Rašyk
Eilės (72011)
Fantastika (2154)
Esė (1686)
Proza (10304)
Vaikams (2495)
Slam (47)
English (1087)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Tai nutiko šiltą rugsėjo vakarą. Pustuščiu troleibusu važiavo vos keletas keleivių, besimėgaujančių pro atidarytus langus pučiančiu lengvu ir šiltu vėjeliu.
  Sena pražilusi ponia, kuri visada įlipus į troleibusą pirma ieškodavo laisvos vietos, o po to prašydavo kitų pakeleivių, kad jie jai išmuštų vienkartinį bilietą, o jai tokių nebūdavo, tai niekada nesistodavo ir pati neišsimušdavo. Studentas rankose laikęs rudą nusitrynusį netikros odos dokumentų aplanką, kuriame buvo egzamino užduočių atsakymai - aišku įsigyti nelegaliu būdu. Vienakojis vyras, ruda oda ir išpurtusiu  veidu. Kojos jis neteko antrame pasauliniame kare - būdamas dar labai jaunas fronte jis užmynė ant minos, kuri jam nuplėšė dešinę, o kairę gerokai sužalojo.  Jam taip ir nepavyko nudobti nei vieno vokiečio, nors būdamas girtas bare prie namų, kur rinkosi panašūs į jį taip pat likimo nuskriausti žmonės, jis kalbėdavo kitaip ir girdavosi nužudęs jų daug, bet būdamas girtas visada pamiršdavo ką pasakojo, dėl to kiekvieną kartą istorija gaudavosi kitokia ir juo beveik niekas netikėjo. Dar ten buvo vienas profesorius, vidutinio amžiaus šiek tiek žilstelėjęs labai liesas ir, matosi, kad drovus. Šis būdo bruožas jam buvo įgimta, ir tai labai gerai matėsi jo veide; įvairūs būdo bruožai savaip formuoja veido formas ir linijas. Profesorius buvo šiek tiek sunerimęs ir skubėjo namo, jautė, kad per ilgai užsisėdėjo bare su kolegomis ir bijojo, kad jo žmona gali užuosti jį gėrus. Jis nebuvo girtas, bet jo žmonai tai nebūtų buvęs pakankamai geras pasiteisinimas, nors ir kaip apmaudu pripažinti jis šiek tiek bijojo savo žmonos.
- Ar nebūtu galima šiek tiek greičiau, - labai jau nedroviai šūktelėjo profesorius vairuotojui, bet jis nieko neatsakė.
- Mes važiojame pakankamai greitai, - suniurzgė nepatenkinta žiloji ponia ir iš ties gatvės buvo tuščios ir vairuotojas vežė juos gana greitai tik labai trumpam sustodamas stotelėse.
- Galėtume nestovinėti kiekvienoje stotelėje, juk vis tiek niekas nelipa, o jai norės išlipt tai pasakys vairuotojui ir jis išleis, taip bus daug greičiau, - atsikirto profesorius. Studentas sėdėjo ramiai ir jam labiau rupėjo tai jog gali įlipti kontrolė o jis neturėjo bilieto, be to jis dažnai važinėdavo troleibusais ir labai gerai žinojo, kad viešajame transporte dažnai kylą panašūs ginčai.
- O jūs nepagalvojote apie tai, kad kas nors gali norėti įlipti į troleibusą,- paskutinį žodį žiloji ponia specialiai ištarė pabrėžtinai.
- Tai galėtų būti ir koks nors invalidas, - pridūrė vienakojis.
- Manau, kad tam yra labai maža tikimybė, - profesorius visada pasitikėjo skaičiais ir logika, todėl manė, kad didesnė tikimybė yra nemalonus konfliktas su žmona jam grįžus namo, nei koks nors invalidas laukiantis troleibuso vidurį nakties, todėl dar pridūrė:
- Visi invalidai seniai jau miega.
- Na žinot, - pasakė žiloji ponia.
