Tamsoje

Emilė nežinojo, dabar diena ar naktis. Taip spengė galvoje, kad ji nieko nematė. Tiktai įsikirtę į cementinę atbrailą pirštai pabalo nuo įtampos. Ji visa sustingo it strėlė. Negalėjo šaukti. Žandikauliai suakmenėjo. Lūpos, tarsi priklausytų ne jai, sustiro lyg betono lakštai. Galvoje viskas susiliejo ir susimaišė. Girdėjo įkyrų zvimbimą galvoje, tik niekaip negalėjo suvokti, iš kur šie garsai. Ir tik po kurio laiko, kai pabalę pirštai nuo įtampos ėmė nervingai virpėti, ji jau įstengė įžvelgti prietemoje boluojančius šulinio rentinius ir pakelti akis į aukštį, kur švytėjo žydras ir ramus dangus. Ramus ir šaltas. Į jos sąmonę ėmė lietis šviesa. Kažkas viduje sukrutėjo, smigtelėjo krūtinėje ir palengva ji suvokė, kas atsitiko. Prisiminė. Ir dar didesnis siaubas sukaustė ją. Ne, ji negali pažvelgti žemyn. Ji nenori matyti jų blyškių veidų, boluojančių šulinio prietemoje. Nenori matyti  keistai išsirangiusių kūnelių, išvysti iš nuostabos ir netikėtumo išplėstas akis, kuriose vienas vienintelis klausimas: už ką? Ir nukristi bijo ne todėl, kad užsimuštų, o todėl, kad tektų ir vėl susidurti su jais, su tais, kuriuos ji pasmerkė mirčiai. Dieve, blogiau būti nė negali. Gyventi ji nebenori, bet ir numirti nepavyko. O ten, šulinio dugne, jie – jos  vaikai... O gal tai tik košmariškas sapnas?
          *    *    *
Labiausiai mažoji Emilė mėgo vasarą, nes tada galima susigalvoti įvairiausių žaidimų, net jei esi visai vienas. Net nereikia toli eiti iš namų. Galima žaisti čia pat, kieme. Ji turėjo savo mėgstamą vietelę šalia  tako, vedančio prie šulinio. Ten buvo maždaug kvadratinio metro žolių sąžalynas. Tos žolės visuomet buvo ryškiai žalios, o jų lapeliai – siaurų cilindrų formos, todėl juos buvo malonu šukuoti. Galima buvo pinti kasas, tiesti siaurus takelius, netgi įkurti sodybą. Čia buvo galima fantazuoti, kiek tik nori. Niekas netrukdė, niekas jos nešaukė namo, nebarė. Dar gerai ji jautėsi miške. Ten galėjo būti savimi. Laisvai šokinėti, dainuoti, šnekėtis su medžiais. Tiesa, tą miškelį mišku pavadinti gal kiek ir netikslu, bet jai tai buvo tikras miškas. Jos mylimas ir brangus miškas, kur  ji pažinojo kiekvieną įdomesnį medį, žinojo, kur auga geriausi riešutai, kur pirmosios pražysta žibutės. Tik  privengdavo tamsių paslaptingų takų per miškelio tankmę. Jais eidama stengdavosi nesižvalgyti, o kartais ir bėgte prabėgdavo tamsųjį tunelį, skuosdavo lengvutė kaip stirna. Kodėl bijojo – nė pati nežinojo. Viskas buvo taip paslaptinga. Kartais sapnuodavo bauginančius sapnus, kad ją persekioja keistos būtybės, gal raganos, kad jos išslenka iš tamsių miško gelmių ir atsėlina į jos namus, ištroškusios kraujo ir baisios. Tada ji šokdavo vidury nakties iš miego, palengva įsižiūrėdavo į prietemoje boluojančius daiktus ir įsitikinus, kad viduje nieko baisaus nėra, kiek aprimdavo. Tačiau tai įvykdavo ne taip greit. Pirma ji atidžiai apžiūrėdavo visus daiktus, sukabintus ant sienos, ypač kruopščiai nužvelgdavo namo kertes, kol galiausiai suvokdavo, kad ją gąsdinę tamsūs šešėliai tėra nerūpestingai pakabinti rūbai ar kiti namų apyvokos daiktai. Apsiramindavo, kai daiktų kontūrai išryškėdavo brėkštančio ryto šviesoje. Ar tada ji galėjo numanyti, kad ir jai likimas išmes kruviną kortą?
Tomis akimirkomis ji galvodavo, kad į mišką niekada jau daugiau neis. Bet kai žemę užliedavo skaisti šviesa, visos jo baimės išsisklaidydavo, ir miškelis viliote viliodavo ją savo paslaptimis ir ten augančiomis gėrybėmis. Taip, ten visada buvo kas nors įdomaus. Dar anksti pavasarį pražysdavo melsvosios žibuoklės, ir jų lapeliai sužibėdavo pilkame senų lapų fone, vėliau savo violetinius žiedelius iškeldavo kvapiosios našlaitės. Viliojo gardūs pavasariniai grybai, baltomis kepurėlėmis baugščiai plėšantys samanų kilimą, ir kvapnūs ievų žiedai, ir saldžiosios žemuogės, o vėliau – avietės.  Pelkėtose vietose akį traukė ant kelmų pasistiebusios ryškiaspalvės ūmėdės, o tankiose žolėse – paslaptingi, nedrąsiai ūselius tiesiantys šliužai. Kaip ji galėjo atsisakyti šio kupino gyvybės ir paslaptingo pasaulio? Ne, tik ne tai. Tai buvo jos gyvenimo dalis. Tuo labiau kad gyvenant vienkiemyje prie miško tų pramogų ne per daugiausia.
      *  *  *
Vieniša Jauniūnų sodyba stūksojo atokiai nuo plačių kelių, didelių miestų. Į sodybą vedė siauras, sunkvežimių ir traktorių išvažinėtas lauko keliukas. Pati sodyba stovėjo ant kalnelio ir tarsi žvalgėsi liūdnomis pavargusiomis akimis, ar neužklys koks vienišas keleivis, ar neatneš džiugios naujienos. Nedidelę, papilkėjusią nuo laiko medinę trobą supo senas sodas, tiksliau, sodelis, kuriame augo vos trys obelys, iš kurių viena buvo pusiau laukinė, keletas vyšnių, net penki agrastų krūmai ir dvi slyvos. Bet solidumo sodui suteikė pačiam jo vidury augantys du aukšti gluosniai, kurių šakose lizdus kiekvienais metais suko skardžiabalsės kuosos. Visai netoli nuo sodybos, už senos pelkėtos pievos, žaliavo neaukštas miškelis, kuris taip pat nebuvo didelis, bet ūksmingas ir mielas širdžiai. Iš kitos pusės nuo šiaurės vėjų sodybą irgi saugojo miškas, tik jis buvo kiek atokiau ir medžiai jame buvo senesni. Į jį vedė siauras išvažinėtas keliukas, sukantis pro seną kūdrą, didelį apleistą sodą ir vienišą, seniai žmonių paliktą sodybą, kurios namo molinės sienos dar tvirtai tebesaugojo tų namų dvasią. Prie pat miško žiojėjo dar dvi negilios kūdros, prižėlusios vandens augalų, o jose veisėsi gausybė varlių. Sako, seniau čia ir žuvies nemažai buvę. Bet dabar sugauti mauruotame vandenyje žuvį pasidarė labai sunku. Bet kiek čia laumžirgių, vandens vabalų, įvairiausių lervų! Tamsus, kupinas gyvybės kūdros vanduo ir viliojo, ir gąsdino. Juk tai buvo atskiras paslaptingas pasaulis.


Mažoji gamtos tyrinėtoja ypač mėgo žaisti prie senosios kūdros. Ši ją traukė lyg koks magnetas, ypač atėjus pavasariui ir sušilus orams. Kai tik sniegas ištirpdavo ir kiek apšildavo kūdros ir prie jos vedančių griovių vanduo, čia tuoj imdavo neršti žaliosios varlės ir rupūžės. Jos susiporavę lėtai plaukiodavo vandens žolių priaugusiame vandenyje ir ieškojo patogių neršti vietų. Labai greitai saulės šildomose negiliose kūdros vietose atsirasdavo gausybė varlių kurkulų, kuriuos sudarė daug mažų skaidrių gleivių burbuliukų su juodu taškeliu viduryje. Mergaitė mėgo juos pagaliu ar kitu įnagiu krapštyti iš vandens ir apžiūrinėti iš arti. Bet kad ir kaip tyrinėjo, niekaip negalėjo suprasti didžiosios paslapties: kaip iš tokių menkų taškelių galėdavo atsirasti tokie juodi, blizgantys apvalūs buožgalviai su stambia uodegyte, kuri veikė kaip galingas irklas, ir dviem ryškiom akytėm. Tyrinėjo kurkulus  vos tik išleistus į vandenį, stebėjo, kaip jie keičiasi vėliau, kaip standžios gleivės pamažu irsta, o apskritimo viduryje pradeda judėti mažas buožgalviukas. Ji dažnai net nepastebėdavo kada, tačiau labai greit vandenyje prisiradavo daugybė mažų judrių buožgalvių, kuriuos sugauti buvo ne taip jau ir lengva. Tam reikėjo specialaus semtuvėlio ar bent jau tinklelio. Mažieji plaukikai būdavo skirtingo dydžio ir spalvos, nes skirtingų rūšių varlės kurkulus leisdavo skirtingu laiku. Bet užtat kokia gausybė jų buvo!
Be varlių, prie vandens traukė ir tritonai, kurių ryškiai oranžiniai pilveliai įspėdavo apie pavojų, bet Emilei šie gyvūnai atrodė visiškai nepavojingi, netgi draugiški. Pasigavusi juos kūdros pakraštyje, skubiai perkeldavo į savo iškasto baseino vandenį, kuriame žydėjo pirmieji šalpusnių žiedai. O šalia baseino paprastai stovėjo ištaiginga pilis, suręsta iš apsamanojusių medžio stuobrių nuolaužų ir nedidelių akmenų. Aplink pilį augo daug gėlių, žinoma, dažniausiai tai būdavo plukės ar žibutės, žiūrint kas tuo metu žydėjo miške. Bet gražiausia būdavo, kai pražysdavo purienos, nes nuo jų žiedų geltonio svaigo net galva. Net ūkanotą dieną šie saulėti žiedai nejučia nuskaidrindavo ir paversdavo visai miela. Mergaitė nė nepastebėdavo, kaip greitai pralėkdavo diena, bestatant pilis ir berikiuojant jos gyventojus. Ak, kaip ji norėtų užaugusi turėti tokius namus, kuriuose būtų pilna gyvybės, aplink daug švaraus vandens, o medžiuose skardėtų pavasarinės paukščių giesmės. Nieko daugiau gyvenime jai tikrai nereikėtų. Gyventų sau laiminga, o vaikams pasakotų pačios išgalvotas istorijas. Jos mama vis neturi laiko, dirba ir dirba. Tik kai Emilė nuklysta toliau nuo namų,  amžinai nerimauja,  neduoda jai ramybės. Tai valgyti kviečia, tai bijo, kad į vandenį neįkristų. Bet juk Emilė jau nemaža, pati žino, kad saugotis reikia, o valgyti ji visai nenori. Kai nusibos žaisti, tai ir pareis.
Ne tik pavasaris, bet ir vasara pažerdavo įvairiausių malonumų. Ypač smagu buvo rinkti dideles raudonas žemuoges, prisirpusias nedideliuose žemuogynuose ant griovio krašto. Į šias keliones ieškoti pirmųjų vasaros uogų kartu pasiimdavo ir jaunesniąją seserį Gretą, kuri dar nebuvo patyrusi uogų rinkėja, daugiau traiškė ir valgė, nei dėjo į kraitelę, tačiau šį darbą smagiau dirbti dviese, tuo labiau kad žemuogių buvo tiek daug, jog jų užtekdavo ir parsinešti į namus. Sutrynusios su cukrumi, pasigardžiuodamos kirsdavo kvapiąsias uogas su pienu, užsikąsdamos batonu. Visi namai pakvipdavo nepaprastai gaiviu šviežių žemuogių aromatu.

Šiltą vasaros vakarą nesinori eiti į trobą. Po karštos  dienos taip norisi pabūti lauke, pasimėgauti vakaro gaiva, laisvai įkvėpti į plaučius šviežiu šienu pakvipusį orą, pabėgioti rasota švelnia žole basomis kojomis. Tokie vakarai – tikra palaima. Bet dar smagiau, kai esi ne vienas, kai šalia – artimi žmonės, kai visa šeima drauge. Ir dabar tėvai, Emilė tai tiesiog fiziškai jautė, kažkur šalia, vis dar dirba kasdienius darbus, apeina gyvulius prieš miegą. Kieme tebežaidžia ir mažoji sesuo Greta.
- Mama, žiūrėk, ką radau, - šaukia Greta. – Greitai ateik! Tuoj pasislėps.
Mama, padėjusi kibirą prie šulinio, pavargusiu žingsniu eina prie Gretos, stovinčios šalia žaliuojančio klevo. Ji kažką pamatė ant apatinių klevo šakų.
- Žiūrėk, koks kirminas! O plaukai ant nugaros kokie spalvoti. Tu dar tokio nematei.
Mama žvilgteli, paglosto mergaitės galvą ir žengteli į šalį.
- Tikras baisūnas. Ir randi tu visokio brudo. Fe, negaliu pakęsti vikšrų.
- Bet, mama, tu tokio dar nematei.
- Geriau  jau ir to nebūčiau pamačius.
- Mama, pažaiskim gaudynių. Lauke jau tamsu. Bus įdomu slėptis.
- Kad aš jau labai pavargus.
- Na, truputėlį. Emilė su manim nežaidžia. Man nuobodu.
- Na, gerai. Tik truputėlį.
- Emile, eikš čia, pažaisim slėpynių. Užteks ten tau tupėti ant tų kopėčių, - šūkteli Greta.
Ir visi jau kieme. Greta smakso, mama ir Emilė slepiasi, o tėtis, įsmeigęs prie daržinės šakę, šeimininko žvilgsniu nužvelgia kiemą, ar dar daug nepadarytų darbų liko. Troboje tik vyresnieji vaikai, Tomas ir Evelina. Jie jau nežaidžia kieme. Evelina mėgsta skaityti ir, jei tik tėvai nieko nesako, tai, susigūžusi lovos kamputyje, nepaleidžia knygos iš rankų. Ją knygos nukelia į visai kitą pasaulį, kuris kupinas romantikos ir širdį veriančių nuotykių. Tomas tingus, jis skaityti nemėgsta, bet amžinai ką nors konstruoja. Ką  ten daro, tik jis vienas ir tesupranta. Dažniausiai gaminama konstrukcija taip ir lieka neužbaigta. Dabar gal jau snaudžia lovoje, taip ir pamiršęs nusiplauti tepaluotas rankas.
- Suradau, suradau! Mama tupi už serbento krūmo, - spiegiančiu balseliu surinka Greta ir strimgalviais puola prie durų „primušti“ mamos.
Mama keliasi iš už krūmo, nusišypso vis dar tebestovinčiam tėčiui, kelis žingsnius žengia durų link, bet nė nesistengia aplenkti Gretos, skuodžiančios prie durų.
- Mama, o kur Ėmė pasislėpė?
- Na, kad aš nemačiau. Surask pati.
- Matei, matei, tik nenori sakyti.
Ir Greta greitai apibėga namą, atidžiai nužvelgdama kiekvieną tamsesnį užkaborį. Bet nieko neranda. Nuo bėgimo ir vakaro vėsos gražiai įraudę jos skruostai liepsnote liepsnoja. Veidas švyti šypsena, o vienam skruoste išryškėja daili duobutė. Vakaro šešėlių apgaubtas, veidas atrodo nepaprastai laimingas.
- Eme, taip negalima. Tu per toli nuėjai. Lįsk lauk. Aš bijau toli eiti. Taip nesąžininga. Aš nebeieškosiu, - ir pailsusi klesteli ant suoliuko, stovinčio šalia medinės trobos. Prieangis tamsus. Lauke nutįsta paslaptingi šešėliai nuo medžių, augančių sodyboje. Jie nė nepastebėjo, kaip patekėjo mėnulis.
- Nesurasi, nesurasi, - kažkur kiemo gilumoje atsiliepia Emilė.
Tą pat akimirką Greta pašoka ir nudumia prie šulinio, iš už kurio tarsi pabaidytas kiškis liuokteli Emilė ir pirmoji „prisimuša“ sutartoje vietoje.
Visos juokdamosi susėda ant suoliuko ir palengva nurimsta.
- Na, eisim miegot visi. Rytoj laukia nauji darbai, - ištaria mama ir pirmoji įeina į trobą.
- Aš dar kiek pabūsiu, - burbteli Emilė ir pasilieka grožėtis tolima vakaro žara. Valgyti ji nenori, o miegas dar neima. Taip gera kvėpuoti sodriu vakaro oru, jausti ramybę širdyje ir būti draugiškos gamtos apsuptyje. Net šunys, ir tie po karštos vasaros dienos nejudrūs, nereaguoja į pašalinius garsus. Rodos, ir jie džiaugiasi vakaro ramybe, o pasirodžiusios pirmosios žvaigždės vilioja pasinerti į svajų pasaulį, kuris toks artimas Emilei. Gal net artimesnis už tikrąjį. Nors kartais riba tarp šių dviejų pasaulių visiškai išsitrina.

Pirmadienį Emilė eis į mokyklą. Jai jau septyneri ir, nors dabar vasara, mokytoja dviem savaitėms būsimuosius pirmokėlius kviečiasi į mokyklą, kad šie priprastų prie tvarkos ir jiems lengviau būtų rugsėjo 1-ąją. Į mokyklą ją palydės Evelina, kuri ir parodė raides, mokė skiemenuoti pirmuosius žodžius. Emilija dar neskaito, bet pažįsta beveik visas raides ir elementoriaus tekstus moka beveik atmintinai. Skaitytų ir daugiau, bet namuose nėra tinkamų knygų. Visos tik suaugusiems, smulkiom raidelėm parašytos ir be paveikslėlių. Tokios knygos Emilei neįdomios. Ji mieliau žaidžia lauke su šunimis ar prižiūri triušius, kurie nuolatos alkani ir neretai pešasi tarpusavyje.
Kelias į mokyklą neartimas, beveik trys kilometrai vingiuotu žvyrkeliu, todėl sesuo veža Emilę dviračiu. Mokykla pasitinka keistu gaudesiu, mat šiuo metu vyksta remontas ir vyresnieji mokiniai atlieka praktiką. Taip vadinamos dienos, kurias mokiniai, pasibaigus mokslo metams, privalo atidirbti mokykloje. Vieni perdažo mokyklą, kiti dirba bandymų sklype.
Emilės mokytoja pasitinka ją prie mokyklos durų plačiai šypsodamasi, bet mergaitei vis tiek nedrąsu žengti į erdvią klasę, kurioje stovi trys  eilės suolų. Būsimųjų pirmokų nedaug, vos šeši, bet toje pačioje klasėje mokysis dar ir trečiokai, tad pirmokėliai dabar turės išmokti elgtis kaip tikri mokiniai, bent jau taip aiškina mokytoja...
Susodinusi visus į suolus, ji apžiūri kiekvieną vaiką, trumpai paklausinėja ir sako, kad dabar jie turės paklusti skambučiui ir tik jam nuskambėjus galės išeiti iš klasės. Net ir norint nueiti į tualetą, reikės gauti mokytojos leidimą. Baimė ir nerimas sukaustė Emilės  širdutę. Tai gal ir svajoti nebus galima? Tarsi įspėjusi mergaitės mintis, mokytoja išdalina vaikams po sąsiuvinį ir pieštuką, o tada perspėja, kad nežiopsotų, nes nežinos, ką daryti. Nesmagu, bet pirmoji užduotis piešti brūkšnelius ir apskritimus sekasi gerai, ir mergaitė pamažu aprimsta. Palengva įsidrąsina ir žvilgteli į šalia sėdinčios Dalios sąsiuvinį. O ten netvarkingai surikiuoti brūkšneliai ir kreivi apskritimai. Emilė nuleidžia akis. Dalia – jos pusseserė, mergaitės seniai pažįstamos, bet matosi retai. Tik iš vyresniųjų brolio ir sesers ne kartą girdėjo Dalią giriant, kokia ši gabi  ir kaip moka skaityti. Beria kaip žirnius. Tuo tarpu Emilė dar ir ne visas raides pažįsta. Ir kaip ji drąsiai laikosi, ir kaip visiems patinkanti. Bet šiuokart akivaizdžiai matyti, kad Emilės nupiešti brūkšneliai ir apskritimai dailesni. Vadinasi, ir ji ne iš kelmo spirta. Mergaitės širdį užliejo kažkokia rami palaima. Na, gal ir ji nebus prasčiausia mokinė, nors mokykloje ir nelabai drąsu.
Per pertrauką prie būsimųjų pirmokėlių priėjo jų globėjai trečiokai. Tai jie turėjo aprodyti mokyklą ir supažindinti su elgesio taisyklėmis. Iš visų labiausiai į akį Emilei krito guvi rudaakė, gražiai apkirptais trumpais plaukais. Greit paaiškėjo, kad jos vardas Marytė ir kad ji mielai bendraus su Evelina. Ach, kaip ji norėtų būti panaši į Marytę! Kokios dailios jos apskritos rudos akys, apgaubtos standžių blakstienų vainiku. Ir kaip gražiai blizga lygūs, dailiai krintantys plaukai. Tai ne jos pasišiaušę pilki šeriai, sunkiai iššukuojami ir neklusnūs. Tiesa, jei juos kirptų tikra kirpėja, gal plaukai ir būtų gražesni, bet  Emilės plaukus kerpa jos tėtis. Ši procedūra tokia nemaloni, kad paskutinį sykį ji net buvo pabėgusi iš namų, nužingsniavusi į didelį dobilų lauką, skaisčiai raudonuojantį netoli sodybos, ir taip bent laikinai išvengusi plaukų kirpimo. Bet kaip tyčia tą dieną pas juos į svečius atėjo seneliai ir, iš tolo pamatę bebraidžiojančią dobiluose anūkėlę, švelniai prikalbino ją grįžti namo įtikinę, kad jau šįkart kerpant plaukus tai tikrai nepeš. Jie patys gerai tą darbą prižiūrėsią. Ir tikrai, kai mylimi seneliai buvo šalia, ji skausmo nejuto, o po to pati didžiavosi savo drąsa. Bet dabar ji panoro tokių plaukų kaip Marytės ir buvo pasiryžusi didžiausią skausmą iškentėti, kad tik jos plaukai lygiais kirpčiukais dengtų kaktą ir dailia lenkta linija ilgėtų iš šonų. Ach, kad tik tai būtų įmanoma!
Laikas mokykloje bėgo greitai, ir paskutinėmis dienomis net buvo gaila, kad daugiau čia eiti nebereikės. Žinoma, ramiai sėdėti suoluose ir pieštuku rašyti įvairius ženklus nebuvo įdomu, užtat per pertraukas čia tikrai smagu. Vaikų mokykloje buvo nedaug, dauguma jų buvo malonūs ir draugiški, ir Emilei čia patiko. Ji susipažino su keliomis draugiškomis mergaitėmis iš trečios klasės ir, kai šalia nebuvo Marytės, jai jau nebuvo nuobodu. Ją nuolat kas nors kalbino, kvietė apžiūrėti mokyklos  ar šiaip pasakojo įdomias istorijas iš mokyklos gyvenimo. Pripasakojo baisių dalykų ir apie jos būsimą mokytoją, bet Emilė nebuvo linkusi tikėti, nes mokytoja kalbėjo švelniu balsu, nebarė už rašalo dėmes ir nenubaudė dar nė vieno vaiko. Tikriausiai tos istorijos buvo pramanytos, bet vis tiek įdomios. Juk ir ji pati mėgo fantazuoti.

