Audra

Visai sutemo. Vėjas negailestingai lenkė augančius palei tvorą krūmus ir neseniai prie namo pasodintus vaismedžių sodinukus. Grėsmingas, kiek prislopintas kauksmas, išsiveržęs iš įsiutusio žvėries – gamtos gerklės, nieko gero nežadėjo. Sūkuriais aukštyn į dangų kilo šiukšlės, išbarstytos po visą gatvę iš apverstų šiukšliadėžių.
„ Ačiū Dievui, laiku spėjau grįžti. Ir kas galėjo pagalvoti, kad bus audra. Juk meteorologai nežadėjo... “
Moters mašina įvažiavo į garažą ir ji, skubiai, atsirakinusi namo duris, įpuolė į vidų.
„ Ryte miegamajame palikau pravirus langus, reikia uždaryti. “
Netoliese sudundėjo perkūnija ir driokstelėjo ryškus žaibas, nušviesdamas visą kambarį. Ji pastebėjo vėjo nuplėštą užuolaidą, ant naktinio staliuko apverstą šviestuvą, o vakarykščiai laikraščiai ir keli žurnalai mėtėsi ant grindų.
„ Gerai, niekas nesudužo, “ – sutvarkiusi kambarį, nuėjo į virtuvę. Laikrodis, kabantis ant sienos, rodė lygiai aštuoniolika valandų.
Ištraukusi iš šaldytuvo marinuotus vištų ketvirčius, moteris sudėjo juos į kepimo formą, įdėjo kelias bulves ir patalpino į orkaitę.
„ Viskas, už valandos bus vakarienė. Turiu laisvo laiko. “
Atsisėdusi prie lango ėmė vartyti atsineštą šios dienos spaudą. Buvo gauti ir keletas laiškų. Vienas – nuo jos draugės iš Kupiškio, o kitas – buvo adresuotas vyrui. Paėmusi į rankas antrąjį voką, pavartė, perskaitė siuntėjo adresą ir atidėjo į šalį.
„ Ir ko gi tam jo broliui prireikė? Juk jis visai neseniai, tik prieš kelias dienas buvo pas mus... “
Už lango gamta visai įsismarkavo. Dar stipriau sutemo. Ji įjungė šviesą, pažiūrėjo į laikrodį ir paskambino telefonu.
– Tai aš. Rimai, kur randiesi?
– Jau važiuoju namo, už pusvalandžio būsiu. Vita, gal ką parvežti iš parduotuvės?
–Nieko nereikia, važiuok tiesiai į namus. Ir paskubėk, artinasi audra, tuoj pradės pilti lietus. Tau atėjo laiškas nuo brolio.
–Nieko negirdžiu, taip griaudžia ir žaibuoja, vėjas net kilnoja mašiną. Vita, alio... Kur tu? Ar girdi mane? Alio...
Visai greta trenkė žaibas, net kibirkštys pasipylė. Pataikė tiesiai į augantį šalikelėje medį, nuskeldamas didelę šaką, kuri nukritusi ant kelio, užvertė pravažiavimą. Rimas vos spėjo sustabdyti mašiną. Jis išlipo pasižiūrėti. Dar nelijo.
„ Vienas tikrai nieko nepadarysiu, reikia laukti pagalbos“.
Netrukus privažiavo dar kelios mašinos ir vyrai bendromis pastangomis, patraukė nulaužtą šaką ir išlaisvino kelią.
Įsėdęs į mašiną jis kelis sykius bandė skambinti žmonai, bet nebuvo jokio signalo.
„Nieko baisaus, “– pagalvojo vyras ir pajudėjo iš vietos.
Čia pat, visai greta taip driokstelėjo, kad viskas nušvito balta šviesa. Jis pajuto, kaip visą kūną perskrodė galinga energija, pakėlė jį nuo sėdynės ir nunešė į viršų. Vyriškis nieko nematė, jis negalėjo net atsimerkti. Galinga jėga jį spaudė, kartu nešdama vis aukštyn ir aukštyn. Paskui viskas susiliejo į akinamą baltumą, jis ištirpo jame. Toliau nieko nebeprisiminė.

