Junga

Dar liko - „už tuos, kurie jūroj“ ir viskas jau išrašyta.
Išjungiu šviesas priešrūkines, žaibolaidžiais audrą pajaust
Tikriausiai mums nesukūrė bedalių širdžių sanskrito,
Tikriausiai kažkas nutrūko tarp stoporo ir dangaus.

Netiesti delnų į sūrią, vaitojančią sąrėmiais ilgesio,
Svaiginančią gelmę nuodėmės, žadėjau, žinau – kalta.
Kas liko iš mano jūros dar kartais sumirga vyzdžiuose
Žuvėdrų laisvų ir motinų, apraudančių sūnus krante.

Iš bortų kas liko fregatos - rūdija dienų grandinėm
Ties čiurnom laiko įkalinto, ties stygom, tavęs kai šaukiuos.
Tikriausiai abiems nusimatė nuo kurso nukrypt galutinio
Akimirkos rėžias kilvateriais ir gula vagom paakiuos.

Ramybė dygi po škvalo krūtinėj pražydo... votimis,
Dreifuojančio mėlyno ižo dalia sūria, neskiesta
Atleisk, bet iš „femme fatale“ tau liko tik sopanti moteris,
Sūpuojanti, jau nesugrįžusį vos gimusį jungą, krante.