Prisižiūrėjus Navako

Šlitinėja girtas Jonas
ir nemato kur balkonas,
šlept į kairę - ten Šlepikas,
vėl namuose apgavikas!

Sarmata iš kelnių krenta,
dvi barankos - akys šventos!
Nerandu prakeikto fono,
šitos durys - ne balkono!

Tamsoje šešėlis aklas,
tualete septynios kurapkos.
Na visai netekęs proto
Jonas ieško „zagirono“.

Dešiniau užmetęs akį
vyras randa draugą trečią;
kas per vienas tas gaidys
kas gi man tą pasakys?

Atsidūsta išsigandęs,
Jonai, taigi aš - Balandis.
Eik tu.. keikiasi jau Jonas,
kur balkonas, „zagironas“?!

Pagaliau suradęs kojas,
Jonas šliaužia išsižiojęs:
atdaryk duris, brangioji,
aš tik noriu.. Ir sustoja.

Ogi ten jau guli šitas,
lyg Šlepikas, lyg tas kitas.
Ne, visai jau bloga Jonui,
nei balkono, „zagirono“.

Ir Balandis su Šlepiku
ir kurapkom čiku-riku.
Nebsupranta nieko Jonas,
gal jau baigės „zagironas“?

Ryto saulė dūmą pjauna,
o Šlepikas pusryčiauna.
Kelias į balkoną šviečia,
Jonas miega išsiskietęs.

Tiek nedaug betrūko Jonui,
link balkono, „zagirono“.
Vis apgauna ta tamsa,
tai karti, tai neskiesta.