***

Audra įsisiautėjo visu smarkumu. Pasižiūrėjusi pro langą Vita nieko nematė, viską uždengė lietaus siena. Praėjo valanda, o Rimas vis dar nesirodė.
„Matyt, sustojęs kur nors laukia kol liausis lietus. “
Ji išjungė orkaitę ir vėl bandė susisiekti su juo telefonu. Nebuvo jokių signalų. Moteris bandė dar ir dar, bet jos ausis kiekvieną kartą pasiekdavo tyla.
„ Tai jau ilgam. Neprisimenu tokios audros. Per visą gyvenimą neregėjau tokių dalykų. Jeigu ilgiau taip lis, prasidės potvynis. Gerai, kad mūsų namas ant kalvos... “
Namie išsijungė elektra ir dabar virtuvę apšvietė tik keistai balta, bauginanti žaibo šviesa.
Nesmagu vienai sėdėti virtuvėje ir ji nusprendė pakeisti aplinką. Palikusi praviras vonios kambario duris, nusirengė ir skubiai palindo po dušu.
Apsisiautė chalatu ir palindusi po užtiesalu, išsitiesė lovoje. Taip buvo drąsiau. Monotoniškas griausmas ir žaibo švytėjimas hipnotizavo. Vita stengėsi apie nieką negalvoti. Paskutinė mintis prieš užmiegant buvo apie Rimą.
„ Jis kažkur pasislėpęs nuo lietaus, tikrai jam užteks proto niekur nejudėti ir išlaukti. Blogai, kad jis vienas. Reikės laukti kol mieste vėl įsižiebs elektra. Matyt išjungė visas stotis, o gal į jas trenkė žaibas... “
Po įtemptų dienos darbų ji ramiai ilsėjosi. Sapnavo keistus debesis, ant jų augančias ryškias gėles. Abu su Rimu šokinėjo nuo vieno debesėlio ant kito. Pamačiusi ant vieno ryškias raudonas didžiules tulpes, Vita nustriksėjo prie jų, ištiesė ranką, bet jos išnyko. Dingo visi debesėliai, nesimatė ir Rimo. Girdėjo jo tolstantį balsą, akyse tirpo ir jos salelė, ji pradėjo kristi ir iš baimės atmerkė akis. Audra jau buvo nurimusi. Lauke ant gatvės stulpų, apšviestų mėnulio pilnaties, palengva suposi žibintai. Ji skubiai atmetė užtiesalą ir išlipo iš lovos. Namuose ją pasitiko tyla. Laikrodžio rodyklės artėjo link pusiaunakčio.
„ Pramiegojau beveik keturias valandas. Tai kur gi Rimas? Jau tikrai turėjo grįžti. “
Ji vėl paėmė į rankas telefoną ir bandė susisiekti. Dabar ją pasitiko tolimas cypimas. Jokio kito garso.
„ Va tau ir „Omnitelis“, geriausias ryšys! Matyt žiebtelėjo gerai, kad net nutilo. “
Ji įsijungė tranzistorių, perjungė keletą kanalų. Viename iš jų transliavo naktines žinias, kaip tik pasakojo apie audros padarinius, nulaužtus medžius, apsemtas gatves ir namus.
– Senojo Aleksoto tilto visai nesimato, jis po vandeniu. Dalį šio rajono ir visą senamiestį irgi dengia vanduo. Matosi žmonės, užsiropštę ant stogų, jie mojuoja praskrendantiems malūnsparniams. Gelbėjimo tarnybos dirba savo darbą ir garsiai skelbia, kad visi bus išgelbėti, tik nereikia panikuoti. Štai ką padarė audra. Vanduo jau pamažu slūgsta. Patvinusi ir Neris. Labiausiai nukentėjo Kaunas, čia, kaip mano meteorologai, buvo audros židinys... – komentatorė dar pranešinėjo, bet Vita jau išjungė tranzistorių.
Miestas skendėjo visiškoje tamsoje ir virš jo šviečianti pilnatis pridavė nemalonų baimės ir keisto laukimo jausmą.
Virtuvėje ji susirado žvakę ir uždegė. Pasidarė jaukiau. Išsitraukusi iš orkaitės paruoštą vakarienę, pasiėmė į rankas keptą šlaunelę ir ėmė griaužti atšalusį gabalėlį. Ji nejuto skonio, kramtė, tiesiog reikėjo kažkuo užsiimti ir nustumti blogą nuojautą. O mintys nedavė ramybės.
„ Kur gi Rimas? Gal jam kas atsitiko? Blogai, kad atjungtas ryšys. Ir elektra atjungta. Reikia laukti... “
Suskambo laidinis telefonas. Tyloje jo signalai skambėjo grėsmingai ir neįtikėtinai. Vita sustingo iš netikėtumo, paskui puolė prie jo ir pakėlė ragelį.
–Mano mažyle, greitai pasimatysim. Rytoj tokiu pačiu laiku, aš ateisiu... – balsas tolo, kol visai nustojo girdėtis.
Ji spėjo ištarti tik vieną žodį –„alio“. Stovėjo priblokšta ir netikėdama tuo, ką išgirdo.
„Negali būti, juk telefonas neveikia. Kaip jis galėjo priskambinti? Štai, dedu  ragelį, pakeliu jį, jokio garso. Man jau garsinės haliucinacijos, stogas važiuoja... “ 
Visą likusią naktį ji pravaikščiojo iš kampo į kampą, nežinodama ko laukti. Puikiai suprato, Rimas tikrai nepaskambins, kol nebus pajungta elektra ir telefonų stotys. Vita blaškėsi po namus, mintimis grįždama prie to nelemto skambučio. Jis kaip aidas vis dar skambėjo ausyse.
„Keisti dalykai. Ar tai realybė, ar tai mano fantazijos vaisius? Balsas tai tikrai Rimo... Bet tai nesąmonė, visiškas absurdas, “ –  ji nusileido žemyn į įstiklintą terasą ir ėmė laukti ryto.

***

Miestas tylėjo apšviestas pilnaties. Tik iš toli girdėjosi žmonių šūkavimai, motorų burzgesys. Nuo kalno, ant kurio stovėjo jų namas, matėsi senamiestis ir Nemunas. Vanduo jau buvo gerokai nuslūgęs, nuo namų stogų jau buvo dingę žmonės. Ryškios žvaigždės žadėjo gražią ir šiltą dieną. Juk birželis Lietuvoje pats karščiausias mėnuo.
„ Į darbą tai tikrai neisiu, nes dar viskas bus užlieta. Ataskaitas reikės daryti iš naujo, bus sugadintos visos programos, juk firmos patalpos tikrai apsemtos, randamės pirmame aukšte. Tiesa, visi praeito mėnesio duomenys pas mane kompiuteryje, yra ir visos atskaitos. Pasėdėsiu porą dienų ir viską padarysiu iš naujo... “
Ji pasižiūrėjo į laikrodį, buvo jau keturios. Švito. Tuoj prasidės nauja diena.
Dienos šviesoje viskas atrodo kitaip, dingsta baimė, įsismelkusi su tamsa ir žaibais, realiai matai visas audros pasekmes ir gali blaiviai viską įvertinti. Auštanti nauja diena visuomet suteikia viltį, kelia pasitikėjimą savimi ir savo likimu. Visko gali nutikti, bet tik ne tau, ne tavo šeimai. Taip visuomet galvojama, bet likimas rikiuoja savo tiesas.

