Dilgėių kapas

Ant sustingusio mano akies vyzdžio nutupė margas drugelis, kuris plasnojo savo sparnais taškydamas įvairiaspalves dulkes man ant snukio. Aš nejudėjau... Ne, aš nenorėjau jo pabaidyti... Aš tiesiog gulėjau, kaip koks supuvęs lavonas vidury pievos. Didžiulės dilgėlių pievos... Aš jau nebejaučiau to niežulio, kurį man dovanoja dilgėlės. Man buvo tas pats... Visiškai nusispjaut...
Aš tiesiog gulėjau... Gulėjau ir žiūrėjau į save gulintį, tokį bejėgį, vienišą, visų pamirštą, alkaną, savo išmatose paskendusi šunį.
Negalėjau ištarti nei vieno šuniško žodžio, kuris suskambėtų per pievą lyg aidas kalnuos. Aš tiesiog gulėjau ir smirdėjau savo paties mirties smarve...
Drugelis pakilo ir nuskrido aukštyn į debesų krūvą. Štai ir jis mane paliko... O aš tebeguliu prisisotinusių dilgėlių pievoje. Jos su manim...
Joms reikia manęs... O man? Argi aš galiu  pakeist ką nors.
Aš tiesiog guliu... Nudvėsęs.
                                              2003 11 04