Akimirkos bėgimas

Akimirkos, kai jis atiduodavo visą save svajonėms, buvo vienos iš nuostabiausių Motiejaus gyvenime. Jis tada užsidarydavo erdvėje, kurioje koncentruodavosi visa jos esybė.
Motiejus visąlaik galvojo, kad jam reikėjo gimti mergaite. Apskritai, jis nesijautė savame kailyje. Iš viso, Motiejus nebuvo vienas iš tų šaunuolių, kurie turi daug vadinamųjų draugų (Motiejus niekada nesišvaistydavo žodžiu „draugas“. Tai buvo per daug abstraktus žodis jam), kurie buvo populiarūs mokykloje ar kuriuos visi mėgo. Iš esmės, jis buvo vienas ir vienišas, amžinai plaukiojantis savo minčių ir išgyvenimų verpetuose, todėl žmonės jį apibūdindavo kaip „keistą“. Motiejui niekada nepatiko šis žodis, nes jis iš karto įsivaizduodavo šešiarankį siaubūną savo veidu.
Motiejaus gyvenimas tekėjo sava vaga, rodos, taip ir turėjo būti. Tik neseniai jam pasirodė, kad jis atsikėlė iš miego. Motiejus pradėjo giliau analizuoti save, savo potyrius ir t. t. Jis norėjo būti toks, kaip visi, kad niekas jo nebevadintų „keistu“. Jis norėjo turėti normalų, pilną linksmybių ir nesusipratimų, gyvenimą.
Kartą eidamas į kapines (ta vieta jam keldavo susimąstymą), išvydo merginą. Ji nešė kibirėlį su vandeniu. Motiejui beveik pasirodė, kad vaizdai jo akyse ėmė stoti, net saulė sušvietė ryškiau. Tuo metu mergina jau buvo dingusi iš akiračio.
Visą naktį Motiejus galvojo apie ją: „ Galbūt ta mergina mano tramplinas normalaus gyvenimo link? “ Jis ilgai įsivaizdavo, kaip ji jį užkalbina, jis paima jos ranką ir jie kopia į kalnus. Taip. Neblogai būtų.
Kitą dieną jis vėl atėjo į kapines, bet merginos ten nebebuvo. Likusią dienos dalį jis praleido galvodamas apie ją. Atrodė, jog ji užvaldė jį, jo mintis, skverbėsi į tą jo dalį, kurios jis niekam dar nerodė ir neatskleidė.
Taip jis vaikščiojo į kapines savaites, gal mėnesius, kol vėl išvydo ją. Kažkas kairėje krūtinės pusėje sudunksėjo – Motiejus net pamanė, kad ten buvęs organas sustojo, bet jis klydo. Jis pažvelgė į savo kojas – taip, jos pačios judėjo link jos. Taip, ji visai šalia. Tačiau kojos nesustojo ir praėjo pro merginą. Iš arti ji atrodė dar stebuklingesnė: jos žydros skvarbios akys lyg ir sužibėjo, jos šviesiai rudus plaukus pagavo vėjo gūsis, jos rausvai prisirpę lūpos suvirpėjo. Taip, jis jai rūpi. Motiejui buvo gėda dėl savo nedrąsaus poelgio. Jis žinojo, kad tokių progų gali ir nebepasitaikyti. Jis pasislėpė už paminklo ir vogčiomis stebėjo ją, kaip prie jos priėjo nematytas jaunuolis ir pavogė lūpų raudonį.
Tai buvo eilinis sugedusio pavasario vakaras. Net keista, kad jis buvo per daug eilinis. Tą vakarą Motiejus ėjo namo, jo kojos buvo tarsi pagaliai, galva tokia sunki ir nereikalinga, todėl jis beveik apie nieką negalvojo. Juk dažniausiai jis galvojo apie įvairiausio plauko blogybes, o tų gėrybių, kaip ir būdinga kvailam idealistui, neįžiūrėjo. Bet tas vakaras buvo kitoks. Net Šiaurinė žvaigždė nepraskaidrino jo akiračio savo mirgėjimu. Turbūt, kai jam išties būdavo bloga, bent ji pradžiugindavo, o tąkart nebuvo prasmės to daryti. Juk jis buvo tik beviltiškas tipas, apyšiltį vakarą einantis ten, kur niekas nelaukė, kur eiti nesinorėjo. Jo namas buvo pusiau apšviestas tokia šlykščiai oranžine šviesa. Žmonių tuo metu nesimatė. Jis prisiminė išdavystę ir pasijuto kaip kvailys, nieko nesuprantantis ir niekieno nesuprastas.
Kažin, ar būtų labai šalta panardinti veidą į tos sraunios upės vandenį?
Taigi jis taip ir ėjo, galvodamas, kad, nematydamas tų rausvų saulėlydžių ir įvairiarūšių debesų, nesugeba įžvelgti gamtos grožio ir paslapties. Taip, naktį dažnai nebūna jausmo, tik vaidybos instinktas.
Grįžęs Motiejus nuslinko į vonią, paėmė tėvo skutimosi peiliuką ir išėmė ašmenis. Ak, kad bent mama nebūtų taip toli. Prilietė ašmenimis riešo veną ir įsivaizdavo esąs tikras savižudis. Tereikėjo vieno judesio, ir jis jau jų tarpe. Motiejus pažvelgė į savo atvaizdą veidrodyje: „Į ką aš pavirtau? “ Ta šlykšti plaukų sruoga krito jam ant akių, ji dengė jo gėdą. Motiejus nusprendė, kad žudytis su tėvo skustuvo ašmenimis, dar ir savo namuose, neromantiška. Kad nepamirštų savo ketinimų, jis brūkštelėjo ašmenimis keletą kartų per riešą.
Kitą dieną Motiejus nuėjo į gėlių parduotuvę. Ten švytėjo įvairiausio grožio gėlių. Jis norėjo priskinti laukinių, bet pasielgė kaip civilizuotas žmogus ir nupirko baltų chrizantemų, kurios buvo surištos juodu kaspinu. Motiejus parašė merginai laišką, kuriame prisipažino apie savo jausmus ir padėjo prie jos lankomo kapo.
Grįžęs namo, Motiejus rado tą laišką ir pinigus gėlėms. Hmm.. Laiškas jai nesutrumpina kelio link jos. Jam net atrodė, kad jis neturi pabaigos, ir jis nepasieks savo tikslo.
Galbūt būtų geriau pasikarti ant liepos šakos, kuri augo prie jo lango?. Ji buvo tokia aukšta, kad dažnai jis lipdavo į ją, beveik pasiekdavo viršūnę, bet ir vėl jausdavosi gulįs šiltoje lovoje.
Ašaka delne. Giliai užmerktos akys. Sveikas liūdesys. Tyla tamsoje. Nematomas priešas. Įsivaizduojamas draugas. Drėgmės ilgis. Įsivaizduojamos akys. Tylinčios lūpos. Išsitaršę plaukai. Įdomūs pomėgiai. Įtartina reputacija. Keisti jausmai. Neramumas. Gili raukšlė kaktoje. Išdžiūvęs kaktusas. Laukimas. Sveika neapykanta. Neramios mintys. Susitaikymas. Laukimas. Grįžimas prie to paties. Balsas naktyje. Nusivylimas. Tikėjimas. Viltis. Balansas. Atpildas. Skydas. Nerimastis. Maištas. Svaiginantis kvapas. Prisirpę lūpos. Tamsiai paslaptingų akių mirksnis. Tikėjimas. Viltis. Laukimas. Vienatvė. Praeities šešėlis. Sapnas. Neištesėtas pažadas. Greita lemtis. Giedras sapnas. Debesuotas dangus. Šviesi rugiagėlė. Tyras laukimas. Stiklinė rasa. Basos pėdos. Drėgmė. Pasitenkinimas. Šviesa. Viltis. Laukimo jausmas.
Kartą Motiejus susikrovė visus daiktus, iššoko pro langą (kad būtų romantiškiau) ir išėjo į greitkelį. Jis ėmė stabdyti pravažiuojančias mašinas, kol, pasigirdus saksofono garsams, sustojo simpatiška blondinė. Motiejui beveik patiko tokios, kokia buvo ta moteris: linksma, daug negalvojanti, žavi. Ji paklausė, kur jis važiuojąs, o jis susaką pirmą į galvą šovusį miestą. Mergina kažką pasakė, kad nepakeliui, bet jis jau patogiai sėdėjo priekinėje sėdynėje. Motiejui nepatiko automobiliai, nors jie ir turėjo kažkokią paslaptingą galią. Bet jie Motiejui asocijavosi su neišvengiamumu, netektimi, naktimi. Keista, Trys n. Panašiai kaip: nieko nėra neįmanomo arba nejaugi niekas nepadės, arba nenoriu nieko norėti.
Motiejus užsimerkė ir pradėjo įsivaizduoti, kad jis šiai blondinei, smagiai čiauškančiai ir linksmai spaudžiančiai akseleratoriaus pedalą, jaučia tą patį, ką ir merginai iš kapinių. Gal ir reikėjo tada jam ją užkalbinti. Gal reikėjo atiduoti laišką. Gal reikėjo nupirkti gėlių. Bet dabar juk ji jam neberūpi. Dabar jis su blondine.
Motiejui dingtelėjo, kad gyvenime labai daug lemia atsitiktinumai, pvz.: dabar jis sėdi mašinoje su ta blondine, o vaizdas pro automobilio langą nesikeičia, bet jis beveik laimingas. Tik kodėl vis galvoja apie kapinių merginą? Būtų gerai nueiti į kapines. Štiš!
Motiejus trenkė durelėmis ir bėgo link ten. Jis laisvas, nesuprastas, bet laisvas. Kapinėse jau tamsu, dega kelios žvakės. Tik Motiejaus viduje tamsu. Niekas ten neuždega net apsiblaususio žiburėlio. Žmonės neteisingi „keistųjų“ atžvilgiu. Jie tik vaidina tolerantiškus, o šiaip tai per atstumą jais žavisi.
O, kad greičiau imtų švisti.
Motiejus išvydo ją. Tą, apie kurią taip ilgai svajojo. Ei, ar ji tik neskrenda? Dešinėje laiko grėbliuką, o kairėje - kibirą. Kažin ar kairėje krūtinės pusėje tuksintis organas derintųsi tame kibirėlyje? Tada Motiejus pajustų tą tuštumą, kurios taip ilgai siekė. Tada jis nebetrokštų ir būtų toks, koks visada norėjo būti – beveik toks, koks ir visi.
Mergina tyliai nusileido ir rankų pirštų galiukais palietė jo pečius. Motiejus atsisuko – ant pečių bekrisdamas pasiliko apdžiūvęs klevo lapas.
Motiejui patiko ruduo, ypač tada, kai nukrenta visi lapai, kai nuolat teška lietus, kai žmonės depresuoja ir skundžiasi. Motiejui tada būna ramu, nes jis aiškiau negu kitu metų periodu visa esybe jaučia neišvengiamą pabaigą. Motiejui patinka pabaigos. Jis dažnai pavargsta, kai viskas tęsiasi per ilgai. Nekenčia jis tik pradžių, nes tada būni toks naivus, nepatyręs ir, apskritai, tada būna velniškai sunku.
Rudeninė žara pražydo danguje, o jis nenorėjo jaustis paliktas vienas. Lempos šviesoms tyliai paliečiant miegantį miestą, jis viduje šaukė kaip laukinis žvėris, uždarytas į narvą, nes norėjo jos šalia. Jis pavargo siekti, net svajoti pavargo, tačiau galbūt tik svajonės dar jį laikė ant žemės.
Motiejus sėdėjo ant betoninės kapinių tvoros ir laukė ryto. Žolę kando šalna, o jis žiūrėjo ir šaipėsi. Danguje žibėjo gilios žvaigždės, beveik kaip rugpjūtį. Tolumoje ėjo svirduliuojantis žmogus, galbūt neseniai užbaigęs naktines linksmybes. Tai ženklas, kad atėjo rytas. Motiejus nenoromis ėmė galvoti apie tautiškumą. Jis mąstė, kad gal kitos šalies visuomenė jį priimtų kaip pilnateisį savo narį. Jei taip, jis nori būti imigrantas. Nori palikti tą dvokiantį miestą, tuos surūgusius iki šlykštumo veidus, tą svirduliuojantį žmogų, tą šalnos pakąstą žolę, tas kapines. Tą kapinių merginą, tą drėgną belapį rudenį, tą sniego vėsą, tuos baltus miškus. Taip, jis nori išvykti. Taip, jis nebenori išvykti.
Pagaliau! Pirmieji saulės spinduliai palietė jo bejausmį veidą. Miegas – jo priešas. Jis sėdėjo nejudėdamas visą naktį ir net tada negalėjo pajudėti, nes atsitraukti nuo to veriančio vaizdo būtų buvę nedora.
O gal jam patiko pradžios? Gal jam patinka, kai viskas prasideda, atgimsta, kai jautiesi toks naivus ir nepatyręs, kai būna velniškai sunku.
Motiejui nuoširdžiai patinka skausmas, tiek fizinis, tiek dvasinis. Jam patinka atrodyti kankiniu, visų skriaudžiamu, negailimu.
Apskritai, Motiejus traktuoja save kaip nelaimingą žmogų. Jei ir yra laimės, tai jis pats ją sukuria. Gyvenant šioje savanaudiškoje visuomenėje, kitaip ir neišeina. Esi priverstas vaidinti, užsidėti kažkokią apsidėvėjusią kaukę, būti nesuprastas ir nesuprasti kitų. Motiejaus ausyse vis dar skamba tikriausiai mamos, kuri dabar yra toli, ištari žodžiai: „Žmogus iš esmės yra vienišas“. Gal tada nereikia tų vadinamųjų draugų. Motiejus gali suvokti save tik būdamas vienui vienas, skaitydamas knygą, kurioje analizuojami klausimai, jam tuo metu aktualiausi.
Motiejui dažnai atsibosta jis pats. Juk aplinkinius gali kęsti ribotą laiką, o save – visą gyvenimą, o gal ir po mirties.
Motiejus norėtų tikėti Dievą, tikrai tikėti, o ne meluoti sau ir kitiems. Jis bažnyčioje jaučiasi ramus, tačiau mąsto, jog religijos kvapas iš tiesų yra kitoks ir galbūt jo Motiejui niekada neteks užuosti.
Jis sėdėjo su savo geriausiu draugu – savimi, nes be jo ten daugiau nieko ir nebuvo, o gal ir buvo, bet tai nesvarbu. Motiejus nežinojo, kiek valandų, bet kapinėse jau ėmė rinktis žmonės. Moterys susirūpinusiais veidais įvertino šalnos padarytus nuostolius ir šiaip buvo nepatenkintos gyvenimu. Motiejui patinka stebėti žmones, bet tik ne nykius. O čia – būtent tokie. Todėl jis ėmė bėgti, nežinojo, nuo ko ar net kuria kryptimi, bet atgavo save pamatęs kojas minant drėgnas samanas.
Motiejus mylėjo mišką. Jis buvo vienas iš tų nedaugelio objektų, kuriame jis jautėsi ramus ir pilnavertis. Beveik kiekvienas miško lopinėlis buvo pilnas atsiminimų apie JĄ. Motiejus nenorėjo prisiminti jos, tik tai, kur jie vaikščiodavo, apie ką kalbėdavo, kaip ji vertė jį jaustis. Ji – viena iš tų, kuri pripildė jo gyvenimą neapsakomo, net pamišėliško džiaugsmo ir pilnatvės. Ji buvo savaime suprantamas dalykas, ji buvo, taip ir turėjo būti. Dažnai Motiejus pagalvodavo apie dieną, kai ją praras. Tos mintys buvo šiek tiek pilnos gailesčio sau. Kad ir kaip baisiai Motiejus įsivaizdavo tą dieną, niekada nepagalvojo, kad bus taip skaudu, ir dar tokiomis aplinkybėmis.. Buvo taip tamsu ir jis jau matė tą namų šviesą, bet ji buvo per toli. Jis galėjo ją išgelbėti, bet nesuspėjo.
Bet Motiejus apie tai nebegalvojo. Jis stovėjo kažkur medžių tankmėje ir ištiesė rankas. Įsivaizdavo, kad jį kažkas stebi iš viršaus, tad pakėlė galvą ir nusišypsojo. Šiaip tai, Motiejus šypsotis nemėgo, kaip ir daugelis jo tautiečių. Motiejui atrodė, kad dauguma žmonių jo nemėgo todėl, kad atrodė paniurėlis. Bet Motiejus mylėjo gyvenimą, gal kiek kitaip, bet mylėjo. Jis ypač mylėjo dangų, medžius, vandenį – visa, kas gyva, tyra, paslaptinga, skaidru. O ne tai, kas čeža ar žvanga. Meilė Motiejui buvo nepaprastas jausmas. Ne nuvalkiotas, muilo operų supaprastintas žodis. Meilę, Motiejaus manymu, reikia pajusti ne kiek tuo organu, esančiu kairėje krūtinės pusėje, kiek protu. Tai paprastumo ir idealo junginys viename. Tai kažko paprasto virtimas į nepaprastą. Taip. Motiejus buvo naivus idealistas. Kartais jam tai patiko, o kartais tokio savęs tiesiog nekentė.
Keistas oras Motiejų dažnai versdavo jaustis keistai. Jis nepripažįsta esąs keistas, bet ta savijauta su niekuo nepalyginama. Tas apniukęs oras dažė jo mintis pilkai. Tą akimirką jis jautėsi taip, lyg galėtų eiti bet kur, daryti bet ką. Netgi atiduoti laišką kapinių merginai arba nupirkti tų baltų chrizantemų.
Motiejus baisiai norėjo būti toks, kaip visi. Bet dažnai tai jam atrodė neįmanoma, nes taip jis pamažu žudė save ir liejosi į pilką beformę masę. O jis niekada nenorėjo būti masėje. Bet nenorėjo ir būti vienas. Nors širdies gilumoje tikėjosi būsiąs išgirstas ir išgelbėtas.
Jis nusiavė batus. Nors ir buvo gilus ir šaltas ruduo, o naktį šalna – jis ėjo basas. Jis – kaip niekada anksčiau – jautėsi esąs taip arti prie gamtos, lyg vaikščiotų aplink bedugnę ar pulsuojantį lava ugnikalnio kraterį. Nors tai buvo tik šlapios samanos, jis įsivaizdavo esąs didžiulis ekstremalas, atliekantis protu nesuvokiamus triukus. Galbūt jis iš tiesų darė kažką protu nesuvokiamo, nes jo mintys, vidus darė stebuklus.
Kartais Motiejų apimdavo toks netikrumas, nežinia, abejonės. Jis jautėsi bestovįs kryžkelėje, kurios keliai atrodė vienodi, ir jautė: kad ir kurį kelią pasirinktų, vis tiek suklys.
Jo galvoje buvo tiek daug minčių, tiek abejonių. Jis galvojo, kad geriau gali susivokti tik atskirtas, bet taip pat beprotiškai bijojo vienatvės, nevilties valandų sunkių.