Šiandien namuose tikras subruzdimas. Naktis buvo nerami, pūtė stiprus vėjas, kažkas daužėsi į langus, gailiai lojo šuo ir atrodė, kad visos naktinės pabaisos sukilo prieš žmones. Baugu buvo ne tik praverti duris, bet ir pažvelgti pro langą. Tik tamsa ir lietus, ir paslaptingas bruzdesys visą naktį. O ir rytas išaušo rūškanas ir niūrus. Tamsa beveik neišsisklaidė. Po kiek laiko vėjas dar labiau sustiprėjo ir grasinosi nusinešti menką medinį namelį. Nuo stiprių vėjo šuorų jis visas drebėjo ir krūpčiojo, bet pats apsiginti negalėjo. Tėvai vargais negalais  sužiūrėjo gyvulius. Gerai, kad sekmadienis.  Bent jau darbe neužsibuvo. Abu tėvai dirba fermoje. Mama melžia karves, o tėtis prižiūri veršelius. Greit apsitvarkę, grįžo namo. O čia taip sukilo vėjas, kad viską plėšte plešia nuo žemės. Lentelėmis dengtas stogas kilnote kilnojasi nuo stipresnių vėjo šuorų. Reikėjo kažką daryti.
-Motin, sakyk Tomui, kad bandytų lipti ant stogo, o aš ieškosiu karties jam paremti, - pasakė tėvas, skubiai žengdamas daržinės link. – Tuoj stogą nuplėš.
Buvo matyti, kad tikrai ne juokai. Reikia gelbėti namus. Namelis neaukštas ir, nors Tomas buvo tikras karstuoklis, šįkart lipti ant stogo buvo tikrai pavojinga. Prisistatęs kopėčias, palypėjo iki pusės stogo ir sustojo. Vėjas judino stogą su visomis kopėčiomis.
- Mesk  virvės kilpą ant stogo kraiko, - riktelėjo  mama. – Vis tiek aukščiau neužlipsi.
Ir  šiaip ne taip prisiartinusi prie kopėčių, pati pasilypėjo prie sūnaus, padavė jam storą virvę su didele kilpa gale. Tomas metė, bet nesėkmingai. Dar keli metimai, ir virvė užsikabino.
- Laikyk! - šaukė tėvas ir viena ranka siekė virvės galo, o kita laikė ilgą kartį. Greit visi atsidūrė toje vietoje, trobos gale, kur labiausiai vėjas plėšė stogą. Parėmę kartimi ir prilaikydami virve stengėsi apsaugoti savo namus nuo stichijos. Kiek tai truko, Emilė neatsimena, bet jai rodos – visą amžinybę. Vėjo ūžimas, neramus medžių šniokštimas,  žmonių balsai susiliejo į vieną siaubingą simfoniją, kuri užgulė ausis ir prislopino jausmus. Net širdutė, suspausta krūtinėje, rodos, negalėjo laisvai plakti, o daužėsi kaip paukštelis, uždarytas narve. Nerami diena.
Po pietų vėjas kiek aprimo, lietus liovėsi, ir visi galėjo lengviau atsikvėpti. Tik tuomet susigriebė, kad namuose pernelyg tylu. Niekur nesimatė šuns Margio, nesigirdėjo jo grandinės dzinksėjimo. Visi ėmė ieškoti, šūkalioti, bet nebuvo nė menkiausių šuns pėdsakų. Tik po trijų parų paaiškėjo, kur dingo jų šuo. Gretimo kaimo gyventojas Jonas išgirdo šuns kaukimą miške, važiuodamas į fermą vežti pieno. Neiškentęs privažiavo arčiau ir iš tolo pamatė tarp medžių šunį, įsipainiojusį krūme. Ilgas grandinės galas  buvo įstrigęs krūmo šakelėse ir apsivyniojęs aplink medį. Matyt, šuo bandė išsivaduoti, bet jam niekaip nesisekė. Dabar, nunarinęs galvą, žvelgė į nepažįstamą žmogų, o jo žvilgsnis rodė kančią ir paklusnumą.
Tomas greitai susirado nurodytoje vietoje šunį ir namiškių veidai vėl prašviesėjo. Jų augintinis vėl namie. Visi stengėsi įsiteikti Margiui, tai skanesnį kąsnelį pakišdami, tai paglostydami ar pagirdami. Bet labiausiai džiaugėsi Emilė. Juk tai jos šuo, jos Margis! Ištikimiausias jos palydovas visose kelionėse ir geriausias draugas. Kažin ar išdrįstų viena pati nukeliauti tiek toli nuo namų, braidyti po pelkėtas klampynes, klaidžioti nepažįstamais miško takeliais, jei ne ištikimas bičiulis šuo. Žinoma, ji visada stengėsi įsiminti kelią, dairėsi orientyrų, bet gaivalinga gamta su savo paslaptingomis grožybėmis ją nepaliaujamai traukė. Taip ji nuklysdavo labai toli, ir jautėsi žymiai saugesnė, kai šalia alsavo supratingasis šuo. Ji negalėjo atsispirti pagundai pažvelgti į primityvius pempių lizdelius, susuktus kur nors tarp žolių . Aplink telkšojo tamsaus vandens balos, kojos klimpo į drungną juodą purvą, bet nebuvo didesnio džiaugsmo, kaip aptikti vis naujus gėlių žiedelius, grožėtis sodriu purienų auksu, stovėti ant tamsios kūdros kranto ir stebėti, kaip vandens paviršiumi čiuožinėja  maži judrūs vabaliukai. Aplink buvo gausu gyvybės. Ore sklandė išbaidytos pempės, grėsmingai sukdamos ratus viršum galvos ir piktai gyvuodamos. Taip jos stengėsi išvaryti įsibrovėlius. Kiek toliau, prie didesnės balos, taškėsi antys, o mažos ir grakščios baltosios kielės linguodamos vaikščiojo čia pat, kažko ieškodamos po savo kojom. Taip, jai pasisekė, kad netoli sodybos, už jų daržų,  buvo didžiulė užpelkėjusi pieva, kur virė paslaptingas gyvenimas. Kur buvo ir baugu, ir gera. Ir čia labai pravertė gerasis jos draugas Margis, kuris visada laiku pastebėdavo pavojų ar įspėdavo apie įsibrovėlius. Ir niekada nesibarė, tik ištikimai tarnavo.

Gyvenimas mokykloje virte virė. Buvo smagu atlikinėti įvairias užduotis. Gerai sekėsi skaityti ir skaičiuoti, tad į kitus klasės draugus, sunkiai skiemenuojančius nesudėtingus žodžius, Emilė žvelgė su nuostaba. Negi taip sunku įsiminti raides? O ir tų žodžių vadovėlyje tiek nedaug. Ji išmokdavo tekstą atmintinai dar mokykloje ir namuose nebelikdavo, kas daryti. Bet buvo ir sunkių akimirkų, kurios košmariškais prisiminimais kankindavo mergaitę naktimis. Baisiausi būdavo kontroliniai, ypač jei juose dalyvaudavo pats mokyklos direktorius. Tiesa, tada mokytoja būdavo neįprastai gera ir maloni, tačiau klasėje tvyrojo baugi įtampa. Visi baisiausiai bijojo suklysti.
Praeitą ketvirtadienį jie rašė kontrolinį diktantą. Tekstas buvo nesudėtingas. Bet Emilė kone nuo pat diktanto pradžios pasimetė, mat gerai nežinojo, kaip rašyti žodį lyja. Ilga i ar trumpa? Ta mintis jai nedavė ramybės, ji negalėjo susikaupti ir bijojo, kad diktantą parašė labai blogai. Pamokos pabaigoje, kai drebančia ranka ištiesė mokytojai sąsiuvinį, jos šaltame žvilgsnyje įskaitė nebylų priekaištą: „Na ir žiopla gi tu“. Mergaitė greitai nuleido akis ir tą dieną daugiau su niekuo nekalbėjo. Niekaip negalėjo atsikratyti minties, kad ji negrabi ir niekam tikusi. Kažkokia skurdi pelenė. Ir rūbeliai menki, mat tėvai daugiausia ją rengė išaugtiniais, likusiais nuo vyresniosios sesers drabužėliais, ir batai negražūs, o plaukai tai kaip tikros kaliausės. Ne, niekas ja nesižavėjo. Ir jos didelės pilkos akys, kai tik pasilikdavo viena, neretai prisipildydavo ašarų. Ach, kaip ji norėtų būti graži! Išaugti liauna ir dailia šviesiaplauke, tokia kaip pasakų princesė. Ir rodės, kad vieną dieną tikrai įvyks stebuklas: ji tarsi pasakų mergelė išsiners iš senos suskerdėjusios odos, ir tuomet išaiškės, koks nepaprastai skaistus jos veidas ir kokie ilgi ir švelnūs jos banguoti plaukai. Nieko tokio, jei ji būtų ir tamsiaplaukė, kad tik tie plaukai būtų ilgi ir stori. Ji taip nekenčia pilkų savo pasišiaušusių plaukų. Bet mama į jos prašymą leisti auginti plaukus atkirto trumpai ir drūtai:
- O kas terliosis su tais tavo plaukais? Aš iš fermos grįžtu vėlai, vos spėju pusryčius paruošti.
- Mama, aš pati išmoksiu susipinti. Matei, kaip gražiai žolių kasas supinu.
- O kuo suriši tas savo kasas? Nė kaspino neturime. Be reikalo tik prisigalvoji. Visai gražu ir trumpi plaukai.
        Bet Emilė taip norėjo kasų... Užlipusi ant aukšto, ji apžiūrėjo visas skrynias, kur buvo sudėti nereikalingi drabužiai, bet nieko panašaus neaptiko. Ir tik kai jau visai prarado viltį, pačioje pastogėje pastebėjo nedidelę skrynią, kurioje buvo sudėti vaikiški drabužėliai ir šiaip visokie niekučiai. Vieną iš vaikiškų kepuraičių puošė dailus mėlynas kaspinas. Tai štai jos svajonių išsipildymas! Dabar mama nebeturės kaip jai atsakyti. Ir tikrai, kai ji parodė gražųjį kaspiną mamai, ši nenoriai, bet nusileido.
- Gerai jau, gerai. Tik pati tuos savo plaukus turėsi ir susišukuoti.
Emilė netvėrė džiaugsmu. Dabar ji turės kasas. Tiesa, ne iš karto, bet ji kantrybės turi. Svarbiausia, kad baisiosios žirklės daugiau nebekirps jos plaukų, o ji, nors ir ne gražuolė, bet kasas turės. Žinoma, būtų smagu, kad ir ją, kaip ir jos pusseserę Dalią, vadintų gražuole, džiaugtųsi kiekviena jos padaryta smulkmena. Bet nieko, Emilė irgi įrodys, kad ji ne iš kelmo spirta. Nesvarbu, kad ji nedrąsi ir bijo nepažįstamų. Bet ji gražiai piešia ir sugalvoja įdomiausių niekučių, kai reikia padaryti dovanėlę ar dalyvauti kokioje nors parodoje. Tiesa, jai norėtųsi piešti kitaip, nei moko jos mokytoja. Kažkodėl jai neleidžia medžio spalvinti mėlynai, nors būtent toks medis Emilei gražus. Gal atklydęs iš tolimo jos svajonių pasaulio, prisigėręs svetimo krašto kvapų, paslaptingas ir tyliai skambantis. Net vazonas gėlių, nupieštas ant palangės, mokytojai nepatiko, nes gėlė buvo ne vazono viduryje. Bet juk labai dažnai taip nutinka, kad gėlė auga netiesiai. Ji pati ne kartą taip matė. Bet su mokytoja nevalia ginčytis. Jos reikia klausyti. Ir Emilė tyliai kentė viduje.

Žiema – bjaurus metas. Niekada ji nemėgo šio metų laiko. Šaltis, vėjai ir pūgos įkalina namuose. Į mokyklą ir tai nukeliauti ne taip lengva. Bet gelbsti autobusas, kuris tokiu metu sustoja ne stotelėje, o tiesiog stabdomas pakelėje. Žinoma, tam reikia drąsos, bet Emilė dažnai būna ne viena, dažnai kartu važiuoja brolis ar sesuo, todėl ji jaučiasi gana rami. Į autobusą įlipti nelengva, nes labai aukštai pirmoji pakopa, bet Emilė pasiryžusi iškęsti pašaipius vaikų žvilgsnius, kai keliais ropščiasi į autobusą, kad tik nereiktų kęsti žiemos šalčio. Grįžtant iš mokyklos, tenka net dvi valandas pralaukti, kol atvažiuoja autobusas. Labai norisi valgyti, skaudžiai gurgia viduriuose, bet eiti tomis sniego dykumomis dar baisiau. Juk iki namų beveik trys kilometrai. O eiti reikia vieškeliu, kurį supa beribiai sniego plotai. Galima visiškai sustirti nuo šalčio, o tolimame kelyje gali nepasitaikyti jokio keleivio. Kas padės, jei pritrūks jėgų pareiti į namus? Todėl mergaitė mieliau laukdavo autobuso.
Bet ne šaltis ir sniegas blogiausia žiemą. Žiemą blogiausia, kad ji negali nueiti į savo mieląjį miškelį, negali klaidžioti žydinčiomis pievomis, grožėtis margaspalviais drugiais. Visa tarsi išmirę. Net medžiai sustingę, o jų vėjo linguojamos šakos ne ošia, o skaudžiai girgždėdamos dejuoja, prisiminę vasaros džiaugsmus, švelnų vėjelį ir skaidrią mėlyną padangę. Ji atskirta nuo savojo pasaulio, kuriame jaučiasi saugi, kur niekas nekritikuoja, kur nereikia mandagiai elgtis ir gražiai kalbėti. Ten užtenka viską mylėti ir viskuo džiaugtis. Ten nereikia sukti galvos dėl savo rūbų ar suskirdusių rankų. Ten ji visada laukiama viešnia, ir mergaitei rodos, kad tikrieji jos namai visai ne tie, kur ji gyvena, bet tie laukai ir pievos, ir tas miškelis, kur ji praleidžia daug valandų. Mama pyksta, neretai barasi ir uždraudžia vienai nuklysti taip toli nuo namų, bet Emilė nieko negali padaryti, gamta viliote vilioja ją eiti vis tolyn, pamatyti vis daugiau, ir tiems kerams atsispirti ji neturi jėgų.
Vėliau, jau suaugusi, kai žengs per tas pačias pievas, kai molingoje žemėje ieškos buvusios trobos ženklų, ji giliai širdyje aiškiai suvoks, kad tai buvo vieninteliai brangiausi jos namai, o metai, pragyventi nuošalioje sodyboje – laimingiausi vaikystės metai.
Bet ir žiemą pasitaiko gerų dienų. Kad ir Naujieji metai. Ilgai lauktas mokyklinis karnavalas. Ir, žinoma, Senio Šalčio dovanos. Nors tai tik vienas saldainių maišelis, bet ko tik nėra jame! Tiek saldainių vienu metu Emilė gauna tik iš Senio Šalčio. Be saldainių, jame dar būna ir vienas nedidelis sausainių pakelis, šokoladukas, keli graikiški riešutai, o kartais net ir keli obuoliai. Iš tiesų tai labai brangi dovana ir ją pasaugoti, kol pasibaigs šventinis vakaras, ji patikėdavo tik savo mamai.
Šiemečiam karnavalui ji rengėsi visą mėnesį. Iš pradžių mintyse įsivaizdavo, kaip  įeis į salę, pasipuošusi dailia gėlės karūna, kaip plaikstysis jos lengvas apsiaustas ir kaip visi ja grožėsis. Ir niekas nesakys, kad ji pilka ir neįdomi mergaitė. Visų žvilgsniai nukryps į ją. O ji mėgausis ta akimirka ir linksmai šoks ratelyje vaizduodama, kad nieko nepastebi.
Bet svajonės ir tikrovė gerokai skyrėsi. Labiausiai jai patiko mėlyna spalva, tad nusprendė būti žibuokle. Tos gėlės žiedas nesudėtingas, ir padaryti jį visai nebus sunku, bet kai iš piešimo lapo iškirpo norimos formos žiedlapius ir pritvirtino prie pagrindo, paaiškėjo, kad jie bejėgiškai svyra žemyn ir primena ne žiedlapius, o nulėpusias triušio ausis. Kaukė atrodė komiškai. Bet Emilė nepasidavė, ji storino žiedlapius, klijuodama vis naujus popieriaus sluoksnius tol, kol jie įgavo norimą formą. Beliko sutvirtinti pagrindą ir gražiai nudažyti. Bet ir šie darbai nesisekė. Graži mėlyna spalva, paskleista popieriuje, prarasdavo savo ryškumą, nublankdavo, ir skaudi neviltis vis dažniau kaustė širdutę. Bet mergaitė buvo atkakli. Ji keletą kartų perdažė karūną, ir ši galų gale įgavo norimą spalvą. Ir ant galvos visai tiko. Tik kiek neramu darėsi, jog matėsi, kad tai rankų darbas, kad linijos nepakankamai grakščios, o ir baltų kuokelių niekaip nesisekė pritaisyti, tad jų teko atsisakyti. Apsiaustą pasisiūti padėjo mama, ir šventiniam karnavalui buvo visiškai pasiruošta. Emilė norėjo visus priblokšti savo gražia kauke. Juk jai jau 10 metų, ji ketvirtokė, ir didžiuotis tikrai yra kuo.
Bet blogiausi dalykai prasidėjo karnavalo išvakarėse. Pakilo stiprus vėjas ir prasidėjo smarki pūga. Vėjas maišė dangų su žeme. Dienos buvo tamsios ir niūrios. Beveik nieko nesimatė pro mažus trobos langus. Baisu buvo išeiti net į išvietę, stovinčią už tvarto. Rodės, kad visa ta siautulinga sniego masė ūžtels ant galvos, ir nieko nebematysi. Namiškiai, susėdę vakare prie židinio, spėliojo, kaip reikės vaikus nuvežti į karnavalą. Autobusas nevažiuos, nebent gerai kelius nuvalytų, o ir grįžti nebūtų su kuo. Juk šventė baigiasi gerokai vėliau, nei važiuoja autobusas. Ir čia mamai toptelėjo mintis, kad geriausia būtų paimti arklį iš fermos. Roges jie turi, o į fermą eiti vis vien reikės. Karves melžti reikia bet kokiu oru. Taip ir sutarė. Važiuos rogėmis.
Tėvai roges gerai priklojo šiaudų ir penkiese (mama su savo atžalomis) išsiruošė į šventę. Tėtis pasiliko saugoti namų. Tiesa, Evelina kiek papurkšdavo, kad reikės važiuoti kaimiškomis rogėmis (dar pažįstami pamatys). Ji jautėsi jau tikra panelė, o ir mokėsi nebe kaimo mokyklėlėje, o vidurinėje miestelio mokykloje. Bet nebuvo kas daryti, ir ji kiek įsižeidusi susiraitė rogių kamputyje. Užtat Tomas jautėsi kuo puikiausiai. Jis vyriškai suėmė vadžias į savo rankas ir paragino arklį. Nelengvai ir arklys ropštėsi per storas sniego pusnis, įstrižai nuklojusias lauko keliuką. Kiek aprimęs, bet žvarbokas vėjelis pūtė tiesiai į veidus ir rodės, kad kelionė trunka visą amžinybę. Bet viskas pasikeitė, kai jie pagaliau išsikapstė į vieškelį. Jis buvo neseniai nugrandytas ir gana lygus. Arklys pajutęs, kad gali lengvai pavilkti savo naštą, pasileido risčia, o Tomo suragintas pasileido ir šuoliais. Vežimas skriejo tarsi kinkytas šešetu ristūnų. Pro šalį lėkė pakelės stulpai. Kai rogės užvažiuodavo ant didesnių apledėjusio kelio ruožų, jos nevaldomos skriejo į kelio pakraštį, ir reikėjo gerai įsitverti, kad nenugarmėtum į kelkraščiuose sustumtas sniego pusnis. Visų akys spindėjo laime, ir nejučia buvo pamiršti paskutinių dienų rūpesčiai. Net šaltukas, įkyriai lendantis už rankovių ar žnaibantis nosį, nesukėlė didesnio pasipiktinimo. Juk laukė didžiausia metų šventė.
Erdvioje mokyklos salėje šurmuliavo daug žmonių. Tėvai, atlydėję savo vaikus į šventę, sėdėjo salės pakraščiuose ir pusbalsiu šnekučiavosi su kaimynais. Mažesnieji vaikai, vadovaujami mokytojos Butkienės, šoko rateliu aplink eglutę, o vyresnieji grumdėsi pakampėse, laukdami karnavalo ir šokių. Tėvai džiaugėsi savo išpuoštais, gražiai sušukuotais vaikais ir nejučiom dairėsi į duris, kada gi pasirodys Senis Šaltis. Kai mokytoja pailsdavo šokti, ji trumpam paleisdavo mažuosius pailsėti, o šie šėldavo po visą mokyklą: lakstė per neužrakintas klases, žaidė gaudynių koridoriuje ir tik pikčiau subarti kiek aprimdavo.
Ir štai pagaliau pasirodė Senis Šaltis, nešinas didžiuliu maišu. Mažesnieji taip apspito senį, kad tėvai turėjo atsistoti, norėdami pamatyti, ar jų vaikas deklamuos eilėraštį, ar dainuos dainelę. Greit atsirado ir nelaimingųjų, jau po pirmosios sėkmingai padeklamuotos eilėraščio eilutės pamiršusių tolimesnius žodžius ir gėdingai pasitraukusių nuo Senio Šalčio, o dabar  rankogaliu braukiančių byrančias dideles ašaras. Bet šiandien niekas nebarė, o Senis Šaltis buvo be galo geras, jis visus ramino ir dosniai dalino savo dovanas. Emilė turėjo gerokai palaukti, kol ateis jos eilė sakyti eilėraštį, o kai ji atėjo, Senis Šaltis, matyt, jau pavargęs nuo dažnai pasikartojančių eilėraščių, jai paprasčiausiai įbruko į rankas saldainių maišelį, ir ši laiminga nustraksėjo pas mamą. Tuoj pat reikėjo maišelį atrišti ir patikrinti, kokie gardumynai slepiasi jame. Sugrubusios mamos rankos negrabiai bandė atrišti maišelį, o Emilei rodėsi, kad praėjo visa amžinybė. Ir kai sublizgėjo įvairiaspalviai saldainių popierėliai, ji mintyse prisiekė, kad tai laimingiausia diena jos gyvenime. Štai ir jos lauktieji graikiški riešutai... Ne, ji nesuvalgys visų saldainių iš karto. Pirma pavaišins mamą, parvežusi duos ir tėčiui, o sesuo Greta gaus savo. Na, nebent norėtų pasikeisti. Ji laikys savo saldainių pakelį po pagalve ir ilgai juo džiaugsis, suvalgydama per dieną vos kelis saldainius.
Pagaliau dovanos išdalytos ir prasideda lauktasis karnavalas. Jis vyksta vakaro pabaigoje todėl, kad jame gali dalyvauti ir suaugusieji. Emilės kaukė sulankstyta ir atsargiai sudėta į maišelį. Štai pasirodė ir pirmosios kaukės: murzinas velniūkštis su juoda uodega, raudonkepuraitė, beveik tikra Kalėdinė eglutė, apsikarsčiusi daugybe eglišakių. Evelina salėje beveik ir nepasirodė, nes jai buvo įdomiau su bendraamžiais, o Tomas kažkur dingo vos tik jie atvažiavo.  O mamos raginama Emilė niekaip negalėjo apsispręsti, kaip pasielgti su taip ilgai gaminta kauke. Greta jau trynėsi apie mamos kojas ir norėjo miego. Jos karnavalas dar nedomino.
-Emile, einam, aš tau padėsiu prisisegti karūną, - ragino mama. – Matai, kiek jau kaukių sukasi salėje. Kol persirengsim, bus sausakimša.
- Dar palaukim, mama, - glaustėsi Emilė. – Aš dar nenoriu.
- Bet jau vėlu. Tuoj reikės važiuoti namo.
- Dar palaukim. Tik truputį.
Evelinos širdis vis smarkiau plakė, ir ji suvokė, kad niekaip neišdrįs įžengti į šią ryškiai apšviestą salę, pasipuošusi savo gamybos kauke. Ir kai nutilus muzikai skambus moteriškas balsas paskelbė, kad dabar bus apdovanotos gražiausios kaukės, ji pasakė mamai, kad jau labai pavargo ir nori namo. Ji iš tiesų pavargo nuo to šurmulio ir nuo žmonių gausos. Norėjosi jaukaus savo kampo.