***

Rimas nejautė kiek truko skrydis, jam pasirodė – visą amžinybę. Kai atsipeikėjo, pasijuto esąs keistoje erdvėje. Jis matė save iš šalies, gulintį ant kieto pagrindo, primenančio nedidelę salą, o aplinkui tyvuliavo bekraštė energetinė jūra. Ten, dešiniau, juodame fone blyksėjo iškrovų liežuviai, per visą plotą, kiek užmatė jo žvilgsnis, driekėsi keista balta linija, kraštuose pereinanti į žydrą švytėjimą. Tai vienoje, tai kitoje linijos vietoje, periodiškai nuo energijų trinties, į erdvę buvo išmetama keista švytinti masė, blyksinti iškrovų liežuviais. Reginys traukė akį, bet kartu kėlė nerimą bei baimės jausmą.
„ Kaip čia patekau? Ar aš gyvas? Gerai prisimenu, kaip trenkė žaibas ir kaip mane srovė nešė į viršų... O kas paskui? Balta ryški šviesa... Ir štai aš čia... “– jis pradėjo analizuoti aplinką.
Tik dabar, netoli savęs pastebėjo tokią pačią salelę ir joje įsikūrusią būtybę. Ji atsisuko ir mostelėjo jo pusėn.
– Naujokas? Sveikas atvykęs! Aš tavo artimiausias kaimynas –Juozas. Ir į mane trenkė žaibas. Mūsų jau nebėra, šitie mes – tai mūsų energetinis kūno apvalkalas, kitaip sakant – sielos. Mes tikrai nemirtingi, pats įsitikinai. Tu gali mąstyti, jausti, tu gali sugrįžti pas artimuosius, bet jie tavęs nematys, gali tik išgirsti tavo žodžius ir tai tik per telefoną ar kokį aparatą. Netiki? Pabandyk. Galvok apie brangiausią žmogų, sakyk jam ką nors. Pajusi, kad jis girdi tavo ištartus žodžius. Pirmą savaitę pilnaties metu tu gali nusileisti į Žemę ir aplankyti savo artimuosius, naudokis tuo. Paskui juos galėsi pamatyti tik per savo kūno mirties metines.
– Aš nežinau net ką tau pasakyti...  Kaip viskas keista, esu visai pasimetęs.
–Pabandyk pašnekėti su šeima. Na, pabandyk! Susikaupk ir įsivaizduok kaip renki telefono numerį, išgirdęs signalą, šnekėk. Pabandyk...
„ Dieve, koks gi jos mobilaus telefono numeris? Neprisimenu... Laidinį prisimenu, – jis išgirdo signalus ir jos „alio“. Pradžioje nežinojo ką pasakyti, bet paskui išlemeno – pažadėjo kitą naktį susitikti.
– Na matai, viskas gavosi. Aš girdėjau tavo pakalbį, rytoj vidurnaktį galėsi pasimatyti. Tai padaryti visai nesunku. Pradžioje mintimis pajausk kaip tu skrendi. Juk prisimeni tą pojūtį kaip čia atsiradai, o paskui, jau skrendant žemyn, įsivaizduok savo namus. Toje vietoje ir nusileisi. Tik ilgai neužsibūk ten, kad užtektų jėgų sugrįžti atgal. O grįžti, dar paprasčiau. Galvok apie savo naująją buveinę ir tu vėl atsidursi čia. Tai koks tavo vardas?
– Rimas.
–Po savaitės karantino, tu būsi perkeltas į naujus namus, bet kai panorėsi, galėsi sugrįžti į šią salelę. Tai va, kaimyne Rimai, priprasi. Aš jau ne vienerius metus čia. Žinai, anksčiau laukdavau tų savo metinių, kad galėčiau aplankyti šeimą, o dabar susiradau čia draugę, tokią pačią kaip ir aš pats. Pas mane šeimoje viskas pasikeitė, mano vieta jau užimta. Aš suprantu, juk jauna moteris negali gyventi visą laiką viena. Man tik gaila sūnaus. Tik dėl jo nusileidžiu į Žemę. Auga mano vaikas be tėvo, taip suspaudžia širdį... Prisigerčiau... Bet čia nėra tokios galimybės. Neliūdėk, priprasi. O dabar aš skrendu į didžiąją buveinę. Iki...
– Ačiū tau, Juozai. Iki pasimatymo.

***

Į pavakarę vanduo visai nuslūgo, buvo pajungta elektra, veikė telefonai. Kaunas gyveno savo gyvenimą, tik dabar valydamas dumblą ir šiukšles, suneštas vandens. Vita susisiekė su savo šefu ir bendradarbe. Skambino draugai, teiravosi apie Rimą, bet ji nieko negalėjo jiems paaiškinti. Jo telefonas tylėjo. Įsisiūbavo laikas, tekėdamas į vieną pusę – į laukimą.
„ Reikia kuo nors užsiimti, nes kitaip išprotėsiu. Skambinau į visas ligonines, į morgą, nieko. Gal kur užklimpęs purve ir negali išsikapstyti? Rytoj iš pat ryto susisieksiu su policija, gal kokie nelaimingi įvykiai užfiksuoti ar avarijos... Bet būtų pranešę, juk pas jį yra ir teisės, ir mašinos dokumentai... Aš jau žinočiau, – ji įsijungė kompiuterį ir užsiėmė ataskaitomis, nes šefui pažadėjo per porą dienų viską sutvarkyti.
Laikas prabėgo nepastebimai. Norėjosi valgyti, bet moteris nusprendė padirbėti dar porą valandų.
„ Užbaigsiu su šiuo punktu, tada išsivirsiu kavos, vis tiek neužmigsiu. Tuoj dvylika. Šiąnakt gal viską ir pabaigsiu, liko visai nedaug. Reikia padaryti pertrauką, einu į virtuvę “
Pakvipo sumuštiniais ir verdama kava. Gaivus aromatas kiek atitraukė dėmesį nuo problemų. Vita burnoje pajuto karstelėjusį stiprios kavos skonį. Pirmieji gurkšniai patys skaniausi, ji pasimėgaudama juos nugėrė, bet mintys ir toliau klaidžiojo po laukimo erdvę.

