Iš maldos nutrupėję

Sukurk man šunį, kad galėčiau vaikščiot raudonais stogais,
Leisk eit per raudoną, kad netrupėtų sparnai,
Klausyk, kai dainuoju visai nerišliai,
Bijok už mane, kaip trupantį stiklą rankoj laikai.

Miegok už mane, su manim, bet kaip.
Gali knarkti, kai vasaros lietūs bandys prasiskverbt,
Kad tik nesklęstų kambary, be gėdos vienatvė išdidi.

Skink man gėles iš sodų žiemos,
Bučiuok kojų pirštus, kai šaltas mėšlungis suries,
Išgerk karštį iš lūpų, kai sukas galva,
Nebijok šiandien, rytoj kvėpuosim drauge.

Užburk ir tylėk, raudono saulėlydžio upėj,
Apgirst su tavim nebijau...,
Jazminų žiedais.