Tie metai pasitaikė tikrai ypatingi. Snigo ir snigo, siautė šiurpūs žiemos vėjai, pustė dieną ir naktį. Rodėsi, kad gamta supyko ant žmogaus ir jam kerštauja, nenorėdama jo išleisti iš savo irštvos – paprastų ar prabangių namų. Kaime tų šiltų ir jaukių namų buvo nedaug, dauguma standartiniai mūrinukai, lengvai vėjo perkošiami, todėl žmonės dairėsi į dangų, laukdami giedros. Ir pagaliau ta diena atėjo. Žiemos atostogos jau buvo įpusėję, kai vieną rytą Evelina, atmerkusi vis dar saldaus snaudulio lipdomas akis, išvydo neįprastą šviesą. Už lango švietė saulė. Buvo skaisti žiemos diena. Tiesa, lauke spaudė šaltukas, bet oras buvo ramus. Namus supo didžiulės pusnys, bet, svarbiausia, švietė saulė. Skaisti ir ryški.
Evelina vikriai išsiropštė iš lovos ir prišoko prie lango. Sniego buvo pripustyta iki pat klėties stogo, o kieme, kur turėjo matytis darželį juosianti tvora, pūpsojo tik didžiulė pusnis, aukštesnė už žmogų. Tai smagumėlis! Tai bus darbelio lauke. Ji nekantriai pajudino dar saldžiai tebemiegančią Gretą. Vien jau iš Emilės  veido galima buvo suprasti, kad įvyko kažkas nepaprasto. Ji net negalėjo rasti žodžių savo džiaugsmui nusakyti:
-Greta, kiek sniego! Kokios pusnys! Tai bent pasistatysim tvirtovę.
Greta nepatikliai dairėsi aplink, bet išvydusi, jog namuose neįprastai šviesu, greitai išsirangė iš lovos. Sniegas. Baltas baltutėlis. Ir tiek jo daug.
Mergaitės nedelsdamos apsirengė ir nė neužvalgiusios atsidūrė kieme. Tik siauras takelis tebuvo prakastas iki šulinio ir tvarto, bet joms tai netrukdė. Prie pat durų stovėjo sniego gramdiklis ir platus kastuvas. Taigi darbuotis buvo kuo. Ir nors viršuje sniegas švytėjo purus ir baltas, pusnies gilumoje jis buvo standžiai susisluoksniavęs ir tvirtas. Taigi išsikasti sau žeminę tikrai buvo galima. Ir jos, nieko nelaukdamos, kibo į darbą. Nusprendė, kad geriausia vieta žeminei yra didelė pusnis prie darželio tvoros. Iš pradžių prasikasė neplačią angą, o vėliau ėmė platinti savo trobą sniego pusnyje į visas puses. Sniegas nebuvo sunkus, bet mergaitės greit suprakaitavo, pirštinės permirko nuo tirpstančio sniego, tačiau skruostai degė sveiku raudoniu, o akyse švietė ryžtas pasistatyti savo namą. Evelina, žvelgdama į skaistų išraudusį sesers veidą netikėtai prisiminė, jog jų, dviejų seserų, draugystė užsimezdė ne iš karto. Dar prieš gimstant Gretai, ji savo širdyje pajuto kartėlį ir nusivylimą. Labai ryškiai prisiminė vaizdą, kaip ji prašosi paimama ant rankų, glaudžiasi prie išsišovusio mamos pilvo, aptraukto languotu sijonu, bet mama jos rankas stumia tolyn. Jau tada mamos kūnas jai atrodė bjauriai sudarkytas, o negalėjimas paimti ant rankų skaudino. Kas įsigavo į jos mamą ir taip beširdiškai atėmė iš jos meilę? Šito ji dar negalėjo suprasti, bet namuose atsiradus naujagimei ir visam namiškių dėmesiui nukrypus į ją, mergaitė ėmė pavydėti mažajai sesutei dėmesio ir meilės. Net sesers vardas, kurį rinko visa šeima, jai atrodė pernelyg gražus tokiai apgailėtinai rėksmingai būtybei. Bandė protestuoti atsisakydama valgyti ar verkdama, tačiau išgirsdavo atsakymą, kad ji jau didelė ir viską turinti daryti pati. Palengva su nauja padėtimi apsiprato ir nuoskaudą užslėpė kažkur giliai širdyje. Tačiau mažosios sesutės dar ilgai nepamilo. Draugauti jos pradėjo gerokai vėliau, kai Greta jau gerai kalbėjo ir galėjo žaisti vaidybinius žaidimus. Sykį, visai to nenorėdama, Evelina vos neužmušė savo sesers.
Buvo šilta vasaros diena, ir mama, norėdama apsitvarkyti namuose, išleido mergaites į lauką. Tiksliau, Greta gulėjo vaikiškame vežimėlyje suvystyta, o Emilė, kaip tikra auklė, turėjo ją vežioti po kiemą. Turėjo, bet tai, ką privalai daryti, greit nusibosta, todėl mažoji auklė pradėjo ieškoti būdo, kaip šią procedūrą modernizuoti. Atsisėdusi ant suolo, bandė stumdyti vežimėlį koja, tačiau mažajai sesutei toks vežiojimas nepatiko, ir ji pradėjo verkti. Kiek apraminusi globotinę ji nusprendė, kad būtų puiku vežimuką paleisti nuo kalnelio. Juk kelias, vedantis į jų sodybą, gana stačiai leidosi žemyn. Ir stumti nereikės, ir važiavimas bus smagus – su tikru vėjeliu. Daug negalvodama taip ir padarė. Užstūmusi vežimėlį į aukščiausią kiemo vietą,  stumtelėjo žemyn. Vežimėlis pasilinguodamas pasileido nuokalnėn, vis greitėdamas ir greitėdamas. Tik dabar mergaitė suprato, ką padariusi. Bet nieko pakeisti nebebuvo galima. Ji nepajėgtų prisivyti vežimėlio ir greičiausiai lėkdama. Suakmenėjusi stovėjo ir žiūrėjo, kaip vežimėlis su kūdikiu greitai skriedamas priartėjo prie griovio ir… Emilė užsidengė akis. Ji nebenorėjo žinoti, kas buvo toliau. Tik girdėjo, kaip garsiai šaukdama išbėgo iš namų mama ir skriete nuskriejo pakalnėn. Daugiau mergaitė iš tos dienos nieko nebeatsiminė. Viskas išsitrynė iš atminties. Aišku viena, kad viskas pasibaigė laimingai, ir ji pagaliau susitaikė su mintimi, kad turi jaunesniąją seserį.
Kai pusnyje iškasto sniego ertmė joms pasirodė pakankama, ėmėsi įrenginėti vidų. Pasidarė sniego suolus, stalą, net lentynas. Daryti nebuvo sunku, nes sniego buvo pakankamai. Betrūko tik šviežių gėlių vazelės ant stalo. Ir tik tada jos pajuto, kokios yra alkanos ir pavargusios. Reikėjo eiti namo. Pasirodo, ir žiemą galima rasti įdomių užsiėmimų. Dabar jos čia galės žaisti šeimą, net atsivesti šunį ar katę. Jos turės savo nuosavą namą.


Į langą monotoniškai barbeno lietus. Visą dieną žemę dengusi prietema dar patamsėjo ir pasunkėjo. Pro nedidelį nušiurusiais rėmais langą dar buvo galima įžiūrėti siaurą, per laukus vingiuojantį kelelį ir netvarkingai išsimėčiusius beržus pakelėje, tarsi pavargęs keleivis liūdnai nusvarinusius savo apsunkusias nuo lietaus šakas. Žvarbus rudens vėjas retsykiais supurtydavo juos, ir vėl viskas buvo pilka ir niūru, akis niekur tolumoje negalėjo įžvelgti kokio gražesnio reginio. Nuobodi pilkuma. Tas pat ir tas pat. Jokios vilties, jokio spindulėlio.
Emilė nervingai vaikšto po kambarį, liūdnu žvilgsniu vis aprėpdama kiemą, takelį, vedantį į vieškelį. Ji taip pavargo. Mažoji Eva, patikliai prisiglaudusi prie jos skruosto, trumpam užmigo. Bet vis dar karšta. Labai karšta. Vaistai padeda tik trumpam, o vėliau ir vėl tas pats. Turbūt ir dabar 38°. Pailsėtų kiek, bet vos padės mažąją ant lovos, ši ir vėl verks, blaškysis, niekaip nenurims. Prisėda ant lovos, bet ir vėl nervingai stojasi. Jau vakaras, o dar gyvuliai nešerti, niekaip negalėjo išbėgti į tvartą nė karvės pietų pamelžti. Eva labai karščiavo, nuolat verkė. O ir Edgaras vis piktas, dažnai kosti, veidukas išbalęs. Turbūt vakar lauke kojas sušlapo, sekiodamas jai iš paskos, kol ji gyvulius pašėrė. Bet vakar bent Antanas grįžo laiku, kad ir piktas ir nekalbus, kad ir su kvapu. Nenorėjo bartis. Vis tiek nieko nepakeis. Rytą tik paprašė, kad šiandien anksčiau pareitų. Gal pagalbos prireiks. Ji nieko nebegalinti. Evai vos 8 mėnesiai, o ji taip sunkiai serga. Šiandien jau trečia diena. Nieko neatsakė ir nė nepažvelgęs skubiai žengė pro duris. O dabar jau vakaras, o jo vis dar nėra. Darbas jau pasibaigė, greit septynios. Ir kaimynas sugrįžo.
Raminkis, grįš ir Antanas – guodė pati save. Rytoj šeštadienis, į darbą nereikės, tai ir nesiskubina. Gal ką skubiai padaryti prireikė. Juk žino, kad ji namuose susitvarkys. Visada susitvarko. Tik kad Eva taip sunkiai serga. Taip negera, kad niekuo negali padėti. Vaikas visai nebevalgo, tik verkia, riečiasi ir glaudžiasi. Kalbėti ir taip dar nekalbėjo, o dabar tik „po-pa“ ir viskas. Ką čia mažo išklausi.
Lovoje neramiai sujudėjo Edgaras. Didelėmis išpūstomis akelėmis įsistebeilijo į mamą. Kažką susapnavo. Matyt, dar niekaip negali atsitokėti. O namuose prietema, tik nuo besikūrenančios krosnies blykčioja ugnies atšvaitai. Reikia uždegti šviesą. Bet tada nieko nebesimatys pro langą. Reikia dar palaukti. Gal sugrįš. Nė vakarienė nevirta. Nėra kaip. Ką nors užkąs ir tiek. Bet gyvuliai  jau seniai nerimsta. Nuo tvarto sklinda avių bliovimas, retsykiais sumūkia karvė. Tiek laiko nemelžta.
Viena ranka laikydama mergaitę, kita grabinėjasi apie aptrupėjusią krosnį. Kaičia arbatinį. Užplikys miltų paršams. Reikia šertis. Nieko nesulauksi. Gal grįš tik paryčiais. Jeigu grįš. Mergaitei užplikė liepžiedžių arbatos. Ši gerti nenorėjo, pavyko sugirdyti vos kelis šaukštelius. Tada sutrynė tabletę, sumaišė su uogiene ir privertė praryti. Mažoji susiraukusi čiaumojo, bet dar išgėrusi kiek saldžios arbatos aprimo. Po kurio laiko jos kakta išrasojo, ir mama lengviau atsiduso:
- Edgarai, būk gerutis, pažiūrėk sesę, kol aš pamelšiu karvę ir pašersiu gyvulius. Tėčio nėra, tai tu dabar mano padėjėjas.
Paguldžiusi mergaitę, padavė į rankas pripūstą balioną, kad mažoji kiek pažaistų. Užsiplikiusi miltų, greit įsispyrė į aulinukus, apsivilko nudėvėtą striukę ir pasiėmusi kibirą karvei melžti greitai žengė prie durų. Vėl ėmė verkti mažoji.
- Edgarai, pažaisk su ja, pakalbink. Turiu eiti, - ir greitu žingsniu išsmuko pro duris.
Lauke buvo tamsu, nors į akį durk. Kai įžengė į tamsą, gyvuliai nekantriai mindžikavo ir dairėsi į šeimininkę. Paršiukai garsiausiai reiškė savo norus, reikliai kriuksėdami, atsistoję ant užpakalinių kojų siekė šeimininkės kibiro. Nebuvo kada dairytis. Greit pravaliusi lovį, žybtelėjo pagaliu aršiausiam paršui, kad nelįstų, ir supylė jovalą. Karvė buvo pertvinkusi. Pienas srovele jau bėgo iš dviejų spenių ant žemės. Paglosčiusi karvei šoną, greit pritūpė melžti. Pamelžusi paskubomis nuėjo į daržinę šieno ir prisipešusi nemažą glėbį nunešė karvei, po to dar suvaikščiojo šieno avims. Reikėjo atnešti vandens iš šulinio ir pripilti į tuščius kubilukus, kad karvė ir avys galėtų atsigerti. Taip skubėjo, kad beeidama užkliuvo už avių gardo ir persiplėšė kelnes. Nieko, pamanė, kad tik su vaikais viskas būtų gerai, ir greitu žingsniu pasileido į trobą. Gal jau ir Antanas sugrįžo. Prie durų sukluso. Tylu. Ne, troboje buvo tik vaikai.
Abu buvo įsitaisę ant lovos. Edgaras priglaudęs laikė sesės galvytę ant kelių. Ši sunkiai kvėpavo, bet neverkė. Nematančios akys buvo įsmeigtos į sieną.
„Dieve, dieve, ir kas tam vaikui užėjo“, - pamanė. Niekaip negerėja. Reiks važiuoti pas daktarą. Matyt, liga sunkesnė, nei ji manė. O ir vaistai baigiasi. O dar tas Antanas... Kad bent kiek padėtų, kad bent suprastų.
Čia, sodyboje tarp pilkų rudeninių laukų, ji jautėsi be galo vieniša. Vaikai dar maži, jiems širdies neatversi. Tik kasdieniai rūpesčiai ir nuobodūs ūkio darbai. Ilgesys ir vienuma.
Emilė draugų neturėjo. Jaunystėje taip mėgusi suktis draugų būryje, dabar buvo viena su savo rūpesčiais ir vargais. Buvę draugai ir draugės sukūrė  šeimas ir dabar gyveno savo rūpesčiais ir džiaugsmais. Kiekvienas kovojo už save, savo šeimą. Laikmetis buvo nelengvas. Sumaištis politikoje, arši, bet neaiški partijų kova, ekonominė suirutė ir sutrikusi, be duonos kąsnio likusi tauta. Tokia realybė. Bet gyventi reikia.
Ne, jie nebuvo visai vieni šioje palaikėje medinėje trobelėje prie geležinkelio. Buvo dar kaimynai Rimkai, Ona ir Steponas. Du pagyvenę žmonės, savo vaikus, sūnų ir dukrą, išleidę į miestą. Sūnus gyveno Kaune, o dukra Šiauliuose. Retsykiais aplankydavo. Suvažiuodavo su ūgtelėjusiais vaikais. Rodės, net kiemas nušvisdavo. Visi tokie laimingi, linksmi. Tik juokias, vaikai visur bėgioja, apžiūrinėja, džiaugiasi. Vaikai ir sunkesnius darbus nudirbdavo. Rudenį bulves nukasdavo, o vasarą šieną padėdavo suvežti. Bet dabar ir jų apsilankymai pasidarė retesni. Benzinas pabrango, o autobusu važiuoti nepatogu su šeima. Žiūri Emilė į juos ir galvoja, negi ir jiems ateis tokia diena, kai po kiemą laimingi šokinės anūkai, linksmai čiauškėdami naujienas. Suaugę vaikai rūpinsis, ar tėvai sveiki, ar nieko netrūksta...
Žvilgterėjo į veidrodį. Į ją žvelgė pavargusi, patamsėjusiais paakiais moteris. Plaukai negrabiai sušukuoti, pasišiaušę, praradę grožį ir blizgesį. Rankų oda suskirdusi, susiraukšlėjusi. Ir tai ta mergaitė, kuri norėjo numesti savo šiurkščią odą ir iš bjauriojo ančiuko virsti gražiąja gulbe? Virto. Likimo ironija. Gražia jos dabar pavadinti negalėjo niekas. Nebent aklas, išgirdęs jos švelnų balsą, nes šis dar nesušiurkštėjo.
Bet ilgai galvoti nebuvo kada. Nukošė pieną. Pravirė košės vaikams, paklojo lovas ir vėl sustojo prie lango. Buvo girdėti tik monotoniškas lietaus lašelių barbenimas. Jokių garsų, jokio žmogaus. Tolumoje švietė miesto žiburiai.
Pavalgydino ir suguldė vaikus. Mažoji šiaip ne taip užmigo. Sūnus, kuris jau tikras vyras, mat turi tris su puse metų, pats nusirengė ir įsiropštė į lovą. Beliko tik apkamšyti ir pabučiuoti. Sėdėdama prie vaikų lovelių, galvojo apie savo likimą, savo vienatvę. Žinojo, kad neužmigs iki paryčių, kol sugrįš Antanas. Klausysis kiekvieno garso, kilosis iš lovos ir vis dairysis pro langą, ar nepareina. O kai pagaliau sulauks, taip skaudės širdį, kad negalės kalbėti. Ir ką kalbėsi su girtu? O rytą, kai reikės keltis šerti gyvulių, taip norėsis miego, kad viską darys lyg sapne, nieko nebesuprasdama ir tik automatiškai atlikdama įprastus ruošos darbus. O jeigu tokia padėtis truks ne vieną dieną? Jeigu Antanas negrįš keletą naktų? Bet gal dar grįš, gal tik darbe užtruko, guodė save. Prisiminė, kad ir jos tėvai po sunkios darbo dienos neretai užsibūdavo fermoje, ypač po įvairių patikrinimų.
 