***

Laidinio telefono garsas nutraukė visus apmąstymus. Vita pribėgo prie aparato ir skubiai pakėlė ragelį.
– Neišsigąsk, tai aš, Rimas, aš prie mūsų namų. Palauk, tik nedėk ragelio, pakalbėkim.
– Rimuti, kas atsitiko, tu taip ilgai nesusisiekei su manimi. Aš bėgu, tuoj atidarysiu duris.
–Palauk, pakalbėkim..., – bet ji jau leidosi laiptais, numetusi telefono ragelį.
Ji skubėjo prie durų. Lauke nieko nebuvo. Ji nubėgo prie garažo, paskui į gatvę. Ir ten tuščia. Pasidairiusi po kiemą, sugrįžo į namus. Lipdama laiptais, išgirdo garsų, susirūpinusį vyro balsą. Visas koridorius skambėjo nuo jo šūkavimų. Vita skubiai pakėlė numestą ragelį.
– Kur tu, atsiliepk. Aš juk tavęs prašiau niekur neiti. Alio...
– Klausau, Rimuti. Nieko nesuprantu kas vyksta. Visur aplaksčiau, net išbėgau į gatvę...
Kur tu randiesi?
– Manęs nėra, aš tik atlėkiau pas tave. Rytoj ir vėl atlėksiu.
– Kaip tavęs nėra? Tai su kuo aš kalbu?
–Su manimi, tik aš jau nebegyvas, mane nutrenkė žaibas. Aš dabar gyvensiu toli nuo tavęs. Ten, aukštai danguje, pradėjau naują gyvenimą.
–Ką tu šneki! Kas čia per nesąmonės. Einu prie durų, nekvailiok ir neerzink manęs. Užtenka, jau ir taip man stogas važiuoja. Baik savo juokelius.
–Paklausyk, Vitule, aš rimtai. Gerai, eik, atidaryk man duris. Tu manęs nepamatysi, bet aš būsiu šalia. Tu pajausi mano buvimą.
–Gerai, einu, – ji vėl atrakino duris, apsidairė, bet lauke nieko nebuvo. Tik pajuto, kaip kažkokia apglėbusi ją jėga, iš lengvo stumtelėjo nuo durų. Durys užsidarė, ji išgirdo kaip spragtelėjo užraktas.
„Dieve, kas gi tai? Kas čia darosi? “ Ta pati jėga laikė ją už rankos ir vedė į darbo kambarį. Vita matė, kaip įsijungė SPYPE programa ir tik tada išgirdo jo balsą. Monitoriaus ekranas mirguliavo visomis vaivorykštės spalvomis.
–Brangioji, tai aš. Tai mano siela čia, su tavimi, laiko tave apglėbusi. Tik tu nebijok. Jaučiu kaip visa virpi. Tai realybė, – jis laikė ją stipriai prisispaudęs prie savęs ir pasakojo savo istoriją.
Ji stovėjo įsikabinusi į nieką, veidu įsikniaubusi į tą vietą, kur turėjo būti jo krūtinė. Skruostais riedėjo ašaros ir tas, kažkas, jos mylimas vyras, šluostė jas.
– Aš pas tave ateidinėsiu visą savaitę kol švies pilnatis. Paskui susitiksim tik po metų. Tu nepergyvenk, galvok, kad aš komandiruotėje. Aš gyvas, tik kitoks ir gyvenu kitaip. Labai tave myliu ir mylėsiu. Nežinau kaip bus toliau. Po karantino gausiu naują būstą, įsikursiu ir tada tau pranešiu kaip gyvenu. O dabar man jau laikas, – jis dar stipriau priglaudė ją prie savęs, nubraukė užkritusius ant veido plaukus, pabučiavo į lupas ir išėjo.
Ji girdėjo, kaip iš paskos užsidarė durys, jautė jo keistą bučinį ant savo lūpų ir mirguliuojančius šešėlius ekrane. Paskui išgirdo žodžius:
– Lauk manęs, rytoj vėl pasimatysim, – viskas nutruko taip pat staiga kaip ir prasidėjo.
Vita dar ilgai stovėjo sustingusi, be jėgų, paskui nuėjo į miegamąjį ir krito ant lovos, įsikniaubusi į pagalvę. Ilgai raudojo balsu, kol pagaliau užmigo.

***

Rytą prabudo užtinusiomis akimis. Skaudėjo galvą. Kompiuteris buvo įjungtas visą naktį, ji pamiršo išjungti. Nieko nesinorėjo. Gilus skausmas badė krūtinę, aplinkui tvyrojo tuštuma.
„ Gal man prisisapnavo? Bet ne, štai mėlynės ant dešinės rankos nuo jo pirštų ir durys neužrakintos. Aš užfiksavau pasąmonėje kai jis išeidamas trinktelėjo durimis. Jis tikrai buvo atėjęs. Tai realybė. Dieve švenčiausias, kaip man toliau gyventi? Ką man daryti? Jei kam papasakosiu, laikys mane išprotėjusia. Gal man tikrai labai blogai, gal tik įsivaizdavau viską... “
Skambutis į duris sugražino ją į dabartį. Vita pravėrė duris ir pamatė ant laiptų stovintį vyriškį policininko uniforma.
– Jūs Vitalija Žvaigždienė? – ji linktelėjo galva.
– Radom jūsų vyro, Rimanto Žvaigždžiaus automobilį, gal jis namie? Norėtume pakalbėti.
–Nėra jo, paskutinį kartą jį mačiau iš ryto prieš audrą. Vakare apie aštuonioliktą valandą jis man skambino, paskui ryšys nutrūko.
–Matote koks reikalas, žaibas pataikė tiesiai į automobilį, gal antena kalta, nežinau, nuspręs ekspertai. Priekinė automobilio dalis visiškai išsilydė, ratai sudegė, bet kūno neradom. Tik radom netoliese numestą planšetę su dokumentais, todėl ir pagalvojom, kad jis išsigelbėjo. Norim, kad važiuotumėt su mumis. Mes palauksim mašinoje.
„ Reiškia tai teisybė. Man stogas nevažiuoja. “– Ji skubiai susiruošė ir įsėdo į policijos mašiną.

***

Baisu buvo žiūrėti į sudarkytą mašiną, likęs tik aiškus užpakalinis mašinos numeris. Vita patvirtino, kad tai vyro mašina. Ekspertai padavė jai surašytas išvadas ir liepė pasiskaityti, bet ji net neskaitė, iš karto pasirašė. Dabar ji buvo tikra, kad tai ne fantazijos vaisius, tai realybė ir jos vyro tikrai nebėra gyvųjų tarpe. Tai, kas vyko šią naktį – tikrovė.
– Kai prasibrovėm į saloną, štai dar ką radom, – inspektorius parodė rastus drabužių
likučius, dalį apanglėjusio kaulo, pelenus, vieną batą ir nutrūkusią grandinėlę su medalionu, kuriame buvo jos nuotrauka.
– Jeigu galima, gražinkit man medalioną, aš labai Jūsų prašau.
Vyrai susižvalgė ir vyresnysis inspektorius padavė jį kartu su pažyma apie vyro mirtį.
– Tai kas liko iš kūno, jūs galėsite pasiimti rytoj. Bus ką palaidoti. Priimkit mūsų užuojautą ir jei ko prireiks, kreipkitės, pagelbėsim pagal savo galimybes. O dabar vyrai jus parveš namo.