- Na žinot, - pakartojo invalidas. O studentas taip ir liko neutralus, nors jis irgi slapčia vylėsi, kad gali kilti muštinės. Jis manė, kad besimušantis invalidas, sena ponia ir profesorius atrodytu gana juokingai, tada jis turėtu ką papasakoti grįžęs į baraką. Bet muštynių nebuvo, tam sumaišė, nenumatyta, bet dažnai pasitaikanti bėda važinėjant viešuoju transportu - per laidus besibraukiantys troleibuso ragai nukrito ir elektra varoma mašina sustojo, taip dar labiau sunervindama profesorių, paniškai bijantį savo žmonos. Vairuotojas išlipo ir nuėjo tvarkyti avarijos. Tada atsitiko dar kai kas, blykstelėjo labai ryški šviesa laikinai apakinanti keleivius. Studentas pamanė, kad tai žaibas, bet jis negirdėjo griaudint  ir dangus buvo giedras. O profesorius, kuris vadovavosi logika pamanė, kad greičiausiai vairuotoją nutrenkė elektra, jam per neatsargumą prisilietus nepridengtom rankom prie nuogų laidų. Nors vairuotojo nebuvo matyt, bet nei vienas iš keleivių neskubėjo ką nors daryti, o ir troleibuso durys buvo uždarytos, ir nerimas dar nebuvo peraugęs į paniką. Tada per stoglangį, esantį troleibuso stogo priekinėje dalyje, kuris buvo atidaromas karštom vasaros dienom ir vedindavo prakaitu pritvinkusią patalpą pradėjo kažkas lipti į troleibusą, visi pamanė, kad tai vairuotojas, bet kodėl tada jis neįlipa per jo kabinos duris, kurios buvo atidarytos, profesorius pagalvojo, kad nuo patirto elektrošoko jam suskystėjo smegenis. Bet tai nebuvo vairuotojas, tai buvo žalias žmogutis gal kokių metro ir septyniasdešimt centimetrų ilgio visas žalias apsirengęs neaiškia apranga ir iššokusiom akim. Ateivis, pagalvojo visi, ir tik studentas pasakė:
- O marsietis.
- Aš nemarsietis,- atsakė ateivis.
- O kas ?- Beveik visi balsu paklausė,  tik vienakojis invalidas buvo perdaug priblokštas to įvykio ir laikėsi droviau.
- Mano vardas Arūnas, aš ateivis.
- Labai keistas vardas marsiečiui,- pasakė studentas kone juokdamasis ir patenkintas, tuo, kad turės ką papasakoti barake.
- Neskiesk,- profesorius širdo nes į jo planus neįėjo ateivių pagrobimai, o jam nepatiko, kai kas nors vykdavo ne pagal planą ir dar labiau jam nepatiko vėluoti namo.
- O kur tavo skraidanti lėkštė ?- paklausė žiloji ponia.
- Ji ant troleibuso stogo ji sugedus, ar galiu pasinaudoti jusų transportu man reikia nuvažiuot iki degalinės?
Visi nusijuokė
- Skraidanti lėkštė varoma benzinu, ką jau ir bepasakysi,- labiausiai juokingai tai skambėjo profesoriui.
- Klausyk bachuras, mūsų mašina irgi sugedus, nematei vairuotojo?
- Ne jis pabėgo išsigando mano lėkštės,- atsakė Ateivis.
- Tada niekuo negalim padėt, panaudok savo marsietiškus burtus ir išvežiok mus po namus marsieti Arūnai.
- Nėra jokių burtų ir aš nemarsietis.
- Klausyk nemarsieti, kodėl tu šneki lietuviškai, nematau, kad tu naudotumeis kokiu nors vertimo aparatu,-- profesoriui visas šitas reikalas jau darėsi įtartinas.
- Todėl, kad aš lietuvis.
- Na jau ne,- piktai atsakė žiloji ponia, kuri be visa ko buvo ir Lietuvos patriotė,- pas lietuvius nebūna tokių išpūstų akių.
- Ir žalios odos,- pridūrė profesorius.
- O gal jis Žalgirio fanas,- nusijuokė studentas, nors aišku tai ir buvo visiškas absurdas. Tuo tarpu bekojis laikėsi ramiai ir svarstė ar tik nebus maišęs degtinės su skruzdžių spiritu, nes buvo girdėjas apie po to kylančias keistas haliucinacijas.
- Ne aš lietuvis, mano vardas Arūnas, vienintelis skirtumas, kad aš esu iš kitos planėtos, o ten visi yra žali ir išpustom akimis.
- Kaip taip gali būti? –paklausė profesorius, nes tai nelabai tilpo į kitos gyvybės formos suvokimą.
- Gyvybės dėsniai, ponai visur yra vienodi,- aukštu balsu lyg atskleisdamas didžiulę paslapty pasakė jiems ateivis,- kiekvienoje kitoje planetoje, kurioje yra gyvybė egzistuoja Lietuva, Rusija ir Amerika ir viskas yra taip pat skirtumai tikrai maži bet jie žavūs.
- Hmh,- susimastė profesorius,- o yra tokia tikimybė, kad tavo planetoje yra toks pat profesorius kaip ir aš?
- Tai daugiau negu tikimybė,- atsakė ateivis,- jis tikrai yra arba buvo, dar jis gali būti miręs, mūsų visų likimai skirtingi.
- Ir mano Petras, mano Petras ir jis gal ten gal gyvas,- kiek nemaloniai ir isteriškai ėmė rėkt žiloji ponia.