Šiandien fermoje tikra šventė. Balius. Visą dieną plušėję karių melžėjos lengviau atsikvėpė. Kontrolinis baigtas. Patikrinti karvių išmilžiai, nustatytas pieno riebumas. Zootechnikė ir fermos vedėjas patenkinti. Rezultatai geri, tik viena kita melžėja įspėta pasitempti, geriau prižiūrėti karves. Tomas, vyriausias Jauniūnų sūnus, greitai išdūmė namo, nes dar reikia paruošti pamokas, o Emilė atsiduso: dar negreitai jos su mama važiuos namo, nes fermoje ruošiamas balius. Balius, tai balius. Pats fermos vedėjas organizuoja. Bus ir degtinės, ir vyno, nors gėrėjos beveik vienos moterys. Na, bet tarybinėje visuomenėje moterys juk lygiateisės. Turi būti lygiateisiškumas ir čia. Tad gers vienodai. Ir fermos vedėjas, ir sargas, ir melžėjos, o jei užklys kolūkio pirmininkas, ir tas neatsisakys. Juk išmilžiai geri, kolūkis taikosi į pirmaujančiųjų gretas. Tai kodėl nešvęsti? Ir šventė. Ir vis dažniau.
Moterys  įraudusiais nuo vėjo ir išgerto alkoholio veidais, susėdusios poilsio kambaryje aplink didelį stalą, garsiai šnekučiavo. Čia pat šmirinėjo jų padėjėjai – paaugliai vaikai, kasdien po pamokų traukiantys į fermą palengvinti savo tėvų likimo. Visi mokėjo melžti karves rankomis ir su melžimo aparatais. Padėdavo atvežti šieno ir šiaudų, pašerti karves po melžimo. Rytoj, nė dorai nenusiprausę, tik nusimetę savo kasdienius palaikius drabužius, jie vėl susirinks mokyklos klasėse, paskleisdami fermos  „aromatą“. Mokytoja paraukys nosį, bet nieko nesakys. Taip įprasta. Tik kai sustatys visus pusiau išrengtus į eilę patikrinti švaros, pabars už neplautas kojas ir nešvarias ausis. Bet gudresnieji jas slapčia aptrins paseilėtu pirštu ir išsisuks neapibarti. O prakaito smarvė - tai  tokia smulkmena, kad dėl jos vyrukai nekvaršino sau galvos. Juk mokykloje jie irgi dirba ir sportuoja. Gal per fizinį suprakaitavo.
O dabar balius, ir vaikams leista pasimėgauti sumuštiniais su kilke pomidorų padaže. Dar nupirkta ir žuvies kukulių konservų. Ant stalo spalvingais popierėliais akį traukia ir nedidelė karamelių krūvelė. Matyt, kuri nors iš mamų paprašė. Vaikai sunkiai dirbo pusę dienos, tai tegul nors dabar pasidžiaugia. Bus skanu viskas, nes pilvas gurgia iš alkio. Nėra ko daug dairytis. Jau aštunta valanda vakaro,  o pietus valgė gal kokią pirmą. Tik obuoliukai, slapčiomis nukrėsti nuo šalia fermos augančios obels ir greitosiomis sukrimsti, buvo jų visas valgis per tas ilgas valandas.  Ir Emilė pasigardžiuodama kemša žuvies konservus, užsigerdama spragančiu limonadu. Taip viskas skanu, taip norisi valgyti. Ir privalgys, nes suaugusieji dar negreit pakils nuo stalo, o į namus jie sugrįš vėlai.
Po daugelio metų, būdama jau suaugusi moteris, ji prisimins tuos laimingus įraudusius moterų veidus, tą jaukų bendrumo jausmą ir šiltas šypsenas. Tomis valandomis jos visos jautėsi gražios ir laimingos. Nejautė nė ligų išsukinėtų sąnarių skausmo, nė į poilsio kampelį įsigėrusio nemalonaus fermos kvapo. Jos buvo laimingos, nes šiandien jas pagyrė vadovybė. Jų nebekankino kasdieniai šeimos rūpesčiai, jos galėjo susėsti prie kukliai padengto stalo ir pamiršti apie viską pasaulyje. Apie namuose dar nešertus gyvulius, be vakarienės likusius vaikus, neskalbtus rūbus ir kitus kasdienius rūpesčius. Šiandien jos šventė.
Emilė nelabai tvirtai, bet žino, kaip susiklostė daugelio šių moterų likimas. Nemaža dalis jų tapo alkoholikėmis, negalinčiomis atsispirti stiklelio traukai ir kiek įmanoma slepiančiomis šią savo silpnybę. Gėrė vienos, gėrė niekam nematant ir stengėsi neišsiduoti. Eidamos kaimo gatve, kaip beįmanydamos tiesino žingsnį, kad tik nepastebėtų. Bet pastebėjo. Ir kaip nepastebės? Jų vaikai į fermą jau ėjo ne tik vakarinio melžimo melžti, bet ir iš ryto, jei mama nebeturėjo jėgų. Į mokyklą ateidavo nesiprausę ir alkani. Dėl nemalonaus kvapo, sklindančio nuo jų, kiti vaikai nebenorėjo sėdėti su jais viename suole. Buvo tarp jų ir mergaičių...
Fermos vedėjas Stasys, pasikvietęs į Raudonąjį kampelį, apibardavo tai vieną, tai kitą moterėlę, bet tai nieko nekeitė. Moterys žiūrėjo į grindis ir tylėjo arba savo kaltę neigė. Nelabai smagu ir fermos vedėjui. Juk ir pats stiklelį neretai rankose laikė, pasitaikydavo ir padauginti, o čia – auklėk... O jau vyrai, ypatingai traktorininkai, tai nieko nepaisė. Gėrė daug ir atvirai. Gerai dar, kad parduotuvėj tos baltosios ne visada būdavo. Kolūkio pirmininkas pasirūpino. O tai ir visai tų žmonių nebesužiūrėtum.
Žmonės gėrė, daug gėrė. Dirbo irgi daug. Dirbo be švenčių, be išeiginių ir gėrė. Kodėl geria – niekas neklausė. Niekam ir nerūpėjo. Juk svarbiausia geri rodikliai -  dideli išmilžiai, nes vyksta socialistinis lenktyniavimas. O ką čia  menkas žmogelis! Argi jis vertybė? Va jaunimas – tai kas kita. Jam visi keliai atviri. Reikia ir jaunų mechanizatorių, ir agronomų, ir melžėjų. Tik jų nebuvo. Neėjo jaunimas į kaimą. Ir kaip eis? Dirbti reikia ir per lietų, ir per šaltį. Alga maža. Jokių išeiginių, o apie kokias pramogas tai ir visai pamiršk. Vienintelis renginys – kaimo gegužinės, bet ir jose sukosi vis mažiau porų. Jauni berniokai ir mergiotės, vos pabaigę 8 klases, ėjo mokytis į miesto vidurinę ir baigę stengėsi įstoti į aukštąsias ar bent profesines mokyklas, bet dažniausiai ne žemės ūkio profilio. Kaime pasilikdavo tik tie, kurie arba visiškai mokytis nesugebėjo, arba jautė tą ypatingą ryšį su žeme, kuris yra beveik nenusakomas, tačiau tvirtas ir patikimas.
Fermos vedėjas, paprašytas išeiginių, barė moteris, kad šios dukras netinkamai auginančios. Kad šios  įsispyrusios į aukštakulnius batelius tik nagelius lakuoja ir į miestą dairosi. O iš kur jis gausiąs joms pakaitinių melžėjų. NĖ  - RA. Kol dar mokykloje mokosi, mergiotės po fermą trinasi, o vėliau nė į tą pusę pažiūrėti nebenori. Ką išsiauklėjusios, tą ir turinčios.
Bet grįžusios namo moterys nebarė savo dukterų, neprašė grįžti į kaimą. Nenorėjo, kad ir jų likimas būtų panašus. Daugelis moterų nekantriai skaičiavo metus iki pensijos. O ir sveikata  buvo ne pati geriausia. Ona skundėsi sąnariais, nuo skausmo negalinti užmigti per naktis, o ir daktaro skirti tepaliukai mažai tepadedą. Genė pastebėjo, kad ji nuolat kosti, kiek greičiau pajudėjus, vis dažniau pritrūksta oro, ir įkvėpti darosi  sunku. Daktaras, atlikęs tyrimus, nustatė astmą. Teks su tuo taikstytis visą gyvenimą – toks buvo nuosprendis. Ligą sukelia smulkios dulkelės, kurių gausu gyvenamoje aplinkoje. O ypač fermoje, nes gyvuliai šeriami žiemą sausu pašaru. Bronė, visą laiką nesiskundusi sveikata, vos sulaukusi keturiasdešimties, išgirdo savo nuosprendį – vėžys. Sveikųjų ratas vis siaurėjo. Ne, nelinkėjo savo vaikams jos tokio gyvenimo: sunkaus darbo be išeiginių, sudiržusių nuo šalto vandens ir ploviklių rankų, sunkios eisenos, nes kojos, nuolat apautos sunkiais guminiais batais, greit praranda savo grakštumą, geriančių ir triukšmaujančių vyrų, savo valdžią bandančių parodyti bent jau namuose, ir pulkelio vaikų, prastai aprengtų ir pusalkanių, smalsiomis akytėmis stebinčių suaugusiųjų gyvenimą.

Šiandien nuostabi atradimų diena. Šviečia šilta saulė, pučia vėjelis, ir Emilei  vis rodosi, kad gražesnio pasaulio ji dar nėra mačiusi. Kieme daug balų, bet ji turi nuostabius raudonus guminukus, su kuriais tos balos visai nebaisios. Galima per visas perbristi. Per visas kieme, na, ir dar gal per mažesnes kelyje į jų sodybą. Ir kaip smagu šitaip taškytis, kai lauke taip šilta ir malonu. Pavasaris ją išvadavo nuo ilgo ir nuobodaus buvimo kambaryje.
Priėjusi prie balos, mergaitė atidžiai į ją įsižiūri. Kažkoks paslaptingas pasaulis, kauburiuotas ir visaip išraižytas. Bet kai žvelgi iš tolo, vanduo švyti saulėje ir atrodo labai skaidrus. Saulė – ji švyti paprasčiausioje  baloje. Aha, ši bala bus jos, nes saulė, tas didingas šviesulys, atsispindi būtent šioje baloje. Bet paėjėjusi keletą žingsnių prie kitos balos, ji pastebi, kad ir saulė jau čia, šioje baloje. Emilė eina nuo vienos balos prie kitos ir iš nuostabos tik tyliai aikčioja. Saulė čia, saulė seka ją, visur lydi. Saulė, tokia šilta ir maloni, tokia galinga ir tokia švytinti, tapo jos palydove. Iš džiaugsmo suspurdėjo jos širdelė. Vadinasi, dabar, kai jai labai labai reikės pagalbos, ji galės kreiptis į saulę. Ir ši padės. Tikrai padės, nes ji tokia šilta ir maloni. Nuo šiol niekada Emilė nebus viena. Ji turės tokią galingą pagalbininkę.
Ir tikrai. Kai būdavo labai sunku, ji visada pagalbos dabar kreipdavosi į Ją. Atsistojusi veidu į saulę, pusbalsiu šnibždėjo savo prašymą, atsargiai parinkdama žodžius, kad neišgąsdintų savo dideliais norais, nuo kurių, rodės, širdutė tuoj sprogs, savo mielos ir visada besišypsančios pagalbininkės. Mergaitė nė kartą nesuabejojo, jog saulutė nuolat šypsosi. Juk ar gali būti kitaip? Šiluma sklinda tik nuo gerų žmonių, o kai jie šypsosi, atrodo, jog viskas  nušvinta aplink. Taip ir su Saule. Ir dabar, kai ji piešdavo saulę popieriaus lape, labai dailiai stengdavosi išvedžioti dideles besijuokiančias akis ir švelniai besišypsančias lūpas. Ir didelę kupetą šviesių mirguliuojančių plaukų, lengvomis bangomis krintančių žemyn. Žiemą Saulę ji piešė ant sniego. Daugybę besišypsančių saulės vedų, nes niekaip nepavykdavo nupiešti to vieno vienintelio švelniai besišypsančio veido, kuris būtų tobulų veido bruožų ir turėtų tik saulei būdingo santūraus kilnumo. O tomis dienomis, kai saulės nebūdavo, ir dangų dengė tirštos debesų draiskanos, ji savo slaptąsias svajones šnibždėdavo įsitaisiusi tamsiausiame kambario kampe, susikaupusi ir susigūžusi. Reikėjo kalbėti paprastai ir įtaigiai, nuoširdžiai ir aiškiai, kad Saulė viską gerai suprastų, įvertintų, koks šis noras svarbus, ir Emilei padėtų. O tų norų netrūko, nes mergaitės širdį spaudė nemažai rūpesčių ir bėdų. O dar jos svajonės... Tokios didelės ir svarbios. Be to, reikėjo saugotis, kad kas iš namiškių to nepastebėtų. Emilė bijojo, kad iš jos nepradėtų šaipytis.

Mokykloje ne viskas klojosi taip, kaip norėjo Emilė. Viskas prasidėjo šeštoje klasėje, kai mergaitės ūgtelėjo, ir berniukų dėmesys joms pradėjo darytis įkyrus. O ir apskritai, vargu ar tai galima pavadinti dėmesiu. Tai pešteli už kasų, tai neprileidžia prie atdaro lango pasižvalgyti po kiemą, tai skaudžiai trinkteli per galvą vadovėliu. Į septintokes žiūrėdami tai net seilę varvina. Su jomis daug mandagesni ir su knygomis per galvą netranko. Kai tik pertrauka ilgesnė, taip ir bėga į 7-tą klasę. Pasišnekėti. Viskas aišku, įsikliopino. Na ir gerai, mums tokių ir nereikia. Aštuntokai kur kas įdomesni. Tik kad didesnio pasirinkimo nėra. Klasėje tik trys bernai. Vienas kažkokias bjaurias tamsiai raudonas kelnes dėvi, kitas tikras mokyklos peštukas, o trečiasis, nors ir simpatiškas, bet, sako, panelę mieste turįs. Ir labai jau nosį riečia. Tai tiek ten ir tų kavalierių. Apsieis ir be jų. Blogiau, kad nelabai sutaria su savo drauge Dalia. Anksčiau buvo neišskiriamos draugės, viena kitai išsipasakodavo visas paslaptis ir keisčiausius nutikimus, eidavo viena pas kitą į svečius, o dabar Dalios žvilgsnis kažkoks abejingas. Šią žiemą ji ilgai sirgo, o pavasariop, kai grįžo į mokyklą, labai jau artimai susidraugavo su Regina, neseniai į mokyklą atėjusia naujoke. Regina buvo už jas aukštesnė ir atrodė gerokai vyresnė. Jos plaukai buvo rausvo aukso spalvos, ir berniukai tuoj ją praminė „Ryža“, bet Regina visai nepyko ir į jų pravardžiavimą atsakydavo malonia šypsena, kuri visus nuginkluodavo. Ir nors Reginos veido bruožai nebuvo labai dailūs ar išskirtiniai, nuo jos dvelkė švelniu moteriškumu. Ji išsiskyrė pilkoje kaimo mergaičių masėje savo ryškiais raudonais plaukais, oriai malonia laikysena ir ... kaproninėmis kojinėmis. Taip, iki šiol nebuvo nei girdėta, nei matyta, kad kaimo mergaitės mūvėtų ne medvilninėmis ar storomis sintetinėmis pėdkelnėmis, o peršviečiamomis kaproninėmis kojinėmis. Bet Daliai tokia apranga patiko. Ji gyveno pačiame kaimo viduryje, visai netoli nuo mokyklos, ir ateiti į mokyklą pasipuošus dailiais bateliais ir aptemptomis kaproninėmis kojinėmis jai nieko nereiškė. Ir ji ėjo. Visų nuostabai ir susižavėjimui. Norėjo ir Emilė taip atrodyti, nes jos medvilninės pėdkelnės, kad ir kaip aukštai jas bekeltum, susmukdavo per kelius, ir ji jautėsi apgailėtinai. Bet į mokyklą pažliugusiu vieškeliu reikėjo eiti beveik tris kilometrus, o keliukas iki vieškelio rudenį ir pavasarį apskritai buvo beveik neišbrendamas. Tad pagrindinis apavas, su kuriuo ji eidavo į mokyklą, buvo guminiai aulinukai. Tiesa, mokykloje visi vaikai privalėjo batus persiauti, ir ji po mokyklą šlepsėjo numintomis šlepetėmis ar sportiniais bateliais, bet vis tiek jautėsi kažkokia nepilnavertė, menkesnė už kitas.
Bet ne tik apranga išskyrė mergaites. Išsiskyrė ir jų interesai. Anksčiau abi stengėsi kuo geriau pasirodyti mokykloje, varžėsi, kuri daugiau perskaitys knygų, geriau parašys diktantą ar greičiau išspręs uždavinį. Dabar Dalia su Regina pamėgo paslaptis. Nulindę kur į klasės kampą, jos paslaptingai šnibždėdavosi, kas nutiko tą ar kitą dieną, kuris berniukas ką padarė ar pasakė. O ir po pamokų jos neskubėdavo namo. Eidavo pasišnekučiuodamos, viena kitą lydėdamos, o aplinkinių nė nepastebėdavo. Ir Emilė liko viena. Skaudžiai gėlė širdį, bet kaip susigrąžinti draugę ji nežinojo. Griebėsi to, kas jai geriausiai sekėsi. Rinko spalvingą drugelių kolekciją, skaitė knygas apie augalus ir gyvūnus, ir nuveiktais darbais jai kartais pavykdavo atkreipti draugės dėmesį, bet neilgam. Teko susitaikyti su savo vienatve, nes klasėje mergaičių daugiau nebuvo. O ir iš viso jie tebuvo šeši mokiniai. Trys mergaitės ir trys berniukai. Tokia jau maža ta jų klasė.

Rytas išaušo rūškanas ir niūrus. Atrodė, kad visa žemė apsunkusi nuo lietaus. Tamsūs švininiai debesys dengė dangų, o ir žemė, papilkėjusi ir nurimusi, praradusi visas šviesias spalvas, rodos, laukė mirties.
Emilė ištiesė ranką prie dukrelės kaktos. Karšta. Teks kviestis gydytoją, nieko nebus. Jaunai moteriai buvo negera, silpna. Kambaryje tvyrojo nemalonus alkoholio kvapas, ant grindų mėtėsi kelnės, marškiniai. Prisiminė, kad vyras grįžo paryčiui. Buvo girtas girtutėlis ir svirduliuodamas šiaip taip nusigavo iki lovos. Ji apsimetė mieganti, nes nenorėjo jo tokio matyti. Vos nukritęs greit užknarkė, bet miegojo neramiai, vis spardėsi, o Emilė niekaip užmigti nebegalėjo. Užmigo tik tada, kai jau visai prašviesėjo. O dabar taip sunku ką nors daryti. Galva sunki, lyg vatos prikimšta. Vyro jau nėra, matyt, kai ji miegojo, vėl kur išėjo, tik kitais rūbais apsirengęs. Šiandien šeštadienis, į darbą nereikia, tai vėl kur nors geria. Gal sugrįžo ten pat, kur buvo vakar. Ir vėl ji turės galuotis su gyvuliais ir vaikais viena.
Mergaitės verksmas ją pažadino iš apmąstymų ir privertė išlipti iš lovos. Paėmusi Evą ant rankų, basomis kojomis nušlepsėjo į virtuvę pašildyti pieno, bet mergaitė gerti atsisakė, tik muistėsi ir glaudėsi prie jos. Pagirdė vėsia liepžiedžių arbata ir vėl paguldė. Mažylė kiek aprimo. Reikės bėgti pas kaimynus. Teks skambinti greitajai pagalbai. Gal net vaistukų vaikui išrašys. Žinos, ką daryti. O dabar tai jau Emilė visai pasimetusi.
Reikėjo rengtis ir pradėti dienos darbus. Nuobodžius, monotoniškus, vis tuos pačius. Pamelžti karvę, pašerti kiaules, avis, visus gyvulius pagirdyti. Išmėžti mėšlą iš kiaulių gardo ir apkuopti karvę. Nemalonu, bet neišvengiama, nes kitaip gyvuliai paskęstų mėšle. Po to vaikai, jų bėdos ir žaidimai. Ji jautėsi taip išsekusi, kad visam tam neturėjo jėgų. Prieš akis žiema. Visai juos uždarys kambaryje, nes lauke šalta, ilgiau nepabūsi, o išeiti nėra kur. Aplink vien monotoniški pilki laukai. Net medžių, ir tų nedaug. Kaimynai tik vieni, o ir tie gerokai vyresni. Daugiausia laiko jie praleidžia prie televizoriaus, o ir jaunos moters rūpesčių nelabai besupranta. O jeigu ir supranta, tai padėti nelabai gali. Ne jie kalti, kad jaunai šeimai taip nesiseka. Kad vaikai serga, kad pinigų trūksta, o pramogų ir visai nėra. “Kiekvienas savo laimės kalvis“, - mėgsta sakyti kaimynas, ir tik užjaučiamai pažiūri į Emilę.


Šiandien namuose tikra sumaištis. Laukiama svečių. Atvažiuoja Emilės jaunesnioji sesuo Greta. Ta linksma rubuiliukė, su kuria nelabai sutarė vaikystėje ir susidraugavo tik tada, kai Greta ūgtelėjo ir tapo dailia mergina ilgomis  lieknomis kojomis. Dabar jos viena kitai tikrai artimos. Abi augina vaikus, jų mažosios atžalos panašaus amžiaus, todėl kalbos jaunosioms moterims netrūksta. Tik Greta gyvena mieste ir jos gyvenimas visai kitoks – sotus ir aprūpintas. Jai nereikia kiekvieną rytą anksti keltis ir apeiti gyvulius. Ji turi rūpestingą vyrą, tokį Petrą, kuris net kavos jai į lovą atneša. Gyvena kaip tikra ponia. Vos tik dukra Ugnė paaugs, ji ir vėl galės eiti į darbą. Dirba medicinos sesele, tai vis švari, vis pasitempusi.
Emilė nubraukia voratinklius namuose, kruopščiai apvalo senus baldus, užtiesia naują staltiesę, bet vis vien skurdas žvelgia iš visų kampų. Būtų vasara – bent gėlių pamerktų, tuoj nušvistų kambarys, o žiemą gelbsti tik šviesesni užtiesalai. Bet ir tie jau sudėvėti, siūlai išsitampę. Atidžiai apžiūrėjusi, užtiesė sofą gražesniąja audeklo puse ir nutipeno į virtuvę. Švarumo švaru, tik tamsoka. Langas senas, rėmas sukirmijęs, pajuodęs. Dar užuolaida sugeria dalį šviesos, tai virtuvėj nuolat prieblanda. Dar gerai, kad neseniai kiaulę paskerdė, tai bent pavaišinti kuo turės. Iškeps ir kotletukų, ir šviežios dešros turi, neseniai kaimynas išrūkė. Ir Antanas kiek apsitvarkė. Daugiau padeda namuose. Ir su vaikais pabūna. Darbo žiemą beveik nėra, tai dabar abu dažnai būna namuose.
Antanas, visas aplipęs smulkiais šiaudeliais, įvirsta pro trobos duris ir prie durų nusispyręs guminius batus basomis nušlepsi į kambarį. Jo nueitą kelią ženklina šviesūs šiaudeliai ir sudžiūvę pievos žolių lapeliai.
- Antanai, ar pasiutai? -priekaištauja Emilė. – Tik kambarius sutvarkiau.
Bet Antanui nė motais. Jis su nešvariomis, šiekštais apkibusiomis kojinėmis susirango ant sofos priešais televizorių ir nė neketina keltis.
- Bent kelnes pasikeistum. Taip ir sėdėsi tvartu prasmirdęs kambaryje, - atakuoja jo moteris.
- Kad tau reikia, tai ir keiskis. Ką, ar jau namuose sėdėdama nebegali nė kambarių išvalyti?
Nematydama prasmės ilgiau ginčytis, Emilė vėl imasi ruošos darbų. Iš sandėliuko atsineša raugintų agurkų, užkaičia virti dar vakar užmerktas pupeles ir įninka lupti virtus raudonuosius burokėlius. Padarys mišrainės. Vaikai kol kas tyliai žaidžia lovoje ir netrukdo. Beliks tik svečiams iškepti mėsos. Bulvės šiemet neblogos, tai bematant garnyrui nulups.
Kai į duris pabeldė, ant stalo jau buvo pridėta įvairių valgių, tiek, kiek leido jaunosios šeimos galimybės. Čia puikavosi ir šviežias vyniotinis, ir rūkytas kumpis, supjaustytas dailiomis riekutėmis, ir šviežiai rūkyta naminė dešra. Ir daržovių netrūko, nors žiemos metas. Dar iš mamos išmokusi visokiausių konservavimo gudrybių, Emilė pasistengė, kad stalą papuoštų ne tik rauginti agurkai ir marinuoti pomidorai, bet ir žirneliai, šparaginės pupelės, aguročiai. Vaisių daug neturėjo, bet obuolius atrinko pačius gražiausius, kruopščiai nuplovė ir nublizgino drobiniu rankšluosčiu. Dabar jie išdidžiai blizgėjo stalo viduryje.
- Tai ką, sese, nelaukei, kad niekas į kiemą neišeina pasitikti, - šiltu, kiek sujaudintu balsu paklausė Greta, tik pravėrusi duris. – Užteks čia aplink pečių trintis. Lauke tikras gražumėlis! O jau oro tyrumas. Nors šaukštu semk ir valgyk, - paskubom bėrė žodžius ir švelniai apkabino seserį. Eva tik šypsojosi pavargusia šypsena ir taip greit nesumetė, ką ir atsakyti. Jos džiaugsmą išdavė šiltas žiburėlis akyse, kuris taip retai ten besužibdavo.
- Užeikit, užeikit, lauke šalta, - nuskubėjo prie durų ir šeimininkas. Bet į trobą niekas daugiau nesiskubina eiti. Petras su Ugne apžiūrinėja medžius, tarsi vienišus senukus, giliai įklimpusius giliose pusnyse. Obelys senos, jų šakos išsukinėtos šaltų vėjų ir sunkių vaisių naštos, kamienai apsamanoję ir padengti suledėjusio sniego kepurėmis. O mažųjų vyšnaičių beveik nematyti iš po sniego. Kyšo tik viršūnėlės. Bet Ugnės žvilgsnį patraukė zylutė, strikinėjanti nuo šakelės ant šakelės, todėl dabar jos geruoju į trobą neįviliosi. Laimingas ir tėtis, nes gali vaikui ne tik gyvą paukštelį parodyti, bet ir papasakoti apie jį, su dukrele pabendrauti.
- Ach, Ema, kad tu žinotum, kaip aš kaimo pasiilgstu. Kaip norėčiau dabar čia pasilikti ir į miestą nebesugrįžti. Tu net neįsivaizduoji, kokia aš ten menka ir niekam nereikalinga jaučiuosi. Ypač dabar, kol dar nedirbu. Žinoma, Petras mane visur išleidžia, ir draugių aš turiu, bet kaimas man iš tolo kvepia. Čia taip tyra ir taip tylu. Aš tau pavydžiu, kad gali niekur neskubėti, kad tau nereikia važinėti sausakimšais autobusais, bristi per purviną pažliugusį sniegą.
- Žinoma, kaime gerai, - atsiliepė ir Emilė. - Bet nusibosta . Aš viena ir viena. Nėra kur išeiti. Tik senas televizorius ir tas pats vaizdas pro langą. Na, dar du senukai kaimynai, bet kad aš su jais nelabai turiu apie ką kalbėti.
- Niekai, juk dabar žiema. Toks puikus oras. Galima pasivaikščioti, gamta pasigrožėti ar pas kokią draugę nukakti. Juk turi?
- Nebeturiu. Kažkaip visos išsivažinėjo, o jaunos kaimynės šalia nėra. Čia su mažais vaikais kur nors toliau išeiti nė negalvok.
- Na bet Antanas. Jis taip tave mylėjo. Tikrai pasistengs, kad ir tu kur išeitum, tik pasakyk, kad tau vienai nuobodu.
- Žinoma, žinoma. Ir Antanas, - pritarė Emilė ir, kaip įpratusi, nutylėjo, kokia bedugnė tarp jų prasivėrusi. Bet argi kas čia gali ką nors pakeisti? Tai tik judviejų su Antanu reikalas.
Pagaliau į trobą įvirto ir Petras su dukrele. Šeimininkė visus skubino nusirengti ir sėstis prie stalo. Kambarys maloniai pakvipo švelniais moteriškais kvepalais, aštroku vyrišku odekolonu ir dar kažkuo, ko nė įvardyti negalėtum. Galbūt tai buvo skaisčios žiemos dienos ir šviežaus sniego kvapas. Geros medžiagos persikų spalvos Gretos suknelė švelniomis klostėmis krito žemyn nuo jos aptakių klubų ir traukė vyrų žvilgsnius. Bet nuo vaikų atsiskyrusi Urtė tvirtai įsikibo į mamos sijoną ir nepatikliai dairėsi po kambarį. Iš jos veido buvo matyti, kad ji nusprendė šiandien nesiskirti su mama, kad ir kas benutiktų. Greta plačiai šypsojosi ir maloniai kalbino mažąjį Edgarą, nedrąsiai žvelgiantį pro atviras kambario duris. Atsistojęs už durų staktos, jis dar niekaip neįsidrąsino įžengti į kambarį, nors kvietė ir tėtis, ir gražioji teta.
Visiems susėdus už stalo, kalba pakrypo apie įprastus ūkio darbus kaime, apie šių metų orus, ir Evai vis rodėsi, kad jos čia nė nėra. Ji kažkur toli, jos rūpesčiai ir džiaugsmai visai nepažįstami šitiems, rodos, jai artimiems žmonėms. Ne, ji negali pasipasakoti nei apie savo naktinius košmarus, nei apie amžinai nuo šalčio sustirusias rankas, kai dirba įprastus ūkio darbus, nei apie jų su Antanu taip nevykusiai susiklosčiusius santykius. O jei ir bandytų ką sakyti, tai vargu ar ją kas suprastų. Greičiau pamanytų, kad išsigalvoja. Juk štai sėdi visi prie gardžiais valgiais nukrauto stalo, kambaryje šilta ir net trošku, o kad sieloje tuštuma, tai kam ją parodysi. Tikrai nesupras. Gal dar ir pasijuoks, kad pati nežino, ko nori. Juk Evelina visada buvo linkusi viską nutylėti, kas jos širdyje dėjosi.
        Labai stengėsi Emilė kuo geriau pasitikti svečius, kuo skaniau pavaišinti ir kuo smagiau užimti. Bet išėjo visai ne taip, kaip ji planavo. Tiesa, Greta švytėte švytėjo jaunyste ir energija, maloniai su visais bendravo jos vyras Petras, linksmai su vaikais dūko jų  trejų metukų duktė Urtė, bet labai greitai Emilės veidas, iš pradžių sušvitęs džiaugsmu, aptemo, o vėliau ją apėmė dar didesnis liūdesys ir nykuma. Ji matė tris laimingus žmones, mylinčius vienas kitą, draugiškus ir nuoširdžius. Ji klausėsi jų skambaus juoko ir garsių kalbų, o jos sielos gelmėje vis didėjo kažkokia juoda tuštuma. Jai rodėsi, kad stovi ant bedugnės krašto, o vis kylantis vėjas stipriais šuorais drasko jos drabužius, taršo plaukus ir kėsinasi ją nusviesti į bedugnę, į tamsumą. Ji vis dar laikosi, atstačiusi krūtinę, bet vėjas vis stiprėja. Ir niekas nepastebi, kas jai darosi. Žmonės sau šnekasi tarpusavyje, o vėliau, draugiškai susikabinę poromis, tolsta nuo jos. Ji šaukiasi pagalbos. Kviečia Antaną, tiesia jam ranką, tačiau šis nė negirdi. Jo nugara tolsta kartu su margu žmonių būreliu.
Staigiai sumojavusi rankomis, Emilė garsiai rikteli. Visi nuščiūva ir sužiūra į ją.
- Nieko, nieko. Jūs tik vaišinkitės. Aš tik pirštą prisivėriau, - atsitokėjusi iš savo regėjimo netvirtai ištaria.
Kai svečiai išvažiuoja, namus apgaubia nejauki tyla. Vaikai miega, indai suplauti, kalbėti, rodos, nėra apie ką. Tačiau neseniai matytos darnios šeimos vaizdas skaudžiai žeidžia vienišą širdį. Tu to neturi ir niekada neturėsi. Niekam negali išsipasakoti. O Vaikai dar per maži suprasti. Bet gal... gal kada nors ir tavo širdies balsas bus išgirstas. Juk ir Antanas turi širdį, ir jam turėtų būti negera šitaip gyventi. Vėl griebiasi savo įprastinių darbų, kad tik nereikėtų apie nieką galvoti.
                                                                                                *  *  *
Šiandien kaime vyks gegužinė. Dalia pavadino eiti ir Emilę. Juk ji jau suaugusi. Kiek galinti trintis tuose namuose. O į gegužinę tiek šaunaus jaunimo susirenka iš visos apylinkės. Ją mama seniai leidžia eiti į šokius, tai Emilė esanti tikra kvailė, kad nesugebanti savo mamos įtikinti, jog ir jai jau laikas išeiti pasilinksminti. Emilė nori, nors jai ir nedrąsu. Ir apsirengti neturi kuo. Viena vienintelė išeiginė suknelė. Bet juk vakare bus vėsu. Teks rengtis tą vaikišką, jau gerokai apspurusį megztinį. Bet tiek to. Kad ir nedrąsu, ji pasiryžta sunkiam pokalbiui su mama ir nusprendžia savo valdingai mamai, kad ir kas bebūtų, nenusileisti. Juk ji jau baigė aštuonias klases! Mama kad ir nenoriai, bet sutinka, pareikalavusi eiti su broliu Tomu ir niekur nuo jo neatsiskirti. Vyresnioji sesuo jau studentė, į kaimą sugrįžta tik retkarčiais, tai teks eiti su broliu. O gal ir gerai. Vis bus ne viena. Ir pareiti naktį drąsiau.
Gegužinėje su broliu jie kaip mat išsiskyrė. Jis nuėjo prie vyresnių vaikinų būrelio, o ji liko stovėti kiek nuošaly. Kelis šokius ji tik dairėsi į besisukančias poras. Vėliau netikėtai prie jos priėjo nepažįstamas aukštas vaikinas ir pakvietė šokio. Ji visa nukaito, bet šokti ėjo. Nerangiai sukosi šokių aikštelėje ir nedrįso pakelti akių į savo šokių partnerį. Tik kai šis draugiškai užkalbino, pavadindamas vardu, ji kiek apsiramino ir pasijuto tvirčiau. Jai patiko jo nuoširdi šypsena ir malonus balsas. Paaiškėjo, kad jis pažįsta jos draugę Danguolę ir iš jos sužinojęs jos vardą. O pats atvykęs iš kaimyninio kaimo. Po šio šokio ją pakvietė dar keli vaikinai ir ji susipažino su jais. Pamažu įsidrąsino. Šokių pabaigos nelaukė, nes mama buvo prisakiusi grįžti anksti, tad viena pati išskubėjo namo, nes brolis su draugais kažkur nuėjo. Tačiau bėgdama pilku vieškeliu pro paslaptingai šnarančius rugius, ji kupina džiaugsmo širdimi suvokė, kad jai atsivėrė dar vienas pasaulis, kuriame ji bus laukiama viešnia. Juk šiandien ja domėjosi ne vienas vaikinas, klausė jos vardo, kur ji gyvenanti... Pasakoti apie save ji nenorėjo, tačiau dabar joje jausmai virte virė. Niekaip negalėjo patikėti, kad ir ji kam nors galėtų būti įdomi.
Draugės visą popietę šaipėsi iš Emilės. Bet nepiktai, tik šiaip, pramogai. Kaip ji čia tik nuėjusi į gegužinę ir tuoj kavalieriai priskretę. Emilė tik šypsojosi ir į pašaipas beveik neatsakinėjo. Dabar ji jautėsi kur kas ramesnė ir užtikrintesnė. Žinojo, kad ir kitą kartą neliks nepastebėta. Kad ją tikrai pašokdins, o gal ir palydėti pasisiūlys. Na, lydėti nebūtina, ji ir pati sugebės sugrįžti, bet pasiūlymas visgi būtų malonus. Ir ji vis dažniau ėmė susimąstyti apie tai, kaip būtų puiku, kad ir ja kas nors domėtųsi, rašytų laiškus ar kviestų į pasimatymą. O gal imtų ir įsimylėtų. Lauktų jos, bandytų dažniau susitikti, ilgesingai dairytųsi ton pusėn, kur tolumoje matyti jos namai. Ir paikos jaunatviškos svajos užliūliudavo mergaitę. Valandų valandas ji praleisdavo savo svajonių ir vizijų pasaulyje, atitrūkusi nuo realybės.
Atėjo ruduo, šaltas ir lietingas. Tais metais dar rugpjūčio pabaigoje orai staiga atvėso, papūtė žvarbus vėjas, dangų aptraukė pilkų debesų draiskalai. Pilki arimai ir ūkanotas dangus susiliejo tarsi beribis pilkas okeanas. Medžių siluetai iš tolo atrodė kaip pilki ir apskurę vieniši klajūnai. Greit jų šakos apsinuogino ir pasirodė, kad po žaliuoju šnarančiu rūbu slypėjo keistai išsirangiusios žaizdotos ir ligų kankinamos šakos. Pilkas vieškelis, bėgantis pro jų sodybą, priminė, kad džiaugsmo šalies, į kurią buvo galima keliauti vasarą, jau seniai nebėra.
O Emilės gyvenime prasidėjo tikrieji pokyčiai. Ji pradėjo mokytis miesto vidurinėje mokykloje, į kurią teko važiuoti autobusu. Bet kad būtų patogiau, ji apsigyveno mokyklos bendrabutyje, kur gyveno ir daugiau vaikų iš jų kaimo. Ten gyventi buvo patogu, nes moksleiviai buvo maitinami tris kartus per dieną ir tėvams nereikėjo sukti galvos, kad penkiolikmečiai jų vaikai, palikę namus, nebus prižiūrėti. Tvarką bendrabutyje prižiūrėjo griežtos budėtojos, kurios keitėsi pagal sudarytą grafiką. Vienos buvo švelnios ir malonios, o kitoms vaikai mielai krėtė pokštus, mat įsikyrėdavo jų pernelyg  atidi priežiūra, nuolatinis kišimasis į moksleivių gyvenimą.
Emilė naujoje vietoje jautėsi gerai, nes namuose jai labai trūko bendravimo, draugų. O čia ji nuolat buvo tarp žmonių. Norėjo eiti į miestą – tuoj atsirasdavo draugė, sugalvodavo pažaisti kieme su kamuoliu – tuoj prisistatydavo daugiau bendrabutiečių. Čia ji nesijautė prastesnė už kitus, o greit įsitikino, kad į ją krypsta ne vienos smalsios akys. Ir Emilės nugara nejučia atsitiesė, o pilkos akys ėmė gyviau blizgėti. Dienų dienas ji galėjo praleisti su savo naujais draugais, jei nebūtų reikėję eiti į mokyklą. Bet ir mokykloje jai sekėsi gerai, todėl ilgai sėdėti prie pamokų ruošos nereikėjo. Nauji mokytojai buvo kur kas malonesni, po pamokų nereikėjo dirbti jokių ūkiškų darbų, tad laiko buvo į valias. Jaunoji panelė net ir romanus skaityti primiršo, taip ją įtraukė naujasis šurmulingas bendrabučio gyvenimas. Pasaulis nušvito naujomis spalvomis. Tačiau greit pajuto, kad jai rodomas dėmesys, ypač iš vaikinų pusės, pernelyg įkyrus ir tiesmukiškas. Tai ją tiesiai gatvėje apdovanoja replika: „O-ho-ho kokia gražuolė“, tai visų akivaizdoje stveria už rankos ir sako, kad šitos panelės tai jau nebepaleis. Nepratusi prie tokio stačiokiško bendravimo, Emilė nemoka atsikirsti ir dažniausiai praeina pro šalį išdidžiai ignoruodama kalbėtoją. Tačiau kitą dieną ir vėl tas pats. Mergina jautė, kad toks elgesys nepagarbus, tačiau kaip galėtų pakeisti aplinkinių požiūrį į save, niekaip negalėjo sugalvoti. Savęs gražuole nelaikė, greičiau - atvirkščiai. Dėmesys jai, kaip ir kiekvienam jaunam žmogui, patiko, tik ne toks tiesmukas ir nepagarbus. Visa laimė, kad ir tikrų draugų ji turėjo, o ir naujoji klasė ją priėmė palankiai. Ir nors sunkiai sekėsi fizika ir chemija, iš šių dalykų ji dažnai rinko trejetukus, tačiau kiti dalykai sekėsi gerai, ji įgavo pasitikėjimo savimi, todėl nusprendė daugiau dėmesio skirti savo aprangai. Galbūt ji rengiasi per prastai, kad ją šitaip gatvėje, nors ir liaupsėmis, apdovanoja savim pasitikintys berniokai. Todėl paprašė mamos pinigų, nusipirko spalvingo šilko ir pravėrė siuvyklos duris. Siuvėja pagyrė jos liekną figūrą ir pasakė, kad su jos siūta suknele ji atrodysianti tikra gražuolė. Iš pigesnės medžiagos namuose bandė siūti sijoną ir pati. Pasirinko pačių  madingiausių raštų medžiagą, nusipiešė sijono modelį ir prie savo siuvinio plušėjo dvi dienas. Darbo rezultatas jos nenuvylė: sijonas dailiomis bangomis krito žemyn ir ji pasijuto tikra miesto panele. Atidžiau pasižiūrėjęs galėjai pastebėti, kad siūlės nėra labai dailios ir užtrauktukas įsiūtas ne visai tiesiai, tačiau Emilei tai nebuvo svarbu. Ji jautėsi visai kita – aukštesnė, lieknesnė. Ir kur kas madingesnė.

Prisiminusi savo jaunas dienas, Emilė nejučiomis nusišypsojo. Gelsvi, lengvai vėjyje besiplaikstantys plaukai, tiesus ir atviras pilkšvai melsvų akių žvilgsnis, lieknos ir dailios kojos, ir visa vainikuojanti  gėlėta, liemenį paryškinanti suknelė. Tokią ją pirmąkart pamatė jos būsimasis vyras Antanas ir taip nupasakojo vėliau, jiems abiems jau pradėjus draugauti, savo pažįstamiems ir giminėms. Emilė paslaptingai šypsojosi suprasdama, kad ji nebuvo prasčiausia kaimo mergelė. Gal ir ne gražuolė, bet ir ne pabaisa. O jei jau ne pabaisa, tai grožio trūkumą galima ir atitaisyti, paryškinus tai, kas išties gražu. Ir paryškindavo. Ypač tada, kai eidavo į vakarėlius ar diskotekas. Nesibijojo tirštai nutepti blakstienas, juodu pieštuku apvesti akis, nes jos akys ir buvo gražiausios veide. Didelės ir skaidrios tarsi šaltinio vanduo, paslaptingos ir sunkiai suprantamos, tarsi šešėlių užklotas upelio dugnas. O šiandien... Pilka nudėvėta beformė suknelė, įdiržusios nuo ūkio darbų, šiurkščios, nulūžinėjusiais trumpais nagais rankos, neaiškios kilmės ir formos apavas, prastai saugantis kojas nuo drėgmės ir šalčio. Ir vilnonės rankų darbo kojinės, kuriomis taip baisėjosi jaunystėje, dabar tapo kasdienės aprangos dalimi ne tik žiemą, bet ir vasarą. Ir liūdnas nutįsęs veidas, seniai praradęs savo švytėjimą. Baugu net į veidrodį pažiūrėti. Iš jo žvelgia svetima, viskam abejinga moteris. Pavargusi nuo ūkio darbų ir amžinų nepriteklių, uždaryta siauruose šeimos rėmuose, palūžusi ir nelaiminga. Ne, šeimyninis gyvenimas neatnešė jai laimės. Neišsipildė jos auksinės jaunystės svajonės apie mylintį ir rūpestingą vyrą, visko pertekusius jaukius namus, užtikrintą vietą visuomenėje, kur ji būtų gerbiama ne tik kaip žmona ir motina, bet ir kaip puiki darbuotoja. Deja, deja... Darbo jau seniai nėra, vaikai išbalę ir liguisti, ji pati viskuo nusivylusi, o ypač šeimynine laime. Taip, pradžia buvo graži, ir meilė buvo, tik labai greitai ir kažkaip nepastebimai viskas pasibaigė. Gal dar tada, kai ji laukėsi savo pirmagimio Edgaro, o po vestuvių tebuvo praėję nepilni metai. Nors gal ir vėliau, nes tada Antanas dar bent rūpinosi ja, atsiprašinėdavo, jei suvėluodavo grįžti po darbo ar užtrukdavo su vyrais aplaistydamas gautą algą. Vėliau nė to nebebuvo. Į jos priekaištus atsakydavo piktai ir grubiai ir apskritai beveik nustojo kalbėtis. Nesiskubindavo į namus ir gimus pirmagimiui. Emilė visaip gudravo, stengdamasi vyrą parsivilioti į namus. Tai negalinti viena išmaudyti sūnelio, tai nėra kaip karvės pasimelžti ar ištrūkti į miesto parduotuvę. Bet ir tai menkai gelbėjo. Retai į ją bepakeldavo akis, retai ir lovoje jos pasigesdavo. Gyveno kaip atsitiktinai šalia apsigyvenę žmonės, kuriuos siejo vienas ūkis ir bendrai auginamas vaikas. Nei ilgesio baugščiame žvilgsnyje, nei šilumos sakomuose žodžiuose nebegalėjai įžvelgti. Viskas nutrūko, pasibaigė, tarsi šiurpiam šiaurės vėjui pūstelėjus ir viską į ragą sušaldžius. Kartais rodės, kad josios žmogus nė širdies nebeturi, kad viskam abejingas pasidarė. Nebedžiugino jo nei skanesnis valgis, nei sūnaus šypsnis ir džiugus kleketavimas. Kodėl jis taip pasikeitė, jaunoji moteris niekaip negalėjo suprasti . Bandė  jo išklausti, bet anksčiau buvęs šnekus ir linksmo būdo, dabar visai nebekalbėjo, vengė jos žvilgsnio ir visaip išsisukinėjo nuo rimtesnio pokalbio. Bet ir pati Emilė savęs suvaldyti nebepajėgė. Užuot ramiai paklaususi, užversdavo vyrą lavina kaltinimų, o neretai ir įžeidimų. Ji pati ir klausė, ir atsakė, pati kaltino ir teisė. Tai ką čia vyras begalėjo pridėti?
Vakar, skindama antaninius obuolius ir įkvėpusi svaigaus jų aromato, staiga prisiminė, nuo ko prasidėjo jos pažintis su Antanu. Dabar tai priminė pasaką, gražią ir išgalvotą. O juk pirmą kartą jie susitiko talkoje, kur ji, antro kurso studentė, skynė obuolius sodininkystės ūkyje. Studentų grupė susėdo pietų rudeninės saulės atokaitoje. Oras kvepėjo gaiviu obuolių aromatu ir netoliese ariamos žemės svaigiai sunkiu kvapu. Užsikalbėjusi su kurso draugėmis ji nė nepajuto, kad šalia jos stovi jaunas tamsiaplaukis vyriškis ir siūlo saldžių ir kvapnių pyragaičių. Pasirodo, šiam vyrui liepta pasirūpinti studentų maitinimu, ir jis atvežė termosuose pietus, o pasigardžiavimui darbuotojos dar ir šviežių bandelių įdėjo. Tikras balius rudens darbų įkarštyje. Bet ne bandelės ir sultingi šniceliai atkreipė Emilės dėmesį. Jos žvilgsnis sugavo baugštų Antano šypsnį ir kažkokį didelės kančios šešėlį, giliai įsirėžusi jo tamsiai mėlynose akyse. Tas šypsnis atrodė netikras. Taip šypsomasi per ašaras, kai nenorima parodyti savo tikrųjų jausmų. Taip šypsosi tik iki širdies gelmių nelaimingi žmonės. Bet kažkodėl būtent šis jaunas kaimo mechanizatorius giliai įstrigo jos atmintyje, jo akių žvilgsnis ją sekiojo ir vakare, jaukiai įsitaisius dideliame kambaryje su bendrakursėmis ir paėmus į rankas romaną. Niekaip negalėjo sukaupti dėmesio į tai, ką darė, todėl pasikvietė artimiausią draugę Rūtą eiti kartu pasivaikščioti. Jaunojo vyro veidas neišėjo jai iš galvos keletą artimiausių dienų, kol vėl jie susitiko kaimo kultūros namuose, kur buvo rodomi kino filmai. Antanas pirmas ją užkalbino ir elgėsi laisvai bei drąsiai. Buvo šiek tiek išgėręs, bet ir kiti kaimo vaikinai buvo įkaušę, nuo jų sklido pigių rūkalų ir alaus tvaikas. Emilė niekada neskirstė žmonių pagal užimamas pareigas, nekreipė dėmesio į jų turimą turtą, bet visada atsisukdavo į tą, kuris atrodė nelaimingas ir kuriam reikėjo pagalbos. Rodės jai, kad tai jos pašaukimas padėti tiems, kam sunku, prikelti jų palūžusią dvasią, suteikti pasitikėjimą savimi. Ji tikėjo, kad pačiai visada jėgų užteks, kad jos taip greitai nesulaužys gyvenimo sunkumai.
- Tai gal tave palydėti, kad kokia meška pakeliui nesuplėšytų, - juokaujamu tonu į ją kreipėsi Antanas, kurį jau anksčiau joms, ūkio talkininkėms,  buvo pristatęs brigadininkas. – Tokioms gražuolėms čia, kaime, nesaugu.
Jei ne tąkart ištarti sutikimo žodžiai ir švelnus šypsnys, gal jos gyvenimo istorija būtų susiklosčiusi visai kitaip, bet šiandien yra kaip yra. Matyt, taip buvo lemta. Blogiausia  tai, kad pati tryškusi vidine energija ir ryžtu, noru pakeisti pasaulį, dabar ji jaučiasi tarsi pakelėje išmaldos prašanti elgeta: be vilties, tikėjimo, be jokių ateities planų.

      Išaušo dar vienas pilkas ir miglotas pavasario rytas. Po ilgos ir nuobodžios žiemos, atrodė, viskas turėjo pasikeisti į gera, tačiau nei pailgėjusi diena, nei skaisti saulės šviesa nesuteikė širdžiai atgaivos, gal tik dar pagilino suvokimą, kad jos gyvenimas – visiška beprasmybė, o ji pati paprasčiausia nevykėlė, niekam nereikalinga ir nieko nesugebanti. Po tėvų mirties apie ją beveik niekas ir neprisimindavo. Brolis ir seserys gyveno savo gyvenimus, nepalyginamai laimingesnius nei jos, ir todėl ji nedrįso kreiptis į juos su savo problemomis. Iš pradžių manė susitvarkysianti pati, bet dabar palūžo, nebeturi jėgų ir noro ką nors keisti savo gyvenime. Paliktų Antaną, išeitų su vaikais gyventi kitur, bet kur eiti be pinigų, be darbo. Kas priglaus tris alkanas burnas? Tėvų namai parduoti, pinigai padalinti ir seniai pravalgyti. O ir drąsos su dviem mažais vaikais leistis per pasaulį nėra. Ir ar toli nueisi? Tuoj valgyt užsinorės, miego, reiks keisti sušlapusias kelnes, o jei dar susirgs... Kur tu su tokiais nukeliausi, kur sau būstą susirasi? Net išsipasakoti savo bėdų nėra kam. Senųjų kaimynų  ji nenorėjo apkrauti savo problemomis, nes šie turėjo ir savų. Pašlijo senosios Onos Rimkienės sveikata ir ji daugiau laiko praleisdavo ligoginėse, nei namuose. Draugių Emilė jau seniai nebeturėjo. Išsilakstė po įvairias Lietuvos vietas, ištekėjo, augino vaikus ir neturėjo laiko nei kelionėms, nei susitikimams. Ar jos jautėsi laimingos, jaunoji moteris galėjo tik spėlioti. Naujų draugių mieste ji taip ir nesusirado. Bet jei ir būtų susiradusi, vargu ar būtų joms viską apie save pasipasakojusi. Ją slėgė gėda dėl taip nevykusiai susiklosčiusio jos gyvenimo. Ištekėjo savo noru už mylimo vyro beveik prieš tėvų valią, mat šiems nepatiko, kad agronomės išsilavinimą turinti dukra sau į vyrus pasirinko paprastą kaimo mechanizatorių, kaime vadinamą paprasčiausiu traktoristu. Tėvų nežavėjo nei jo liūdnos melsvos akys, nei tylus susimąstymas ir ilgesingas žiūrėjimas į padūmavusias tolumas. Būsimasis žentas pasirodė nekalbus ir keistas, nepraktiškas, ir jie nebuvo tikri, ar jis sugebės pasirūpinti jų jautria dukra. Bet nebe tie laikai, kai tėvai sprendžia už savo vaikus. Tai nusileido, nors ir labai abejodami ir visaip bandydami dukrą atkalbėti nuo vedybų, nes ir mokslai dar nebaigti. O jei gimtų vaikelis, kas tada? Mama sena ir be sveikatos, o tėvelis ne kažin koks padėjėjas prie mažo. Visgi vestuves iškėlė, nors ir labai kuklias. Iki paskutinės dienos abejojo dėl būsimos šeimos tvirtumo, todėl ir investuoti į jų bendrą ateitį ar pasigarsinti dėl būsimų vedybų labai vengė. Jei viskas greitai iširs, tai bent pinigai nebus išleisti veltui. Taip jiems sakė jų praktiška valstietiška prigimtis.
        Balandžio pabaigos orai buvo labai permainingi. Tai kaitino karšta saulė ir oras įkaisdavo iki 20 laipsnių, tai vėl niaukėsi dangus tamsiais debesimis ir pažirdavo stambi kruša . Dangų aptraukę sunkūs lietaus debesys nesisklaidydavo kelias dienas ir nuo lietaus įmirkusi žemė lipo prie kojų tarsi plastilinas. Niekur negalėjai išeiti iš namų neišsipurvinęs iki ausų. Karščio ir vėsos bangos keitė viena kitą ir neleido pradėti pavasario darbų. Žemė niekaip negalėjo pradžiūti. Sėjos laikas artinosi ir visi baimingai žvalgėsi į dangų. Pavasario dangus, užuot džiuginęs šviesa ir vaiskumu, vis suposi į pilkas debesų draiskanas.
        Emilei balandžio 28-osios rytas buvo ypatingas. Nuėjusi į tvartą ji pastebėjo, kad jų žaloji jau rengiasi veršiuotis. Tai bus džiaugsmo vaikams. Pagaliau turės savo pieno ir nebereikės sukti galvos, iš kur gauti pieno, nes miestas tolokai, o kaimynų karvė taip pat užtrūkusi. Galės įvairesnio valgio pagaminti, o mažoji visada bus soti ir patenkinta. Gydytojos skirti mišinukai brangūs ir nelabai tinka vaikui, nes nuolat pučia pilvą. Mergaitė pikta ir nerami. Bent vienu rūpesčiu bus mažiau. Tačiau kai po valandos nuėjo į tvartą, niekas  nebuvo pasikeitę. Tik karvė prigulė, bet  buvo nerami, išgąstingai dairėsi ir  sunkiai atsidusdavo. Visą pusdienį bėgiojusi į tvartą, vakarop ji nusprendė, kad reikalai tikrai prasti ir reikia veterinaro pagalbos. Pati karvė niekaip neapsiveršiuos. Antanas darbe ir nežinia kada grįš. Iš kaimynų skambino į dirbtuves, bet vyrai atsakė, kad išvažiavęs pirmininko pavedimu į kitą rajoną, tai grįš tik vėlai vakare. Pagalbos teks ieškotis pačiai. Palikusi vaikus senosios kaimynės globai, kuri, laimė, buvo namuose, nuskubėjo pas veterinarijos gydytoją. Kai suplukę sugrįžo į sodybą, karvė jau vadavosi mirtimi ir jei ne patyrusio veterinaro sumanumas, visa šeima būtų likusi be maitintojos. Tačiau kad ir išgelbėta, karvė pasiligojo ir visai nedavė taip ilgai laukto pieno. Ir veršelį teko parduoti, nes nebuvo už ką nupirkti vaistų karvei. Veterinarui žadėjo atsilyginti, kai vyras gaus algą. Šis sutiko palaukti, nes matė, kokie nepritekliai ištiko jauną šeimą. Daugiau kaip mėnesį užtruko gydymas, karvė palengva ėmė atsigauti, bet pieno davė mažai, tarsi ožka, o ir vaikų maistui jo naudoti nebuvo galima, nes karvei teko ilgai girdyti vaistus. Galimybė bent kiek lengviau atsikvėpti pranyko. Vėl reikėjo sukaupti jėgas ir ieškoti kitų pajamų šaltinių, nes žemė dar buvo nedosni ir pirmosiomis rūgštynėmis ar dilgėlių daigais pilvų neužpildysi. O vyro alga – vienos ašaros, ir gyvenk tu žmogus kaip nori. Ji pati jokių pašalpų negavo, nes niekur ilgiau prieš gimdymą nebuvo dirbusi. Išaiškino, kad nepriklauso.

Sumigus vaikams, moteris apsirengė lengvą palaidinę, gerokai apdėvėtas sportines kelnes ir išsiruošė į daržą, kur jau pilkavo prieš saulę stambūs žemės grumstai. Pernai vėlai suarė, kai jau žemė buvo šlapia, permirkusi nuo rudeninio lietaus, tai todėl ji ir pavasarį atrodė pavargusi, grubiai suraikyta traktoriaus plūgo. Tačiau dabar norėjosi kuo anksčiau išsidirbti nors mažą žemės lopinėlį ir pasisėti ankstyvųjų daržovių - ridikėlių, svogūnų, krapų, salotų. Nuėjusi prie daržinės susirado dar nuo rudens pasienyje priglaustą kastuvą ir nusinešusi į daržo pakraštį ėmėsi darbo. Sunku buvo kasti, nes žemė dar nebuvo gerai pradžiūvusi, tačiau su kiekvienu kastuvo mostu iškastos žemės plotelis vis didėjo, ir netrukus Emilė suprato, jog jau galima ir purenti. Viena nedidelė ežia turėtų išeiti. Atsitiesusi pažvelgė į dangų. Virš galvos bolavo beribė žydruma. Nė vieno debesėlio. Gerai, kad ne bulves rengiuosi sodinti, pamanė. Sako, kad sodinant giedrą dieną gero derliaus nelauk. Paėjėjusi prie apleisto šiltnamio susirado nulaužtu kotu grėbliuką. Reikėtų sutaisyti, bet tiek to. Dar vaikai nubus, o ji darbo nebaigusi. Tai pro seną apsamanojusią obelį ir vešlų serbentų krūmą siauručiu takeliu vėl patraukė į daržą. Kai žemė buvo supurenta ir gražiai išlyginta, beliko suberti sėklas. Atsargiai grėblio kraštu išbraukė griovelius ir, skaičiuodama kiekvieną sėklą, paskleidė jas purioje žemėje. Ir apsidžiaugė taip gražiai ištaikiusi. Sėklų pakako visam išdirbtam plotui. Dabar, jei vištos neiškapstys, tai po kokio mėnesio jau valgys pirmąsias traškias daržoves. Kitiems gal tai vieni niekai, bet kai reikia skaičiuoti kiekvieną centą ir nėra iš kur pritrūkus pinigėlio gauti, tai jau šiokia tokia paguoda. Ir pati turės ką skaniau pavalgyti, ir sūneliui šviežios daržovės apetitą atitaisys. Dabar toks išbalęs, greit pavargsta, ir atrodo, kad ne gyventi, o tik vargti į šį pasaulį atėjo. Net bėgioti ir juoktis kaip kitų vaikai nemėgo. Dažniausiai stovėdavo kur atokiau ir stebėjo, ką suaugusieji veikia. Arba atidžiai lango stiklu pirštelį vedžiojo, tarsi norėdamas per atstumą viską paliesti ar tokiu būdu į savo atmintį perkelti. Apie Antaną visai negalvojo. Negalėjo galvoti. Taip jai buvo širdį užgavęs. Ne tik kad gėrė ir namais nesirūpino, bet ir jos pastangų visai nepastebėjo. Į namus grįždavo vėlai, tarsi vengdamas jos klausiančių akių žvilgsnio. Dažniausiai neblaivus. Kur buvo, ji nė neklausė, nes žinojo, kad atsakymo nesulauks. Gal kitą susirado? Bet koks skirtumas? Dabar ji negalėjo mylėti šio žmogaus. Visai ne tokį Antaną ji buvo įsimylėjusi. Tiesa, jo veide atsispindėjo kažkokia vidinė drama, tą ji pastebėjo dar prieš vedybas, bet  taip stengėsi, kad jiems nieko netrūktų, kad namai jaukūs būtų. Pirmasis nėštumas ir iš jos pareikalavo begalinių jėgų. Džiaugsmą keitė ašaros, pasididžiavimą – neviltis, bet vis vien iš paskutiniųjų stengėsi. Gal pernelyg buvo užsiėmusi vaikais, ruoša, gal pernelyg išvargino amžinas pinigų stygius. Atrodė, išeitų iš tų namų, apsigyventų kitur, ir viskas jos gyvenime pasikeistų. Bet kur eiti vienai be pinigų ir be darbo? Kam jos tokios „darbininkės“ su dviem mažais vaikais reikia. Eiti tikrai nebuvo kur.


            Vasara prasidėjo anksti ir neįprastai šilta. Jau pirmomis birželio dienomis kaitino saulutė, laukus džiovino šiltas vėjelis. Visur pasklido malonus žalumos,  pirmųjų vasaros žiedų ir dar kažko gaivaus, gal pačios žemės, kvapas. Norėjosi įkvėpti visa krūtine, atsitiesti, aukštai iškelti galvą ir pasveikinti visą pasaulį, taip staiga ir taip maloniai atsivėrusį žmogaus akiai. Išnyko pilka žiemos ir pavasario monotonija. Aplink švelni žaluma, tolyje dunkso melsvas miškas, o sode vis dar nesiliauja žydėti kvapiosios alyvos. Ir visai nesvarbu, kad didžiąją dienos dalį praleidi darže, kruopščiai raudama smulkias žoleles ir palikdama tik pačios sėtas daržoves, tu jauti gaivų žemės alsavimą, svaigią šilumą ir gali klausytis džiugaus vieversėlių čirenimo.
- Šeimininke, ar galiu vandens atsigerti? - netikėtai pasigirdo skambus vyriškas balsas.
Emilė pakėlė akis. Prieš ją stovėjo dailus šviesiaplaukis vyras. Jis maloniai nusišypsojo, pastebėjęs jos sumišimą.
- Matau, kad svečių nelaukiate, jeigu net mano traktoriaus blerbimo neišgirdote.
- Atleiskite, užsisvajojau. Labai skubu ravėti, kol vaikai miega. O vandens tai gerkite, kiek tik norite, kibiras prie šulinio.
- Ačiū, šeimininke. Dabar čia keletą dienų sukiosiuos, kol runkelius atarsime. Tai vandens ir man, ir traktoriui prireiks.
- Vandens užtektinai turime, semkite, kiek norite. Tik vasaros pabaigoje, jeigu užeina sausra, ima trūkti.
- Na, tai eisiu, pasisemsiu. Iki kito karto, - plačiai nusišypsojo jaunasis atviro veido vyras ir tepaluota ranka brūkštelėjo per sukaitusį veidą. Veide atsiradę netaisyklingos pilkos dėmės negalėjo užgožti jo plačios šypsenos ir drąsaus atviro žvilgsnio.
„Malonus vaikinas“, - pagalvojo Emilė. Iki šiol dar nematytas. Ir toks jaunas. Matyt, atėjo dirbti į bendrovę. Tik ar ilgai čia ištvers? Vieni seniai ir prasigėręs jaunimas. Nė pasišnekėt nėra su kuo. Kur žmoniškesni, gyvena uždarai, mažai bendrauja, svetimo į namus greitai neįsileis. Bet kai toks simpatiškas, turėtų nepražūti. Juk jaunų dailių vyrų čia nė iš tolo nepamatysi.
          Ir jai jau laikas į namus. Reikia vaikus sužiūrėti. Vakarienę paruošti. Ach, diena iš dienos tas pats.
Prie šulinio nusiplovė rankas ir įžengė į trobą, skendinčią vėsioje prietemoje. Vaikai dar tebemiegojo. Evos skruostai, pūsti ir paraudę, rodė jos gerą sveikatą. Taip, mergaitė pastebimai sustiprėjo ir pasidarė apvalesnė. Tik Edgaras pablyškęs. Nepadeda nei tyras oras, nei žaidimai, nei natūralus kaimiškas maistas. Bet sirgti neserga. Tik labai jau jautrus. Nuo kiekvieno stipresnio garso krūpteli, įsitempia visu kūnu. Nuolat visus lydi jo baimingai išplėstos akys. Tarsi nuolat lauktų nelaimės ir norėtų ją iš anksto nuspėti.
          Užkaitusi vakarienę, išėjo pašerti kiaulių. Kol išvirs, apsitvarkys namus. Beliks tik karvę pamelžti ir gyvulius perkelti. Po to galės ir pailsėti, žinoma, jei vaikai leis. Bet to tai jau nelabai gali tikėtis, nes jiems taip pat motinos dėmesio reikia. O dar skalbiniai... Bet jau šiandien nebepajėgs, teks pasilikti rytdienai. Juk iš ryto niekur skubėti nereikės, tai atsikėlusi ir prasiskalbs. O dar skalbimo mašina sugedus. Žadėjo  Antanas suremontuoti, bet taip nieko ir nepadarė. Jau greit bus mėnuo. Spėjo tik kelis varžtelius atsukti ir skardą nuimti. Dabar taip ir stovi kampe, akį rėždama savo išdarkyta išvaizda. Išsiskalbs rankomis, kad tik labai nugaros neskaudėtų.
            Beeidama prie tvarto, pamatė lauko keliuku pareinantį Antaną. Ir vėl girtas. Nė taku eiti nebepataiko. Dar nukris kur pakelėj ir gulės ant šaltos žemės. Svirduliuoja į visas puses. Paėjėjusi už kampo, geriau įsižiūri, lukteli. Būtų gerai, jeigu galėtų taip neimti į širdį, žiūrėtų kaip į svetimą. Bet Emilei neišeina. Ji arba myli visa širdimi, arba nemyli. Ir dabar niekaip neįstengia nutraukti tos juos siejančios gijos, nors skauda, labai skauda. Ir dabar, sukandusi dantis ir užgniaužusi neviltį giliai širdyje, laukia, kol šlitinėjantis Antanas įsuks į kiemą.
- Tai ką, vėl prisirijai? - piktai klausia.
- Koks tavo reikalas, noriu ir geriu.
- Pasižiūrėk, į ką panašus pasidarei! Greit tavęs ir vaikai ims bijoti. Gyveni kaip gyvulys, šviesios dienos nematai.
- Kaip noriu, taip ir gyvenu. Koks tavo reikalas? Gyvenk ir tu, kaip tau patinka.
- O kas vaikus prižiūrės, kas namais rūpinsis?
- O ką, ar aš nedirbu! Ar šeimos neišlaikau? Eik tu... - Ir nusvirduliavo link trobos. Kakta kaukštelėjo į neaukštą lauko durų staktą, bet stebėtinai greit atgavęs pusiausvyrą įsibrozdino vidun.
Emilė įėjo iš paskos. Širdis netilpo krūtinėje. Taip pašėlusiai daužėsi. Iš įtūžio dabar ji galėjo padaryti bet ką. Rankos drebėjo, žodžiai veržte veržėsi lauk. Ji taip norėjo apginti save ir vaikus, tik nežinojo kaip.
- Aš tik viena namuose dirbu, o tu man visai nepadedi, - rėkte išrėkė ji.
- Tylėk, o tai gausi į snukį, - risdamasis lovon atsiliepė Antanas.
- Ir netylėsiu. Aš irgi žmogus. Ir gyventi noriu žmoniškai. Geriau užmušk mane, tai bent vargti šiame pasaulyje nereiks.
- Ką, prašaisi? - bandė šokti iš lovos, bet susverdėjo ir nukrito atgal. Viena ranka pastvėręs vazą nuo spintelės, švystelėjo žmonos link. Ši, tykštelėjusi į sieną, smulkiomis skeveldromis pažiro po kambarį. Nepataikė. Už sienos pasigirdo vaikų verksmas.
Ašarų kupinomis akimis jaunoji moteris išėjo į kitą kambarį. Apkabino mažąją ir visu balsu pravirko. Dabar ji galėjo išlieti savo širdies skausmą. Žinoma, ašaros nieko nepakeis, bet bent jau sielvartas taip nebeslėgs jos širdies.
Kai skausmas kiek atslūgo, ji pamatė išgąstingai išpūstas į ją įsmeigtas akis. Reikėjo susitvardyti. Apraminti vaikus. Imtis įprastų darbų.
Aprengusi švariais šliaužtinukais mažąją, paguldė atgal į lovą, įdavė į rankytes minkštą žaisliuką. Po to padėjo apsirengti Edgarui ir nusivedė jį į virtuvę. Pasodino ant kėdės. Vakarienė tuoj bus. Išvirs skanios bulvių košės. Įdės sviestuko. Bus tikrai gardu.
Vaikas baugščiu žvilgsniu sekioja motinos judesius, kai ši nukaičia puodą, nusunkia bulves ir kočėlu ima jas trinti. Ugnies ir besileidžiančios saulės nutviekstas jos veidas atrodo susenęs ir įsitempęs. Pilkos, saulės išblukintos blakstienos ir smulkūs, neryškūs veido bruožai. Neliko nei jaunatviško grožio, nei sveikatos.

Laukai, išdžiovinti kaitrios vasaros saulės, alsavo karščiu. Rodėsi, kad visa drėgmė išgaravo. Tik medžiai sugebėjo savo tvirtuose kamienuose išsaugoti menkus drėgmės likučius. Bet ir iš jų jautresni ar ne tokias tvirtas šaknis turintys nebeatlaikė tokio saulės svilinimo ir begalinės kaitros: jų lapeliai be laiko pagelto ir pradėjo byrėti žemėn nesulaukę rudens. Žiūrėk, čia vienas, čia kitas pasidavė begalinei gamtos jėgai. Ir stovėjo vidurvasarį nuogi, pastirusiomis iš nuostabos šakomis, tarsi paminklas tai nenumaldomai gyvybės jėgai, kuri dar taip neseniai sroveno nematomomis medžių gyslomis. Ta jėga vertė per metus gerokai pasistiebti aukštyn, įveikti silpnesnius, mažiau saulės šviesos gaunančius konkurentus ir pridarydavo nemažai rūpesčių žmonėms, ypač jei medis augdavo po elektros laidais ar prie pat žmonių būsto. Žolė ir visai nuvyto, išliko tik apgailėtini kuokštai ganykloje, kur neseniai buvo ganomos karvės. Jų mėšlo vietoje dar tebežaliavo žolė. Bet pačios karvės tokios žolės nė nemanė ėsti. Darže styrojo apdžiūvę bulvių stiebai. Derlius bus prastas, nes bulvienojai pradėjo džiūti tuoj po žydėjimo, nes jau tada labai trūko drėgmės. Pašarinių burokų lapai gulėjo suglebę ant žemės, gumbai buvo smulkūs, priminė ropes, o ne sultingus šakniavaisius. Kelios vištos, ištrūkę iš aptvaro, kruopščiai darbavosi darže. Iš po jų kojų kilo pilkų dulkių kamuoliai. Matyt, ir jos užsimanė kokio šviežesnio lesalo. Toj vietoj, kur pasidarbuodavo kelios baltukės, nebebuvo galima suprasti, kas buvo pasodinta. Šiuokart joms labiausiai patiko žirnių ir morkų vagos, todėl tik vietomis bebuvo galima atpažinti, kas čia augo anksčiau. Sausra ir taip neleido daržovėms suvešėti, morkos tebebuvo smulkios, žirniai anksti nustojo žydėti ir subrandino menką derlių. Didelė jų dalis jau visai buvo nudžiūvusi. Bet ir tas negausias ankštis Edgaras kažkaip nepastebimai išskynė, todėl kitiems nė paragauti neliko. O dabar, matyt, jau ir morkų nebus.
Niekur nesinorėjo tokiu oru eiti. Dieną karštis slopino, trūko oro. Visur jautėsi dulkių kvapas. Net rytais ir tai drėgmės lauke nebesijautė. Todėl Emilė su vaikais dienas dažniausiai leisdavo namuose. Čia bent jau nebuvo taip nepakenčiamai karšta. Apsidirbusi darbus lauke, skubėjo į namus, kol dar nesukilo karštis. Tačiau namuose duste duso, nebuvo įdomios veiklos. Nekilo rankos nei siūti, nei adyti, o ir tvarkyti kambarius diena iš dienos įkyrėjo. Juk vakarop vis vien bus tas pats. Tai kam dar eikvoti savo energiją? Tik va mažoji veržėsi ant žemės, labai norėjo ropoti, o švariai išplauti tokias nelygias grindis ne juokai.  Mažajam Edgarui zujant iš lauko į trobą tai ir visokių šiukšlių netrūko. Juk jam neišaiškinsi, kad batus reikia persiauti. Jei vieną kartą persiavė, tai kitą jau užmiršo. O lauke dulkės, smėlis. Prie namo žaliavusi žolytė jau visiškai nudžiūvo. Taigi karštis negausią šeimynėlę įkalino senoje palaikėje troboje, kurios maži langai sunkiai praleido saulės šviesą, tačiau nuo karščio mažai gelbėjo.
Paėmusi bandė skaityti knygą, kažkada jaunystėje patikusį meilės romaną. Bet niekaip negalėjo susikaupti, mintis išblaškydavo tai dukrelės verksmas ar inkštimas, susidūrus su netikėta kliūtimi, tai kokie neįprasti garsai iš lauko. Mažoji bandė jau savarankiškai tyrinėti aplinką ir nors dar neturėjo nė metų, gana greitai ropojo grindimis ir kišo į savo mažą rausvą burnelę viską, kas pasitaikydavo pakeliui. Nuo jos negalėjai nuleisti akių, nes mažoji neskirstė daiktų į naudingus ir pavojingus. Jai visi buvo įdomūs. Ir nors jaunoji mama surikiavo daiktus taip, kad mažoji negalėtų pasiekti, tačiau ši jau sugebėdavo ir atsistoti, pasiremdama į sieną, tad apsisaugoti buvo žymiai sunkiau. Nuleidusi akis nuo mergaitės, vėl bandė skaityti, tačiau gerai žinoma istorija pasirodė banali it kokia nuvalkiota pasaka. Gyvenime taip nebūna. Gyvenime viskas giliau ir skaudžiau. Čia laimingos pabaigos - reta išimtis. Ir ji beveik ėmė nekęsti laimingųjų įsimylėjėlių, sumaniai susidorojančių su pasitaikančiomis kliūtimis. Jie susidorodavo, nes pasitikėjo vienas kitu ir mylėjo. Visada pasitikėjo, net kai situacija atrodė labai abejotina. Ar Emilė galėjo taip pat? Kas trukdė jai pasitikėti? Kada tarp jų atsirado tas nepasitikėjimo ir abejingumo ratas, neleidžiantis priartėti vienam prie kito. Tik dabar Emilė suprato, kad ji dorai ir nebandė susigrąžinti tai, ką tarėsi negrįžtamai praradusi. Tą švelnų ir tokį jaudinantį artumą, nuo kurio taip svaigo galva. O gal tai buvo tik aistra, trumpalaikis susižavėjimas? Dabar jis išblėso, ir todėl Antano žvilgsnis toks abejingas. Kartais nužvelgia ją, bet žvilgsnis praslysta pro šalį, rodos, nė neužkliudęs. Nesudomina jo nei kiek daugiau negu senas nušiuręs kasdienis baldas. O gal taip ir yra. Jie paprasčiausiai nusibodo vienas kitam. O dar tas jo gėrimas. Prieš jos akis blėsčioja apgirtęs, kvailai besiviepiantis veidas. Jokio jaunatviško žavesio ar kokį nors žmonišką jausmą reiškiančios išraiškos. Tarsi ne žmogus būtų, o gyvulys. Gal kiti jį ir kitokį mato, nes rytais jo veidas nušviesėja, bet tada jiems laiko kalbėtis nėra kada. Jam į darbą, o jai rytinė ruoša, vaikai. Ir taip diena iš dienos. O ir blaivus parėjęs suka veidą  į šalį. Gal ir pats jaučia, kad kaltas dėl tokio jos gyvenimo, bet nieko pakeisti negali. Per daug visko prisikaupė.
Vakar po pietų buvo užsukusi kaimynė Rimkienė. Vaikams po šokoladinį saldainį įdavė. Edgaras iš laimės net stryktelėjo į viršų ir nė nepadėkojęs išdūmė į lauką. Iš kažkur išsikapstęs du vabalus, dabar su jais žaidė smėlio dėžėje. Gerai, kad aplink mašinų nėra, sodyba stovi atokiai, tai ir vieną galima į kiemą išleisti. Pasižiūri jaunoji moteris vis pro langą, ar per toli nenulėkė, ir vėl šnekučiuojasi. Tiksliau, šneka viena Rimkienė, Emilė vos vieną kitą žodį įterpia parodydama, kad klausosi. O ir tų naujienų nekas. Kad ligos ramybės neduoda, o vaistai brangūs, kad ir mieste vaikai ne ką teuždirba, bet kur dėsies, kai geriau niekas nesiūlo. Išsiguodė, išsipasakojo. Nelengva ta senatvė. Emilė ir pati žino. Tėvelis tai nors nesikankino. Darbe ištiko širdies priepuolis, ir viskas. O su mama ne vienerius metus pravargo. Ir pas daktarus lydėjo, ir slaugė, ir brangius vaistus pirko, bet vis vien nieko pakeisti negalėjo. Mamos sveikata vis prastėjo ir prastėjo, o jos ligų, surašytų ambulatorinėje kortelėje, nė suskaičiuoti nebegalėjai. Net sunku pasakyti, kuri buvo pagrindinė, o kurios atsirado nuo netinkamo gydymo ar šalutinio vaistų poveikio. Bet dabar jau nieko nebepakeisi. Ir kaimynei niekuo padėti negali, tik išklauso, galva palinguoja ir išlydi, į savo širdį dar ir svetimų rūpesčių įsileidusi. Mat kaimynė pati nebegalinti kaitros nualinto daržo pasilaistyti, tai gal ji galėtų. Jos vaikai toli, mieste, neprivažinės. O daržovių rudenį norės. Galėjo atsikirsti, kad tų daržovių vaikai gali ir mieste nusipirkti, o ne iš senų tėvų vežtis, bet kažkaip neišdrįso. Nesinori pyktis su vieninteliais kaimynais. Apie savo bėdas išsipasakoti irgi neišdrįso. Iš pažiūros juk jų namuose viskas gerai. Nei didelių pykčių, nei barnių, o kad vyras namuose mažai padeda, tai kaime taip įprasta. Juk mechanizatorius, iš darbo grįžta vėlai, pavargęs. Na, kad ir išgeria, tai ir vėl suprasti galima. Juk darbas ir darbas. Jokių pramogų. O ir kas šiais laikais negeria? Taip teisindavo kaimo vyrus, ir Emilė nedrįso skųstis ir teisybės ieškoti. Vis tiek nesupras. Taip gyvena dauguma kaimo moterų. O tas daržoves kaip nors palies. Savo ir kaimynės. Tik ranką keldama karvę vakar pasitempė, tai dabar labai skauda. Sunku ir pusę kibiro panešti. Bet tabletę nuo skausmo išgers ir prineš to vandens. Kad tik vaikai leistų. Mažoji per vasarą gerokai sustiprėjo, skruostai paraudo, juda ir juda. Net miegoti nebenori. O kai ant savo kojų atsistos, tai ir visai nebesuvaldysi. Bet čia tai nieko, kad tik nebesirgtų. Per žiemą tie jos karščiavimai taip iškamavo, kad visai nebeturėjo jėgų kuo nors džiaugtis ar stebėtis. Dabar geriau, žymiai geriau.
Išlydėjusi pro duris kaimynę, Emilė priėjo prie ramiai ant grindų žaidusios dukrelės. Ji visaip bandė nuplėšti vienintelį dar likusį ratą nuo žaislinės mašinytės. Neįstengusi labai supyko ir ėmė visu garsu verkti. Mažoji nebuvo didelė rėksnė, galima sakyti, ramus vaikas, tačiau dabar, kai sustiprėjo, jos verksmas pasidarė nekantrus ir reikalaujantis. Kalbėti mokėjo mažai, vos kelis žodžius ištardavo aiškiau, todėl savo norus reikšdavo garsiu verksmu. Paėmusi dukrytę ant rankų, prisiglaudė prie jos švelnios galvos odelės, įkvėpė malonaus kūdikio kvapo ir ėmė švelniai raminti. Dukrelei kiek aprimus, maloniu, kiek prikimusiu balsu uždainavo dainą, kurios mokėjo bent tris posmelius. Tai buvo monotoniška ir ilgesinga daina, primenanti lopšinę. Mergaitės akys nejučia ėmė merktis, ir kai ji pažvelgdavo į savo motiną, jose švietė giedras ir tuščias vasaros dangus. Tos skaisčiai mėlynos akys jai kažką priminė, kažką šviesaus ir saulėto... Tik paguldžiusi mergaitę į lovelę susiprotėjo, kad ta skaisčiai mėlyna  spalva – tai to vaikino akių spalva. To paties, kuris buvo užsukęs į jų kiemą vandens ir taip maloniai su ja kalbėjo. Nuo to karto ji net pasitempė, stengėsi gražiau apsirengti, dailiau susišukuoti. Juk ką svetimas žmogus pagalvos... O jaunuolis ir tikrai dar ne kartą užsuko į jos kiemą, ne kartą ir užkalbino. Emilė iš pradžių drovėjosi, bet kiekvieną kartą laukdavo, kada jis dar užsuks vandens. O gal ne tik vandens jis čia užsukdavo? Juk ilgokai pasilikdavo pasišnekučiuoti. Pasipasakojo ir apie savo šeimą, kad turi dar dvi seseris, todėl labai gerai supranta moteris. Ir vandens padėjo į trobą prisinešti, kai sykį jie prie šulinio susitiko. Ji su savo kibirais, o jis su tuščiu buteliu. Tada pakvietė prie stalo ir pavaišino ką tik iškeptais blynais. Vaikai jau buvo pavalgydinti ir paguldyti pietų miego, tad prie stalo jie buvo vieni patys. Mėlynakis vaikinas, kurio vardas, kaip paaiškėjo, buvo Robertas, dideliais kąsniais su pasigardžiavimu dorojo blynus, pasidažydamas į tirštą ir kvapnią braškių uogienę. Tirštas rausvas sirupo lašas užtiško  ant rankos riešo ir Emilė, pati to nenorėdama, nejučia prisilietė prie jo rankos. Staiga Robertas nustojo valgyti, o ji pajuto, kad tarp jų atsirado kažkoks daug artimesnis ryšys. Net tada, kai savo ranką atitraukė ir nuo piršto nulaižė saldųjį lašą, ji nebegalėjo atsitraukti tolyn ir viską paversti juokais. Ji visa apsunko, pajutusi jo įtemptą įdėmų žvilgsnį. Karštis staiga išmušė skruostus, o jis, žiūrėdamas tiesiai į akis, uždėjo savo platų delną ant jos virpančių pirštų ir ištarė vos kelis žodžius. Tai buvo „ačiū, šeimininke“ ar kas nors panašaus. Nieko ypatingo, tačiau jos keistas sumišimas persidavė ir Robertui, todėl jis paskubomis išėjo iš trobos.
Ne, nieko neatsitiko. Ji pavaišino, jis padėkojo ir išėjo. Viskas įprasta ir kasdieniška. Ir vis dėlto ne visai. Kažkas atsitiko, kažkas pasikeitė joje pačioje. Tarsi elektra nuo to prisilietimo nubėgo jos gyslomis ir uždegė keistą liepsną jos širdyje. Būdama viena, ji dažnai prisimindavo jo skaisčias akis, malonų balso tembrą ir, pasitelkusi savo fantaziją, pavertė jį savo slaptų svajonių herojumi. Tų romantiškų svajonių, kurios būdingos jaunoms mergaitėms, tebesvajojančioms apie savąjį princą. Ne, žinoma, ji nebuvo tokia kvaiša, kad tomis iliuzijomis dar ir tikėtų, bet jai taip trūko meilės, šilumos. Ir Robertas jos svajose tapdavo tuo, kuris, beviltiškai ją įsimylėjęs, vieną audringą naktį pagrobia ją ir nusigabena į miško trobelę, kurioje jauku ir šilta. Prisiekinėja amžiną meilę ir prašo bent kiek jos dėmesio, bet Emilė nė akių į jį nepakelia. Vaizduoja išdidžią ir nepaprastai užsirūstinusią. Atsisako valgyti ir gerti, ir taip net tris dienas ir naktis. Galiausiai vieną naktį jis, atsiklaupęs ant kelių, prašo jos atleidimo ir pasižada sugrąžinti į namus, kai tik ji panorės. Čia ji nebeišlaiko, apsipila ašaromis ir tvirtai apsikabina savo mylimąjį. Pasipūtimas ir išdidumas dingsta, ir ji atsiduoda išsiilgusiam ir svaigiam vyro glėbiui. Jie mylisi visą naktį ir net kai trumpam užsnūsta, stengiasi nepaleisti vienas kito rankos iš savojo delno. Ta svaiginanti laimė trunka kelias dienas, o paskui... Na, nesvarbu tas paskui. Juk reikia darbus dirbti, nėra kada tiek svajoti.
Po kelių dienų tokio skendėjimo svajonių migloje atsitiko kažkas netikėto. Šįkart Robertas nekviestas įžengė į jų namus, draugiškai pašnekino mažąjį Edgarą, o jai, tebetriūsiančiai apie puodus, papasakojo, kad jau baigia darbus šiuose laukuose, greit čia pasirodys ravėtojos. Jo laukia kiti darbai visai kituose bendrovės laukuose. Tikriausiai teks padėti melžėjoms išsikraustyti su savo bandomis į laukus, išvežti kilnojamąją melžimo aikštelę. Ir dar. Centrinėje gyvenvietėje sekmadienį organizuojamas festivalis, taip sakant šventė, kol dar neprasidėjo šienapjūtė ir kiti darbai. Ar ji neateisianti? Emilė kiek sutriko nuo tokio kvietimo, nes niekur iš namų pastaraisiais metais, išskyrus polikliniką, nebuvo išėjusi. Maisto mieste nupirkdavo Antanas ar kaimynas Rimkus, jei ko labai prireikdavo. Bet pirkdavo tik pačius būtiniausius produktus, nes kitkam nebuvo pinigų. Drabužėlių vaikams nupirkdavo grįždama iš poliklinikos, ir visada greitosiomis, beveik nepasidairydama, nes mažoji greit pavargdavo ir imdavo niurgzti ar net garsiai verkti. O kaip šį kartą? Žinoma, Emilė labai norėtų ištrūkti iš namų, bet vaikai... Kas galėtų sutikti juos pažiūrėti, kai aplink beveik nėra žmonių. Rimkienė kažin ar apsiims, neseniai skundėsi sunkiai bepaeinanti, o su dviem vaikais ramybės nesitikėk. O gal Antanas? Nieko nepažadėjusi, tik kiek nusiminusi ir susirūpinusi, jaunoji moteris išlydėjo svečią iš trobos ir ilgesingu žvilgsniu nulydėjo į tolumą. Taip, dabar viskas priklauso nuo jos. Dabar ji turi rasti išeiti ir kaip nors ištrūkti iš namų bent trumpam.  Ji būtinai ten turi nueiti, jeigu bent vienas žmogus jos lauks. Tai jos šansas, jos vienintelė galimybė ir vėl atsidurti tarp žmonių, ir vėl būti geidžiamai ir laukiamai. Ji privalo šita galimybe pasinaudoti.
Vakare Antanas į namus grįžo kad ir pavargęs, bet blaivus. Tai moterį nuteikė padrąsinančiai. Padėjusi ant stalo vakarienę – ji su vaikais jau seniai buvo pavalgiusi –  prisėdo šalia. Iš pradžių paklausinėjusi apie darbus, kokios naujienos ūkyje, užsiminė girdėjusi apie organizuojamą šventę, tik nutylėjo iš kur tokios naujienos. Po to nedrąsiai prasitarė:
- Žinai, Antanai, aš niekur iš namų nebeišeinu. Taip viskas nusibodo. Ar negalėtum tu manęs nors trumpam į tą šventę išleisti. Taip norėčiau.
- Gal ir galėsiu, jei manęs prie fermos nenuvarys mėšlo vežti. Juk visiems šventė.
- Tai gerai. Aš sekmadienį maisto priruošiu, kad tau tik pasišildyti tereikėtų, ir keliausiu. Sako, ir spektaklis bus, ir saviveiklininkai koncertuos. Nors mažai ką čia pažįstu, bet jei niekur neišeisiu, tai ir nesusipažinsiu.
- Žinoma, reikia ir tau kur išeiti, - pritarė ir Antanas. -  Tik žiūrėk, kad vaikai nesusirgtų, nes aš su sergančiais tai nepasiliksiu. Zirzia ir zirzia, o ko nori ir nežinai.
    Taip užsitikrinusi vyro palaikymą, pasijuto tvirčiau. Dar kelios dienos ir ji galės nors trumpam ištrūkti iš šių įsikyrėjusių sienų, nuo tų nuobodžių kasdienių darbų. Taip, ji ras savyje jėgų būti kantri, net pasistengs būti maloni su Antanu, kuriam ji niekaip negali atleisti to abejingumo, nenoro suprasti ir padėti. O juk viskas galėtų būti visiškai kitaip. Žinoma, tas jaudinantis ryšys tarp jų jau seniai nutrūko, ji stengiasi išvengti bet kokio intymumo su vyru, ir jai tai gana gerai sekasi. Bet jos širdyje atsivėrė didžiulė tuštuma, kurios niekuo neužpildysi. Ir kodėl ji negali būti tokia laiminga su savo vyru, kokia buvo jos mama? Juk jie taip gražiai nugyveno savo gyvenimą drauge. Nors tėtis ir išgerdavo, ir užsispyręs buvo, viską darė kaip jam atrodė geriau, o vis viena jie susipykę greitai susitaikydavo ir vėl gyveno gražiuoju. Ir aklas negalėjo nepamatyti, kad tėčiui teberūpėjo mama. Jis vis stengdavosi prie jos prisiliesti, nejučiom apsikabinti. Ir tai darė vaikų akivaizdoje. Jie nesigėdijo savo jausmų. Iš pradžių ir Antanas rodė Emilei dėmesį, stengėsi, kad jai nieko netrūktų. Ir Edgaras – meilės ir aistros vaisius. Bet kaip viskas staiga prasidėjo, taip viskas ir pasibaigė. Greitai jo žvilgsnis pasidarė abejingas, klaidžiojo kažkur pilkais, vėjo sušiauštais laukais. Akys atrodė tarsi kokios miglos aptrauktos, mintys į kažkokią jo vidinę problemą sutelktos. Jis jos visai nebepastebėdavo. Net ko klausdamas retai bepažvelgdavo į savąją moterį.
Vėl griebėsi savo kasdienių darbų. Nuėjusi į ganyklą, perkėlė karvę nakčiai, suvarė avis į tvartą, mat baiminosi vilkų. Kaimynai kalbėjo, kad apylinkėse ne vienam ėriukus išpjovė. O jie šiemet net du turi. Paauginę parduos, vis kokį litą gaus. Juk ir žieminių batų reikia, ir šiltesnių rūbelių Edgarui. Nenupirks – vaiko nė į lauką išleisti negalės. Negi augins kaip triušiuką, būdoje uždarytą. Juk vaikams gryno oro reikia. Ji pati dar kaip nors, su senuoju paltu išsivers. Jei niekur iš namų neis, tai ir be tų žieminių batų apsieis. Į tvartą su guminiais nueis, storesnę kojinę pasimovusi. Parėjusi suplovė indus, praskalbė mažosios drabužėlius, pratrynė dvejas Edgaro kelnes. Viską kruopščiai išskalavusi išdžiovė lauke ant virvės. Rytoj bus sausi. Vasarą viskas greitai pradžiūsta. Praradusi paskutines jėgas, patamsyje nuslinko prie savo lovos, kurioje vaikiškai atmetęs rankas į viršų jau saldžiai šnarpštė Antanas. „Laimingas žmogus“, - pagalvojo Emilė. - Jokiais rūpesčiais nekvaršina sau galvos. Kaip yra, taip jam ir gerai.
Atėjo lauktasis sekmadienis. Diena graži, saulėta. Ir karštis kiek atslūgo. Termometras rodė dvidešimt penkis. Gyventi galima. Ir lauke darbuotis įmanoma. Bet darbai Emilei šiandien ne galvoj. Jai rūpi kuo greičiau išdumti iš namų. Iš pat ryto prigamino valgių, sutvarkė kambarius.  Iš saldaus pieno suspaudė  saldų varškės sūrį, pagardintą razinomis. Tai bus džiaugsmo Edgarui. Tada ėmėsi savęs. Kruopščiai išsitrinko galvą, atsinešusi didelį dubenį, apsiprausė visą kūną. Pasijuto kaip naujai užgimusi. Ji apsiprausdavo kasdien, bet dažniausiai šaltu vandeniu ir paskubomis. O šiandien ji nepagailėjo laiko sau. Antanas išėjo į darbą, bet žadėjo greit grįžti. Šluostydamasi šiurkščiu rankšluosčiu, ji vis pažvelgdavo pro aprasojusį langą. Gal jau pareina. Tačiau Antanas vis nesirodė. O kai jo žingsniai pasigirdo kieme, Emilės širdis vos neiššoko iš krūtinės. Kiek mažai kartais žmogui tereikia, kad jis taip pasidžiaugtų. Ir nors nuo vyro lengvai dvelkė alkoholiu, jaunoji moteris nesibarė ir savo planų neatsižadėjo. Palikusi vyrą su vaikais, pati išskubėjo į centrinę gyvenvietę. Širdis neramiai dunksėjo.
Vos įžengusi į šventiškai papuoštą kultūros namų salę suprato, jog į šventę susirinko visi, kas tik galėjo. Ir nors prie parduotuvės buvo matyti būrelis jau gerokai įkaušusių vyrų, salėje tvyrojo šventinė rimtis  ir pakili nuotaika. Emilė pavėlavo į iškilmingąją dalį, kai kalbėjo bendrovės pirmininkas ir pasveikino geriausius  darbuotojus, įteikė atminimo dovanas. Jos Antanas į šventę nebuvo pakviestas, tai ir apdovanojimo tikėtis negalėjo. Laisvų vietų buvo tik pačioje pirmoje eilėje, tad prasibrovusi pro stovintį prie šoninės sienos jaunimą, laiminga klestelėjo į minkštą kėdę. Tuoj turėjo pasirodyti vietos moterų estradinių dainų ansamblis, kuriam vadovavo mokyklos muzikos mokytojas. Dvi ansamblio moterys buvo dar visai jaunos ir gražios, kitos kiek vyresnės, bet visos šventiškai ir kiek neskoningai išsipuošusios. Dainos buvo gerai pažįstamos, daug kartų ir pačios dainuotos, tad širdies nesuvirpino. Labiau tiko vyresnio amžiaus klausytojams. Kiek nuobodžiaudama ėmė žvalgytis po salę. Pažįstamų buvo nedaug ir tie patys ne tokie artimi, kad galėtum šiaip prieiti ir nerūpestingai pasilabinti. Linktelėjo kelioms panašaus amžiaus moteriškėms, su kuriomis dažniau susitikdavo poliklinikoje, pieno priėmėjai, su kuria teko susipažinti, kai karvė apsiveršiavo ir nebuvo kam nuvežti pieno į pieninę. Palikusi vaikus miegančius, Emilė su baime širdyje leidosi į šią neartimą kelionę dviračiu. Pieną, tiesa, vėliau  nuveždavo Antanas, nes moteris bijojo palikti vaikus vienus. Nežinia, kas galėjo tuo laiku atsitikti. Pati veždavo tik tada, kai jau tikrai nebuvo kam. Ilgokai akimis ieškojo pažįstamo veido ir niekaip negalėjo aptikti. Galiausiai pačiame salės kampe pamatė jaunimo būrelį, linksmai apie kažką besišnekučiuojantį. Tarsi pajutęs moters žvilgsnį, Robertas pakėlė akis ir pažvelgė tiesiai į ją. Plačiai nusišypsojo ir linktelėjo galva. Emilės širdis stipriai sudunksėjo ir ji greitai žvilgsnį nukreipė į sceną. Bijojo, kad jos žvilgsnio nesugautų atsitiktinis stebėtojas. Juk tai buvo tik jos vienos paslaptis. Na, gal dar ir Roberto.
Po ansamblio pasirodymo dar vyko spektaklis. Artistai, to paties kaimo gyventojai, aiškiai persistengė vaidindami, ir nebuvo aišku, kas tai: rimta meilės drama ar banalios meilės istorijos parodija. Bet užtat su dekoracijomis tai tikrai padirbėta kaip reikiant. Tikra etnografinė senovinė kaimo troba atkurta, tiksliau, vidinė jos dalis. Tik nieko tuo šiame kaime nenustebinsi. Ir nors Emilės širdies nesuvirpino saviveiklininkų paruošta programa, vis tiek ji jautėsi puikiai. Per pertraukas skambėjo smagi muzika, scenoje moksleiviai sutrypė trankią polką, o pabaigoje buvo numatyti ir šokiai. Kas norėjo, galėjo išbandyti ir savo laimę loterijoje.
Vakaro prietemoje Emilė ėjo nuo vienos žmonių grupelės prie kitos, tikėdamasi susirasti pažįstamų. Keliais žodžiais persimetė su vietos felčere, užkalbino laiškininkę, retsykiais užklystančią ir į jų sodybą. Atsistojusi kiek atokiau, stebėjo pirmąsias poras, besisukančias šokių aukštelėje. Ją užvaldė smagi ir nerūpestinga nuotaika. Būtų čia taip stovėjusi ir stovėjusi, besidairydama pažįstamų, bet prireikė į tualetą. Žmonių pramintu parko takeliu pasuko už kultūros namų, kur žinojo esant lauko tualetą. Po didele išsikerojusia pušimi pamatė besibučiuojančią porelę. Jaunuoliai, išgirdę lengvus žingsnius, greitai atšlijo vienas nuo kito. „Robertas“, - dingtelėjo jos širdyje ir staiga viskas nuščiuvo. Ji nebegirdėjo nei trankios muzikos, nebematė nei šventiškai pasipuošusių žmonių, pamiršo net ko ėjusi į šią nuošalią vietą. Šiaip taip susitvardžiusi, pasuko tualeto link. Kas vyko toliau, ji nepamena, išliko tik atskiri to vakaro fragmentai.

Atsitokėjo kažkur laukuose, ant griovio krašto. Kojas maudė, blauzdas perštėjo nuo subraižymų. Matyt, jos eita per brūzgynus ar pernykšte žole apaugusią pievą. Kūną tampė traukuliai. Nuo šalčio ar nuo patirto jausmo gilumo. Dabar ji nieko galvoti negalėjo. Viskas sudužo, išsidraikė, nieko nebeliko. Tik skausmas ir šaltis visame kūne. Kiek apsiraminusi vėl atsistojo ir palengva pasuko namų  link. Neskubėjo. Ir ten niekam nereikalinga. Tik vaikams. Bet jie dar tokie maži. Gal ir jie užaugs tokie pat nelaimingi, kaip ir jų motina. Ką jie gero pamatys šiame pasaulyje? Skurdas, vargas, nuolat nelaiminga motina, viskam abejingas girtas tėvas. Ko galima tikėtis iš tokių vaikų? Jau dabar Edgaras svetimų vengia, o ir žaidžia kažkaip tyliai, nevaikiškai. Rodos, nė džiaugtis nemoka. Tik baugščiai apsidairo, ar niekas nebars. Tiesa, ir ji pati retai meilę parodo, dar rečiau priglaudžia. Vis darbai, rūpesčiai, o meilei laiko taip ir nebelieka. Gal ir Antanui taip? Bet šią mintį nuvijo šalin. Ne, dabar ji visai nenorėjo galvoti apie Antaną. Ir apskritai apie vyrus. Tik jautė, jog jos sieloje atsivėrė dar didesnė tuštuma.

Ilgai varginusi sausra ir karštis atsitraukė taip pat netikėtai, kaip ir atslinko. Vakarop staiga apsiniaukė, sukilo stiprus vėjas. Dulkės stulpais kilo nuo išvažinėto keliuko į sodybą. Vėjas tarsi žaisdamas plaikstė viską, ką tik pavykdavo pakelti nuo žemės. Trumpam nuščiuvo, dangus dar labiau patamsėjo ir ėmė kristi pavieniai dideli lašai. Tų lašų vis daugėjo ir netrukus ėmė pliaupti lietus. Pylė kaip iš kibiro. Vanduo didelėmis čiurkšlėmis pasileido nuo stogo ir greitai prie pat namo atsirado gana didelės balos. Žemė čia buvo kietai suminta ir vanduo negalėjo prasiskverbti į perdžiūvusią žemę. Rodės, jog pati gamta verkia dėl to, kad daug skriaudos pridarė žmonėms. Sunyko daržai, neatlaikę sausros, nudžiūvo silpnesni, prasčiau prisitaikę išgyventi medžiai. Bet dabar siautėjo tikra stichija. Vėjas šuorais tėkšdavo didelius vandens srautus į šiferiu dengto namelio stogą, ir atrodė, kad ši menka pastogė neatsilaikys prieš galingą gamtos stichiją.
Emilė su vaikais buvo viena namuose. Prieš lietų vos suspėjo surinkti lauke išdžiautus skalbinius. Gyvuliai taip ir pasiliko ganykloje. Dabar nebuvo jokios galimybės iki jų nukakti ir parsivaryti į kiemą. Ypač neramu buvo dėl karvės. Ji, galima sakyti, šeimos maitintoja. Jeigu ne pienas, sviestas, grietinė, kuriuos sumaniai panaudodavo šeimininkė, tai jie gyventų pusbadžiu. O ir paršiuko be pieno neužauginsi. Jei dar ir mėsą tektų pirkti, tai net šventėms kokio lito nesukrapštytų. Ir dabar sunkiai, oi sunkiai galą su galu suduria. Kad bent ji galėtų dirbti, vis pinigas į namus. O dabar iš Antano uždarbio vienos ašaros. Bendrovė menkai moka, o dar tie nuolatiniai išgėrimai. Pagauna darbe išgėrusį – ir atsisveikink su tos dienos uždarbiu, o neretai ir kelių. Bet ką tam Antanui pasakysi. „Ne tavo reikalas, kiek galiu, tiek ir uždirbu, kad tokia gudri, tai pati eik ir uždirbk“, - atsikerta ir išeina iš namų, nė nepasakęs kur. Bėgtų ir dabar į ganyklą, nepaisydama lietaus, bet bijo vienus vaikus palikti. Dar ir griaudėti pradėjo. Iš pradžių iš toli, o dabar ir visai prie namų priartėjo. Dar vaikus susargdins, palikusi vienus tamsioje troboje. Edgaras ir taip didelėmis išpūstomis akelėmis iš tolo žvelgia pro langą ir vis taikosi prie jos arčiau prisiglausti. Mažoji irgi nerami. Pietų trumpai numigo, o dabar vis zirzia ir zirzia, ant rankų prašosi. Negera ir jai ant širdies, kad taip visko nesužiūrėjo. Prieš savaitę paršelis padvėsė, liko tik vienas. Antanas ją tingine ir apsileidėle išvadino, nors pats į tvartą beveik nenueina. Ji tikrai rūpestingai paršelius prižiūrėjo, bet mažasis pasidarė liūdnas, mažai beėdė ir vieną rytą atėjusi rado nebegyvą. Teko susitaikyti su nuostoliu. O ir pirko už skolintus pinigus, savų neužteko. Paskolino sena tetulė, gyvenanti mieste. Pažadėjo užauginti jai vieną gerą bekoną. Bet dabar jau pažado neištesės, nes kitam paršiukui nupirkti pinigų nėra. Jaunoji moteris neramiai žvalgėsi laukdama lietaus pabaigos. Reikėjo išeiti karvės pamelžti, paršelio pašerti. Bet kur tau. Lietus pliaupė be perstojo ir tik nematydama kitos išeities, sumigdžiusi vaikus, vėlai vakare pasiėmė melžtuvę ir išėjo į ganyklą. Karvė pašiurpusi ir susigūžusi stovėjo vietoje. Melžiant vanduo srovelėmis nuo jos rankų tekėjo į pieną. Šiaip ne taip pamelžusi, perkėlė karvę, paleido veršelį, kad šis vėliau pats pažįstų, ir visa kiaurai peršlapusi patraukė namo. Namuose buvo taip tylu, jog atrodė, kad čia nėra nė gyvos dvasios. Suprato, kad Antanas dar negrįžo, o gal šiandien ir visai negrįš. Sutvarkiusi pieną, pasidžiovė peršlapusius drabužius ir palindo po plona antklode. Tikėjosi greitai sušilti ir užmigti, bet blogos mintys lindo į galvą, nerimas dėl gyvulių, vyro, niekaip neleido apsiraminti ir užmigti. Prisnūdo tik paryčiais. Iš miego pažadino mažosios verksmas. Visa sušlapusi ir atšalusi ji niekaip nebegalėjo užmigti. Greitai perrengusi mergaitę, pasiguldė  šalia savęs ir kietai įmigo. Kai pabudo, buvo jau vėlyvas rytas. Antano nebuvo. Pažvelgusi pro langą ir apsidžiaugė, ir išsigando. Net pievoje priešais namą telkšojo balos. Darže tarp vagų bolavo vanduo. Medžių lapai nušvito skaisčia žaluma. Taip, dabar drėgmės tai jau tikrai nebetrūks. Reikėjo vėl griebtis kasdienių darbų.

Vasara jau ėjo į pabaigą, kai į namus atskriejo dar viena skaudi žinia. Autoavarijoje žuvo Emilės vyriausiasis brolis Tomas. Žinia buvo tokia netikėta, kad iš pradžių ji niekaip negalėjo suvokti. Ir tik kai Antanas tai pakartojo keletą kartų, ji suprato, kad tai tikra. Reikia važiuoti į brolio namus ir ruoštis laidotuvėms. Padėti brolienei. Aptvarkyti ir paruošti namus šermenims. Tik kai pradėjo mintyse rikiuoti būsimus darbus, kiek apsiramino. Širdį labai maudė, viduje viską tarsi sukaustė ledas. Ir nors su Tomu paskutiniais metais jie buvo gerokai nutolę vienas nuo kito, tačiau Emilė savo brolį visada mylėjo ir žinojo, jog bėdai atsitikus jis visada bus šalia, visada padės ir parems. Dabar tokios vilties ji nebeturėjo. Palikusi Antaną su vaikais (bendrovės pirmininkas jį kelioms dienoms atleido nuo darbo) ji išvyko į tolimą Padebesių kaimą, kur jos turėjo laukti dar likę artimieji.
Grįžusi po laidotuvių, Emilė beveik nekalbėjo. Namus rado apleistus. Ant grindų mėtėsi nešvarūs vaikų rūbeliai, mažoji, purvinom rankutėm tvirtai įsitvėrusi duonos kriaukšlę, energingai ją čiulpė lindėdama po stalu. Edgaras žaidė kažkur lauke. Lovos sujauktos, visur mėtėsi seni vaikų žaislai. Stalas trupiniuotas, lėkštės neplautos, sukrautos virtuvės kampe į krūvelę. Puode senokai virtos bulvės su lupenomis. Pienas sugižęs, nepadėtas į šaldytuvą. Antanas sau ramiausiai miega lovoje. Veide jokio rūpesčio. Kambaryje tvyro rūgštokas alaus tvaikas. Žadinti vyrą nėra jokios prasmės. Reikia ir vėl griebtis darbo, nors nemiegotos beveik trys naktys.

Tą vakarą ji tik norėjo susirasti tinkamesnių rūbų. Juk gedulas. Reikėjo rengtis tamsiau. Iš pradžių ėmė vieną rūbelį po kito ir atidžiai apžiūrinėjo. Iš spintos padvelkė pelėsiu. Visi rūbai buvo persismelkę šiuo kvapu. Kai pradėjo lyti, tai lietus nesiliovė tris savaites ir tapo ne išsigelbėjimu, o tikra katastrofa, bent jau jiems. Senas stogo šiferis praleido vandenį ir greitai permirko ne tik lubos, bet vanduo ėmė lašėti ir į kambarius. Ant grindų sustatyti dubenys galėjo apsaugoti tik iš dalies. Namai diena iš dienos darėsi vis drėgnesni. Drėgmės prisigėrė visi drabužiai, baldai. Maži langeliai neleido šilumai greitai prasiskverbti į namus, o ir tos šilumos nebeliko. Ji pasitraukė kartu su lietumi. Artėjo ruduo.
Iš pradžių ji nieko negalvodama dėjo rūbą prie rūbo. Visi seni, susiglamžę, nemaloniai dvelkiantys susistovėjusiu oru ir dar kažkuo, sunkiai nusakomu. Susinervino. Ėmė plėšte plėšti iš spintos viską, kas pasitaikė po ranka. Griebė ir bloškė ant grindų, griebė ir bloškė. Sumetė nemažą krūvą. Rūbai gulėjo keistai susivartę, tarsi praradę gyvybę ir norą tarnauti žmogui. Jie visi buvo seni ir atgyvenę. Visi atrodė siaubingai atgrasūs. Koja paspyrusi toliau nusviestas palaidines ir kelnes, ryžtingai jas priartino prie bendros krūvos. Tada nieko negalvodama greitai nuėjo į virtuvę, pačiupo prie viryklės buvusią degtukų dėžutę ir įlėkusi atgal į kambarį keliais nervingais brūkštelėjimais įžiebė degtuką. Pridėjo prie  šventinės šilkinės palaidinės, ir melsva ugnis greitai nubėgo paviršiumi, bet įsidegti nespėjo. Ji degė vieną degtuką po kito, pusiau įžiebtus mėtė ant žemės ir vis stengėsi greičiau įkurti ugnį. Dabar ji taip nekentė šių rūbų, šių namų, taip nekentė viso pasaulio. O labiausiai nekentė savęs. Jai rodėsi, jog tas pelėsių kvapas sklinda nuo jos pačios ir įsigeria į sienas. Jo neįmanoma nei nuplauti, nei nuvalyti. Kad tik greičiau įsidegtų ugnis, kad tik ji nebematytų šių namų, kad tik greičiau viskas pradingtų dūmuose. Ji niekur iš čia neis.

Kitą dieną visa apylinkė tik ir kalbėjo apie gaisrą, kuris vos nenusinešė jaunos mamos ir jos dukrytės gyvybių. Laimei, į namus kaip tik tuo laiku grįžo vyras, ir pamatęs iš trobos keistai smilkstančius dūmus, puolė į vidų. Ten, viduryje kambario, skleisdami baisią smarvę, jau degė sumesti drabužiai. Jaunoji moteris suakmenėjusi stiklinėmis akimis žiūrėjo į liepsną, nieko negirdėjo ir nematė. Kaip ten tas gaisras kilo ir nuo ko, taip niekam ir nepavyko išklausti. Visa tik drebėjo ir nenuleido akių stebėdama iš lauko, kaip vyras su kaimynu renka rūbų likučius ir gabena į lauką, kaip laisto grindis ir vėdina kambarius. Neglaudė prie savęs nė mažosios dukrelės, kuri, matyt, gaisro metu miegojo savo lovelėje. Rimkienė vaikus kiek apraminusi parsivedė į savo namus ir pavaišino šviežiu medumi su pienu. Mažoji dar tik buvo pradėjusi vaikščioti, todėl ilgiau pasilikti senosios namuose negalėjo. Kai tik motina kiek atsitokės, tai tegu ir pasiima.

Keistos dienos prasidėjo nuošalioje sodyboje, apsuptoje seno nedidelio sodelio ir pilkų rudenėjančių laukų. Kuo daugiau pilkos spalvos pasiliedavo gamtoje, tuo daugiau pilkumos ir nykumo įsiliedavo ir į trobelės gyventojų širdis. Rodos, nieko ypatingo ir nevyko. Kiekvienas šių namų gyventojas gyveno savo gyvenimą. Antanas, niekaip negalėdamas atleisti žmonai to nelemto gaisro, visai nustojo su ja kalbėtis, o ir ji nejautė jokio poreikio išsipasakoti. Viską giliai uždarė savo širdyje. Savo neviltį, sielvartą, viltis ir svajones. Nieko nebeliko, tik pilka ir niekam nereikalinga kasdienybė. Vaikai, tarsi pajutę, kas darosi namuose, irgi pasidarė tylūs ir nebečiauškėjo, tik baugščiomis akimis sekiojo motinos judesius. Viskas apmirė, tarsi prieš didžiausius žiemos šalčius. Bet šalčių nebuvo. Nieko nebuvo.
Emilė dienų dienomis sėdėjo prie lango ir žvelgė į tolį. Jai neberūpėjo neplauti indai, neklotos lovos, nešukuoti plaukai. Net mažosios šlapios kelnės jos nebejaudino. Žiūrėjo nematančiomis akimis ir kažką mąstė. O gal visai ir nemąstė, gal miegojo atviromis akimis, nes nebepastebėdavo nei debesuoto dangaus, nei pralekiančių į šiltus kraštus paukščių pulkų, nebeglostė  vaikų galvelių ir nebeglaudė prie savo krūtinės. Tarsi išsižadėjo pati savęs ir visko, kas buvo susiję su ja. Padarydavo būtiniausius darbus, bet paskubom ir bet kaip. Karvė nebežinojo, kada jos melžimo valandos, nes šeimininkė galėjo ateiti gerokai vėliau ar netikėtai anksti. Prie pat namo augančios daržovės seniai prašėsi nuraunamos, bet niekas jų nematė. Valgyti irgi išvirdavo atmestinai, pati to valgio dažniausiai nė neparagaudavo. Vaikai buvo nevalgūs, todėl ypatingų rūpesčių dėl to nekildavo. Tačiau vienas penktadienio rytas nugriaudėjo tarsi galinga perkūnija po karštos dienos. Kaimynai Rimkai, kurie paprastai nesikišdavo į jaunos šeimos gyvenimą, negalėjo nepastebėti to, kas dėjosi šalia esančioje sodyboje.
Senukas, kaip įprasta kaime, nuėjo į ganyklą  pamelžti ir perkelti karvės. Senoji tiek toli nueiti nebegalėjo. Nepakenčiamai skaudėjo kojų sąnarius. Parnešęs pieną į namus, išgirdo kaimynų namuose stiprų trenksmą į duris. Pro jas mostaguodamas rankomis ir garsiai šaukdamas išvirto Antanas. Visas išraudęs ir neapsakomai piktas. Ieškodamas ant virvės sausų baltinių rėkė visai nepaisydamas, ar kas jo klauso:
- Gyveni apskretusi ir apsileidusi kaip paskutinė kiaulė! Ar jau laiko neturi namus aptvarkyti ir kokio valgio pravirti? Vaikai purvini, raičiojasi po nešvarias grindis. Ar jau visai proto netekai! Ar aš vienas turiu ir namuose, ir darbe viską padaryti? Sėdi kertėje kaip apkiautusi ar lovoj trūniji. Visai sąžinės nebeturi.
Nešinas marškiniais nuskubėjo į trobą. Pasigirdo bildesys, stumdomų baldų dunksėjimas, galiausiai pro duris išlėkė puodas su kažkokiu viralu ir kelis kartus apsivertęs sustojo. Vyro rėkimas nesiliovė, tik žodžių suprasti dabar nebuvo galima. Negera ant širdies pasidarė senoliui. Nepratęs jis prie tokių barnių. O juk namuose maži vaikai. Jeigu ir toliau nesiliaus, eis pažiūrėti, kas ten darosi. Bet moters nesigirdi nė balso. Gal bent prieš ją rankos nepakėlė. Parėkaus, pasiautės ir nustos, ramino save kaimynas. Ir tikrai netrukus triukšmas nurimo, ir, rodos, viskas sugrįžo į senąsias vėžes. Antanas, apsirengęs pilką striukę ir pasiėmęs į rankas lauknešėlį su pietumis, išskubėjo į darbą. Namus apgaubė tyla. Nė vienas iš Rimkų neišdrįso praverti jaunosios šeimos namų durų. Nenorėjo svetimų rūpesčių. Jų problemos ir tegu patys sprendžia.

Vos kelios dienos praėjo nuo neramumų Antano namuose, o štai ir vėl naujiena. Atlėkė visas išbalęs į Rimkų kiemą ir nė žodžio išlementi nesugeba, visas tarsi stabo ištiktas. Tik rankom mosikuoja ir į šulinio pusę rodo. Galiausiai už galvos nusitvėręs susmuko kieme. Nieko negalėdamas išklausti, senukas nuskubėjo prie kaimynų šulinio. Kaip atsirado savo kieme ir ką darė pirmiausia, dabar dorai nė neatsimena. Atsitokėjo tik tada, kai kieme stovėjo greitosios ir gaisrinės automobiliai. Vėliau, kai jau viskas aprimo namuose, kai vaikų kūneliai buvo išvežti tyrimams, o moterį išsivežė policija, senasis Rimkus niekaip negalėjo rasti atsakymo, kaip gi čia viskas taip pasidarė ir kodėl jis iki šiol nė minties apie tokią baigtį neturėjo. Nenusakoma kaltė ir atgaila prislėgė senuko širdį.