***

Ji neprisiminė kaip grižo į namus. Atsipeikėjo tik tada, kai vairuotojas palietė jos ranką ir pasakė – jau atvažiavom. Ji padėkojo ir išlipo iš mašinos lediniu veidu.
Taip. Ji liko viena, dabar ir visados. Daugiau nebebus tų šviesių akimirkų, to džiaugsmo būti dviese.
Viskas nublanko, baigėsi jos gyvenimas, liko tik prisiminimai ir tušti namai. Ir laukimas sekančios nakties, kada ir vėl jaus jį, girdės jo balsą. Baigsis tos naktys, o kas paskui...
Atsidūrusi savo namuose, ji įsipylė brendžio ir susirangė į patį sofos kamputį. Galvoje kaip filmas prasisuko visas gyvenimas. Verkti jau nebuvo jėgų. Dar praeitą naktį išverkė visas ašaras. Skambėjo mobilus telefonas, bet ji nekreipė jokio dėmesio. Tegul skamba. Ji viena, visai viena... Ir nieko jai nebereikia. Ji girdėjo, kaip į kiemą įsuko mašina, kaip kažkas skambino į duris, bet nepajudėjo iš vietos.
„Nueis, nieko nenoriu matyti, “– paskui, paveikta išgertos taurės, nugrimzdo į transo būseną. Vėl pasikartojo tas pats sapnas, vėl ji su Rimu šokinėjo nuo vieno debesėlio ant kito. Tik baigėsi jis kitaip – dabar vyras niekur nedingo, jie kartu, susikibę už rankų, nuplasnojo į keistą garsų ir šviesų pasaulį, į baltą šviesą ir ten pasiliko amžiams.
Praėjo nemažai laiko. Už lango švietė pilnatis, užliedama kambarį vaiskia šviesa. Keistu garsu skambėjo tyla, lyg banguodamas virpėjo ją supantis oras.
Vita nuėjo į darbo kambarį ir įjungė kompiuterį.
„ Einu, susitvarkysiu, tuoj pasirodys Rimas, o aš atrodau klaikiai. “
Šį kartą, išgirdus durų skambutį, ji skubiai nubėgo atidaryti jas. Moteris žinojo, kad tai jos vyras ir neapsiriko.
Jie vėl kartu, vėl jaučia jį ir girdi jo balsą. Vita papasakojo dienos įvykius, parodė išduotą pažymą ir paklausė:
– Sakyk, mielasis, kur tave laidoti? Kur tu norėtum atgulti? Rytoj privalau viską sutvarkyti.
– Man visai nesvarbu. Juk kūnas – tai drabužis. Jį nusimetam ir liekam savimi. Gyvenam toliau.
Tai svarbu tik likusiems gyviems. Kad nekiltų jokių problemų, gal prie tėvų mane priglausk. Bet iš manęs nieko neliko, tai gal geriau sudėk viską į urną ir laikyk namuose. Tada aš būsiu su tavimi visą laiką, – jis laikė ją savo glėbyje ir glostė jos švelnius plaukus.
–Aš niekam negaliu atskleisti mūsų paslapties, palaikys mane beprote. Nieko nepasakosiu net Angelei. Ir ji manęs nesupras, nors mano pati geriausia draugė.
–Ir nepasakok. Kai įsikursiu, lankysiu tave sapnuose, tik taip galėsim bendrauti. Ten, viršuje pas mane, aktyvėja energijos išmetimai, man draugas paaiškino – bus iškrova. Bijau, kad sekančią naktį negalėsiu pas tave atskristi. Tik tu nepergyvenk, svarbiausia – žinai, kad aš gyvas, kad aš niekur nedingau. Palaidok mane ir lauk. Susisieksiu su tavimi telefonu, – kurį laiką jie sėdėjo tylėdami.
–Man jau laikas kilti. Prasėdėčiau taip visą amžinybę, bet turiu palikti tave. Palydėk mane, – ir paėmęs už rankos, pajudėjo link išėjimo.
Prie durų jis vėl ją tvirtai apkabino, pabučiavo ir atidaręs duris, išnyko. Ji ir vėl liko viena.

***

Praėjo laidotuvės, išsiskirstė visi draugai ir Vita vėl pasiliko viena tuščiame name. Urna su mylimojo palaikais stovėjo darbo kambaryje ant lentynėlės prie rašomojo stalo.
„Viskas kas liko iš žmogaus. Tai ar verta gyventi? Tiks trumpas blyksnis Žemėje... Gal tikrai geriau ten... Ten juk amžinybė, ten būtume kartu... Aš neturiu dėl ko čia pasilikti. Šiąnakt paskutinis mūsų pasimatymas, paskutinis... Paskui tik po metų... Kaip reikės ištverti vienatvę... Jei žmogaus siela nemirtinga, reiškia yra ir Dievas, jis neapleis manęs, privalau tikėti, “ – įvairios mintys blaškėsi jos galvoje, neduodamos jai ramybės.
Suskambo mobilus telefonas ir ji automatiškai atsakė į skambutį.
–Vita, atidaryk duris, aš jau skambinu penkiolika minučių, ko neįsileidi? Labai prašau, atidaryk.
– Tuoj, ateinu. Negirdėjau, “ –  nieko nepadarysi, teks atidaryti ir ji nuskubėjo prie durų.
Angelė, įėjusi į namus, pasuko tiesiai į virtuvę.
–Tu juk šiandien nieko nevalgei, atnešiau tavo mėgstamus vėdarus, dar karšti. Duok lėkštes ir sėskis.
Savo kalbomis ji bandė prablaškyti draugę, bet Vita tik linksėjo galva, visai negirdėdama apie ką ji pasakoja. Ji valgė draugės iškeptus vėdarus, bet nejautė nei skonio, nei jokio pasitenkinimo nuo mėgstamo maisto.
– Matau, tau visai prastai. Aš tavęs vienos nepaliksiu, šiąnakt lieku pas tave net jei ir varysi lauk. Pati nuspręsiu, kada man išeiti.
Tik dabar Vita pakėlė akis į draugę. Jose Angelė pamatė išgąstį ir gilų sielvartą. Ji tik nuolankiai linktelėjo galva ir dar žemiau ją nulenkė.
Pavakarieniavusios, susitvarkė virtuvėje ir nuėjo į svetainę. Per televizorių abi žiūrėjo kažkokį filmą, paskui transliavo koncertą, bet Vita nieko nematė ir negirdėjo. Visos mintys sukosi apie būsimą pasimatymą. Ką gi jai reikės daryti, kur dėti draugę, kad ši nesutrukdytų jiems.
– Aš taip pavargau, kad neturiu jėgų sėdėti ir žiūrėti, vis tiek nieko nematau. Eisiu gulti. Nepyk ant manęs. Jau greitai vienuolika. Tau paklosiu svetainėje. Jei ko norėsi, žinai kur ieškoti. Ačiū tau, kad nepalikai manęs vienos, – ji padėjo patalynę, apkabino savo geriausią draugę ir nuėjusi į miegamą, nusirengė ir atsigulė į lovą.
Vita girdėjo kaip Angelė pasiklojo patalą, paskui nuėjo į dušą ir grįžusi atsigulė. Girdėjo, kaip išsijungė televizorius ir viskas nurimo.
„ Gal jau užmigo... Dar tik vienuolika, dar turiu laiko. Reikia veikti labai tyliai. Duris atidarysiu prieš dvylika ir paliksiu praviras, Rimą tyliai nuvesiu į miegamąjį, pajungsiu jo nešiojamą kompiuterį ir mes galėsim tyliai šnekėtis, “ – sukūrusi veiklos planą, ji kiek nusiramino.
Lovoje gulėjo tyliai, tegul Angelė galvoja, kad ji miega. Vita girdėjo kaip draugė kelis sykius kėlėsi, priėjo prie jos miegamojo ir sustojusi prie durų, klausėsi. Paskui grįžo vėl į svetainę ir atsigulė. Ji girdėjo kaip tuksi jos širdis, kaip skuba laikrodžio rodyklės, skaičiuodamos sekundes ir minutes iki likusio susitikimo.
„ Dar dešimt minučių palauksiu ir eisiu atidaryti duris. “
Moteris atsikėlė, tyliai išėjo iš kambario ir įsiklausė. Namas skendėjo tyloje, jis miegojo, apšviestas pilnaties. Rytoj prasidės delčia ir greitai dings ta šalta, skvarbi šviesa, ir kelias iš ten į Žemę bus laikinai uždarytas.
„Ir reikėjo tai draugei atsivilkti kaip tik tokiu laiku. Galėjo kaip žmogus, ateiti dieną, pabūti iki vakaro ir dingti. Dabar turiu susitaikyti su tuo, nieko negaliu padaryti, “– ji dar kartą pasikėlė laiptais į viršų ir tyliai prislinkusi prie svetainės durų, įsiklausė. Kambarys skendėjo tyloje.
Paskutinę minutę ji pakeitė savo planą. Pasiėmusi iš miegamo Rimo kompiuterį, nusileido į terasą ir ėmė jo laukti ten.
„Čia ji garantuotai nieko neišgirs. “
Prabėgus dar kelioms minutėms, pradėjo mirguliuoti ekranas ir nušvito vaivorykštės spalvos.
„ Jis jau čia, “– ji pribėgo prie paliktų pradarytų durų ir pasijuto atsidūrusi jo glėbyje.
– Einam į terasą, einam, – Rimas klusniai nusekė iš paskos, nepaleisdamas jos rankos.
– Pas mane nakvoja Angelė, bijau, kad neišgirstų. Kalbėk tyliau, gerai?
– Supratau. Labai gaila, mūsų paskutinis pasimatymas, o kažkas, atėjęs neprašytas, mums trukdo. Nieko. Nenusimink, gal taip dar įdomiau. Kada nors, ateityje pasijuoksime iš šio įvykio.
Kaip ir anuose pasimatymuose, jie sėdėjo susiglaudę ir kalbėjosi. Nenumaldomai bėgo laikas, artindamas išsiskyrimą. Abu net nenujautė, kad juos seka pora nustebusių akių ir iš nuostabos pražiota burna.
Atėjo pats skaudžiausias momentas – laikas išsiskirti. Vita verkė balsu, įsikniaubusį į nematomą petį, jis glostė ir bučiavo ją ramindamas.
– Nesigraudink taip, svarbiausia žinai kur aš ir kad esu gyvas. Nepamiršk manęs ir lauk, aš sugalvosiu kaip susisiekti su tavimi. Kas naktį tave lankysiu sapne. Tu juk pasilieki ne viena, aš esu. Štai aš, tik kiek kitoks. Pamatysi, metai labai greitai prabėgs ir mes vėl būsim kartu. O dabar – palydėk. Man jau laikas, – jie paskutinį kartą apsikabino ir pasibučiavo.
– Iki, mielasis. Aš lauksiu tavęs.
Jis dar kartą atsisuko į jos pusę ir pamojo atsisveikindamas. Tik to ji jau nematė. Vita vėl sugrįžo į terasą ir žiūrėjo į mirgantį ekraną. Spalvos dingo palengva, vieną po kitos ir ekranas tapo juodai baltas, paskui visai užgeso. Su ja liko viltis ir jos meilė jam.

***

Angelė žiūrėjo į savo draugę ir negalėjo patikėti tuo, ką mato.
„Kažkoks absurdas. Gal ji išprotėjo? Gal mato haliucinacijas? Bet girdėjau Rimo balsą, abiejų kalba buvo rišli, klausianti ir atsakanti į klausymus... Kaip viskas keista, gal man vaidenasi? Bet ne. Aš viską mačiau nuo pat pradžios. Mačiau, kaip pačios durys užsidarė, kaip jos atsidarė, jam atsisveikinus, jaučiau keistą energiją, sklindančią iš ten, kur sėdėjo Vita. Ir ji pati taip keistai sėdėjo, kažkaip pakibusi ore, lyg tai ją kažkas laikytų ant kelių. Negali būti... Man ji jau laidotuvėse keistai elgėsi. Gerai, kad išgirdau kaip ji nusileido žemyn ir atidarė duris... Reikia bėgti... Ji jau rakina duris ir tuojau pasikels laiptais į savo kambarį... “
Angelė skubiai pasišalino ir atsigulė į savo lovą. Netrukus išgirdo kaip Vita stabtelėjo ties jos durimis, paskui tyliai nuslinko į miegamąjį.
Abiems ši naktis pasirodė be galo ilga. Miegas neėmė, abi buvo paskendusios savo mintyse: viena nagrinėjo matytą vaizdą, o kita, susisukusi iš nevilties į kamuoliuką, ašarojo.
Išaušo ankstyvas šeštadienio rytas. Žemė tęsė savo kelionę beribėje erdvėje, žmonės gyveno savo gyvenimą: atradimai ir praradimai, laimė ir kančia, džiugesys ir skausmas, meilė ir neapykanta – viskas susiliejo į vieną visumą ir sluoksniais uždengė Žemę. Tai ir yra gyvenimas, visko po truputį, tik negalima prarasti vilties ir tikėjimo savo ateitimi. Šįryt užgimusi nauja viltis pakoregavo dar vieno žmogaus gyvenimą.
Vita atsikėlė žymiai ramesnė nei buvo paskutinėmis dienomis, akyse įsižiebė tas spindulėlis, kuris atsiranda su nauju sprendimu, žengiant į naują gyvenimo etapą. Angelė nieko neklausinėjo, ji laukė, kol draugė pati ką nors papasakos. Papusryčiavusios jos išsiskirstė. Vita sėdo prie kompiuterio, reikėjo šefui užbaigti ataskaitas.
Po kelių savaičių ji išėjo iš savo senos darbovietės ir ėmėsi tvarkyti vyro įkurtos firmos reikalus. Dabar našlės gyvenimo tikslu tapo darbas.
Nepastebimai bėgo dienos, savaitės, mėnesiai. Ji dirbo kaip užsukta, negailėdama savęs ir savo laiko, su kažkokiu buku užsispyrimu, su keistu požiūriu į darbą. Už nugaros ją pravardžiuodavo „darboholike“. Moteris nutolo nuo savo draugų, niekuomet nedalyvaudavo jokiose vakarėliuose, vienintelis jos džiaugsmas buvo miegas. Ji sapnuodavo Rimą beveik kas naktį. Vita žinojo apie jo dabartinį gyvenimą viską, ji tardavosi sapne su juo darbo klausymais, visuomet laukdavo jo pritarimo, o tik po to priimdavo sprendimus. Tai tapo jos gyvenimu. Vienintelė laimė – matyti jį sapne, liesti jį, kalbėtis su juo. Firma klestėjo, bet tai jos nedžiugino, ji gyveno, nes nebuvo kitos galimybės. Kalendoriuje ryškiu flomasteriu buvo apibrėžta viena data – metinės ir ji kiekvieną dieną skaičiavo, kiek gi dar liko iki jos. Ir ta amžinybė pamažu tirpo.