- Ir mano koja,- pirmąkart prakalbo invalidas.O studentas tik džiaugėsi puikia medžiaga girtiems pokalbiams su bendrakursiais ir neteikė didelės reikšmės pačiam pokalbio turiniui, jis jau vaizdavosi sau kaip grįžęs į baraką ir pasitaikius gerai progai galės iškelti smakrą aukščiau ir pasakyti: Ar jūs žinote, kad kiekvienas jūsų turite antrininką ir gal ne vieną, tik bėda ta, kad jie gyvena kitose planetose”, bet vėliau jis pagalvojo, kad šito geriau niekam nesakyti, ir tai jį nuliūdino.
Žilojo ponia su ašaromis akyse puolė ateiviui po kojom ir apsikabino vieną žalią jo ataugą ir kukčiodama isteriškai ėmė prašyti Ateivį, kad jis pasiimtu ją kartu su savim į jo planetą, nes ji ten norinti paieškoti Petro, seniai jau mirusio savo vyro –jos vienintelės, gyvenimo meilės.
- Mano lėkštė sugedo, tiksliau pasibaigė benzinas.
- O ką tu čia veiki? ,- paklausė profesorius, kurį jaudino šiek tiek kiti dalykai nei seniai mirusių žmonių ieškojimas kitose planetose.
- Skraidžiau,- atsakė jam ateivis tokiu balsu, kokiu taip pat lengvai galima pasakyti vedžiojau šunį.
- Aa,- tepasakė vis giliau susimastantis profesorius.
Galiausiai visi nutarė padėti Arūnui, šiaip ne taip jie išlipo iš troleibuso per stoge esantį liuką,  daugiausiai sunkumų sukėlė vienakojis, bet bendromis pastangomis jiems pavyko jį ištraukti. Jie šiek tiek apžiurinėjo Arūno skraidančią lėkštę, bet ji niekam didesnio įspūdžio nepadarė, nes visi ne karta kažką panašaus jau buvo matę ne viename filme kur jos beveik visada atrodydavo vienodai. Degalinės jie ilgai neieškojo, rado greitai, tik Arūnas buvo paprašytas nesirodyti jos teritorijoje, niekas nenorėjo gąsdinti nieko dėtus degalinės pardavėjus, taigi užpypę keliasdešimt litrų geriausio benzino visi išskyrus studentą įsėdo į skraidančią lėkštę ir išskrido. Arūnas siūlė vykti ir jam, nors studentą viliojo galimybė pasivažinėti skraidančia lėkšte, bet vis dėlto jam buvo nepakeliui. Žiloji ponia skrido į svetimą planetą ieškoti savo seniai prarastos meilės, jai nebuvo ką prarasti, nes ji jau viską buvo praradus, vienakojis invalidas manė, kad ateivių mediciną yra gerokai toliau pažengusi negu žmogiškoji ir kad jam ten prisius nauja koją, profesorius jau turėjo rinktis ar vykti į kita planėta tirti kitos gyvybės formos panašumų ir skirtumų ar likti žemėje ir grįžti pas žmoną-teroristę, ir jis pasirinko žalius žmogeliukus. Ir tik vienas studentas, pirma kart matydamas kylančią žvaigždę tamsiame rugsėjo nakties danguje, negalėjo atsistebėti, viso to keistumu ir realumu. Ko tik nenutinka vakarais viešajame transporte pagalvojo jis.

2001 05 30 Kaunas
2001-06-17 23:00
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 23 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-04-02 21:27
Nuar
Fantastika? Veikiau parodija, pasakojanti apie kasdienybę, eilinių žmonių lūkesčius ir tam tikras viltis. Juk visus žmones apie kontaktą su ateiviais vienija vienas tam tikras supratimas - kažkas turi pasikeisti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-11-06 17:30
Vilktakis
Man patiko. Gerai aprašyti žmonės.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-08-01 11:37
Dreamsinvader
Prikolnas kurinys. Tik man labiau patinka rimti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-06-13 13:18
E.Jagas
gerbiamas komentatoriau, esu labai dekings kai kas nors paraso nors koki nors komentara, smagu, kad bent jau kazkas paskaito o vetina kuriny teigiamai neigiamai jau nebesudaro esmes... tik noreciau visdelto pasilikti teise vadinti savo kurinius taip kaip man norisi, jus gi nesimtumet pervadint biblijos taip kaip jus atrodytu parankiau ar labiau atitiktu teksto turini... silti vakarai nes silti vakarai... kad ir koks jis bebutut tas tekstas jis atejo giliai is manes galvojant apie silta vakara ir apie tai kas galetu nutikti... zodziu ir minties zaismas. bet bet kokiu atveju aciu:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-06-11 13:34
Onixee
Pavadinimas truputi ne i tema... "silti vakarai" toks pavadinimas tiktu nostalgiskam rasineliui apie gimtaja planeta ar pan. O sitam kuriniui labiau tiktu "Lietuvis is kitos planetos", ar "Vakaras viesajame transporte", ar "Viltys kitoje Lietuvoje" ir pan.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą