausmą, bet ir įvairius blogus niuansus įvykio, kuris manyje kažką pakeistė. Dabaer tik prisimenu tai, kad liepiau sau kiekvieną akimirką būti stipriai dėl pačios savęs, ir ne dėl gražesnio rytojaus, o dėl įtvirtintos akimirkos- dabar.

Ir dar, jeigu jau pasakyt, kas yra geriausias vaistas, tai, nors ir tūkstantį kartų girdėta, nors tūkstantį kartų taikyta, bet, manau pati geriausia išeitis- tai laukti. Laukti, kol pagaliau bus ta akimirka, kai pasijusi geriau. Kaip šį vaistą pavadinsiu, turbūt jau žinote.