***

Ši diena Vitai buvo pati sunkiausia, labai suspausta dienotvarkė: penki susitikimai su parneriais, dviejų sutarčių pasirašymas ir dar susitikimas su notare.
Viskas praėjo sklandžiai, į dienos pabaigą jos laukė paskutinis darbas. Kai sekretorė pravėrė duris, kad pranešti apie notarės atvykimą, ji, net neišklausiusi jos, ištarė:
– Tegul įeina. Paruošk kavą ir nieko neįleisk. Bendrai, jau darbo laikas baigėsi, gali eiti į namus, aš pati viską užrakinsiu. Eik, pailsėk. Gero tau savaitgalio, – sekretorė keistai į ją pažiūrėjo, bet juk šefas yra šefas. Jo įsakymus reikia vykdyti.
Įėjusi notarė, ištraukė paruoštus dokumentus ir ištiesė Vitai.
– Čia viskas kaip Jūs prašėt. Aš privalau balsu Jums perskaityti ir tada galit pasirašyti.
–Nereikia, nieko neskaitykit. Duokit man, aš pavartysiu. Mane domina tik keli punktai – firmos akcijos turi būti vienodai paskirstytos visiems darbuotojams, vadovavimą turi perimti Antanas Gailius, o mano namas, mašina ir banko sąskaitos po mano mirties turi atitekti Angelei Kurklytei.
–Viskas taip, kaip Jūs pageidavot, – Vita, suradusi tuos punktus, atidžiai perskaitė ir liko patenkinta.
Ji pasirašė dokumentus, sumokėjo notarei už paslaugas ir atsisveikino.
Grįžusi į  namus, sėdo rašyti savo draugei Angelei laišką. Pranešė jai džiugią žinią, kad nuo pirmadienio darbe keičiasi jos statusas, ji taps direktoriaus pavaduotoja. Dar papasakojo visą istoriją, kurią nuo visų slėpė, paaiškino kiekvieną smulkmeną ir savo veiksmus ir užbaigė laišką prašymu, kad jos nepamirštų ir kai jos nebebus šioje žemėje, abi urnas su jos ir vyro palaikais, kartu išbarstytų Baltijos jūroje. Paskui paskambino jai ir paprašė atvažiuoti.
–Šiandien mano vyro mirties metinės ir aš noriu, kad tu pabūtum su manimi. Paruošiu stalą, pasėdėsim, prisiminsime savo gyvenimą, paskui parvešiu tave namo. Žinai, kad aš neturiu nei tėvų, nei brolių, nei seserų. Juk tu pats artimiausias man žmogus dar nuo tų laikų, kai gyvenome prieglaudoje. Labai noriu, kad būtum su manimi šį vakarą.
–Ačiū, kad pakvietei. Būtinai ateisiu. Tu irgi puikiai žinai, kad ir aš be tavęs daugiau nieko neturiu. Labai noriu su tavim pasikalbėti.
– Lauksiu. Nieko nenešk, aš viską jau supirkus. Tai iki pasimatymo, – ji padėjo ragelį ir ėmė ruoštis.
Už valandos pasirodė viešnia. Vakaras praėjo puikiai, kaip Vita ir planavo.
– Pasėdėkim dar iki vidurnakčio, dar valanda laiko. Nepergyvenk, pristatysiu į namus sausą ir sveiką. Matai kaip už lango lyja, oras beveik toks pats kaip prieš metus kai žuvo Rimas.
Kažkur toli stipriai žaibavo, bet čia, kambaryje, jos abi jaukiai įsitaisiusios, pasakojo viena kitai bendrus atsiminimus, prisiminė gyvenimą prieglaudoje, kaip abi susipažino, kaip Vita susipažino su Rimu.
– Angele, ar tu prisimeni kaip auklėtoja tave už kažką nubaudė ir paliko alkaną be vakarienės, o aš su Rimu įlindom per langą į virtuvę ir atnešėm tau duonos ir gabalą dešros?
– Prisimenu. Mane nubaudė už tai, kad aš auklėtoją pavadinau vagile ir išverčiau ant jos tą šlykščią sriubą. Mane žadėjo perkelti į kitus namus, o jūs abu reikalavot, kad ir jus perkeltų. Juk visi darbuotojai gyveno mūsų sąskaita. Kažin, kaip dabar? Labai seniai lankiausi ten. Tiesa, buvau visai neseniai sutikusi Verutę. Prisimeni, dirbo virtuvėje. Visuomet mums pakišdavo kokį gardesnį kąsnelį...
– Prisimenu. Tu buvai išvažiavusi su kitais į Vilnių. Rimo tada neėmė, nes jis prasikalto, gindamas mane susimušė su Valdu, prisimeni, toks ryžas, aš irgi atsisakiau važiuoti, tai Verutė mus abu sekmadieniui pasiėmė pas save. Ir vėliau ne kartą mes pas ją lankėmės. Gyveno ji tokiame mažame, aplūžusiame namuke Palemone su trimis vaikais. Viena juos augino. Kai prasigyvenom, Rimas ją dažnai paremdavo, sutvarkė namus. Dabar ji viena gyvena. Vaikai užsienyje, bet ten irgi ne pyragai. Oi... Kol nepamiršau... Štai jos telefonas, kai aš negalėsiu, susisiek su ja, padėkok jai mūsų vardu. Gerai?
– Kažkaip keistai kalbi, lyg atsisveikindama. Pati gali tą padaryti.
– Aš dėl viso pikto įspėju, ką gali žinoti kas gali nutikti. Nepamiršk jos.
– Tas tai taip. Dabar šnekamės, o kas rytoj bus, nežinau. Stengiuosi apie tai negalvoti.
– Gerai jau, baikim šias kalbas. Jau dvylika, tu palauk manęs, aš išvarysiu mašiną iš garažo, dar truputį pasėdėsim ir nuvešiu tave į namus, paskui noriu viena pabūti žūties vietoje. Uždegsiu žvakelę, atsisveikinsiu ir keliausiu.
Vita sugrįžo permirkusi, lauke pliaupė lietus ir stipriai žaibavo. Ji persirengė ir abi dar kurį laiką sėdėjo prie stalo.
– Nepyk, tikrai nevarau, bet man jau laikas. Noriu greičiau nuvažiuoti į vietą. Pakelkim paskutinį tostą už mus, už visus tris. Už mūsų draugystę ir mus suvedusį likimą, – Vita pastatė išgertą savo šampano taurę ant padėko, nukraustė stalą, apsitvarkė ir abi įsėdo į mašiną.
Miesto gatvės tokiu oru buvo tuščios, nesimatė nė vieno žmogaus, pravažiavo tik kelios mašinos. Jos greitai pasiekė Angelės namą.
– Aš tave palydėsiu iki buto durų, nes turiu tik vieną lietsargį, negaliu tau jį atiduoti, jis bus man dar reikalingas.
Atsisveikinant jos apsikabino, pasibučiavo ir Vita padavė savo draugei paketą, kuriame buvo jos atsisveikinimo laiškas ir raktai.
–Angeliuke, labai prašau, paketą atidaryk tik iš ryto. Tu viską suprasi. Dėkoju tau už draugystę ir atleisk man, paskutiniu metu mažai bendravau su tavimi. Tikiuosi, greitai aplankysiu tave, – jos dar kartą apsikabino ir Vita nuskubėjo link mašinos.

***

Kaip ir buvo sutarta, Rimas jau laukė savo žūties vietoje. Kurį laiką abu stovėjo apsikabinę. Jis bučiavo jos veidą, glostė šlapius plaukus. Tik paskui, suskambus telefonui, abu galėjo girdėti vienas kitą.
– Dieve, vėl kartu! Kaip aš tavęs pasiilgau... Galėčiau taip stovėti visą amžinybę...
– Rimuti, paskubėkim kol dar žaibuoja Aš jau viską nusprendžiau.
– Ar tikrai? Gal nereikia?
–Viskas jau nuspręsta. Darom taip, kaip aš tau aiškinau sapne. Aš pasiruošusi ir susitvarkiau visus žemiškus reikalus. Paskubėkim. Tu pasitrauk kiek į šalį, aš imu į rankas anteną ir laukiu. Tai tarsi žaibolaidis, turi suveikti.
– Neskubėk, ar gerai pagalvojai, ar tikrai šito nori? Mieloji, juk labai skaudės...
– Viskas, neatkalbinėk, tik būk šalia kai aš skrisiu, nepalik manęs vienos ir... – driokstelėjo žaibas ir galinga srovė pasiekė tikslą.
Vita pajuto kaip galinga jėga kilstelėjo ją nuo Žemės ir ji nenusakomu greičiu skriejo į viršų. Ji dar spėjo pamatyti, kad visai greta, lygiagrečiai kyla ir Rimas. Ji aiškiai matė jo kontūrus ir girdėjo jo balsą.
–Aš šalia, nieko nebijok...
Paskui balta akinanti šviesa apgaubė ją ir ji atsijungė.
Kai sekundei pramerkė akis, Rimas buvo greta, laikė ją savo glėbyje ir jo skruostais riedėjo ašaros. Ji pirmą kartą pamatė savo vyrą verkiantį. Paskui atsijungė, pajutusi viduje ramybę ir begalinį džiaugsmą. Niekas jų neišskirs. Jie vėl kartu ir dabar amžiams.