Dvelkiantis jūra

Jūrų deivė nerianti į ugnį
Pasiimti, o gal apsidengti menku trofėjumi
Žalsvi dangūs
Sustoja ir panyra
Klausosi nebylios tavo giesmės
Eini į žinomybę
Vis artėji prie šviesos.
Kad tik nepraeitum
Ir neįrodytum,
Kad viskas, kuo ligšiol tikėjo kartos,
Tebuvo naivus išmįslas
Tu plauki su vėju.
Jis tyliai taršo plaukus
Ir myluoja skruostus.
Buki pavyzdžiai.
Ir akių begalybėje tirpstantis aukuras,
Kuriame dega amžina tavo troškimų ugnis.
Nes visa, kuo taip tikėjom,
Buvo gražu
Tai, ko vis siekėm,
Nepasotino mūsų,
Bet buvo verta.
Tegu jie uždengs debesis
Mes liksim stovėti per audrą
Pilant žaibams ir blyksint lietui
Aistra ir ašaros,
O gal amžinas vanduo.
O gal amžina aistra.
Besibaigianti žemė nyksta
Ir tavo plaučiai įgauna oro
Ryto gaivos, kątik prisirpusių braškių,
Mėtų kvapo, arbatos garų, aitraus pipirmėtės aromato.
Tūkstantį kartų prisipažinti žmogui, kuriuo nepasitiki
Ir gedėti liūdesio,
Kuris jau per toli.
Ateik ir prisėsk po medžiu.
Lai mūsų nugaromis liejasi stiprybė.
Ir mes virstam akmenim. Šventais. Palaimintais.