Motiejus sunkiais žingsniais matavo laiptinės laiptus. Jau nebebuvo basas. Jau artėdamas prie miesto pagalvojo, kad galbūt reikėtų užsidengti kojas, nes aplinkiniai gali pavadinti jį „keistu“. O Motiejui šios žodis niekada nepatiko. Taigi jis apsiavė batus, taip lyg ir paslėpdamas savotišką gėdą ir atsiverdamas „bandos jausmui“.
Motiejus ėjo nuleidęs galvą, bijojo praeivių žvilgsnių, nesijautė esąs savimi. Jis buvo toks beviltiškai vienas ir vienišas. Jei kas pažvelgtų iš viršaus, tai visoje toje mirgalynėje išvystų juodą jo figūrą ir tamsius kaip žemė plaukus. Jis mėgdavo juos pakedenti, gal taip jis atsikratydavo įkyrių minčių. Jis norėjo atsikratyti tos vienišumo minties, bet ji lydėjo jį visą laiką. Gal jam ir nereikėjo nieko. Visi pilni banalumo, kvailų buitinių problemų ir vilčių. Tai Motiejui nerūpi. Jis nori būti kosmonautas. Kaip koks J. Gagarinas skrieti aplink Žemę, žiūrėti į ją, įsivaizduoti, kad matai kiekvieną šalį, kurioje pilna visokiausio plauko žmonių, juoktis iš jų, kad gali juos iš toli stebėti, kad jie gali pasiusti su visomis savo problemomis; verkti, kad juos stebi iš viršaus, kad esi toks šlykščiai vienišas, kad esi dalelė, neturinti tinkamų kampų sudėlioti gražią dėlionę. Kartais Motiejui atrodė, jog vien dėl jo pasaulis yra toks netobulas: vyksta karai, nusikaltimai, žudynės, verda neapykanta. Kartais jam atrodė, jog be jo viskas būtų tiesiog idealu. Bet jis buvo. Gal taip turėjo būti. Motiejus tikėjo, kad yra paskirtas atlikti savo misiją, o kai ją atliks, arba nesugebės atlikti, bus eliminuotas. Motiejus jautė misijos svarbą, daug sykių rausėsi savyje, ieškodamas savo stipriosios vietos, kuri padėtų išgelbėti pasaulį. Per mėnesį susigalvodavo daugybę misijų, tačiau jos taip ir likdavo jo gausiame „ruošiuosi padaryti“ skyrelyje.
Motiejus išsilaisvino nuo minčių. Akimirka, ir jis nebejautė nieko, tik savo organo, esančio kairėje krūtinės pusėje, bumbsėjimą. Jis priminė techno muziką arba būgną. Gal geriau tegu būna būgnas, jį bent jau muša žmogus, o techno muzika tokia nereali, kad keista, iš kur ji išvis atsirado, - bent jau taip mąstė Motiejus.
Jis grįžo namo. Saulė buvo jau seniai įsitvirtinusi horizonte. Lengvi plunksniniai debesys ramiai praplaukdavo pro ją, tokią šviesią ir ryškią, lengvai pūsteldavo švelnus vėjelis. Tėvas kažką pradėjo bambėti jam įkandin, bet Motiejus jau spėjo pasiekti tikslą – vonią. Jis pažvelgė į veidrodį. Į jį dėbsojo rimtas vyras – tai Motiejų nustebino – niekada jis sau neatrodė toks senas. Jis pasiėmė tėvo skustuvą. Su pagarba pažvelgė į jo ašmenis. Tik staiga jis krito jam iš rankų ir supjaustė pirštus. Dideliais sodrios vyšninės spalvos lašais ėmė čiurlenti kraujas. Motiejus su pasigėrėjimu stebėjo šį stebuklingą procesą, tačiau reikėjo išvalyti krauju aptaškytas grindis. Motiejui dingtelėjo, kad jei sirgtų hemofilija, netektų kraujo vonioje. Baisiausia, kad tėvo skustuvas liktų kruvinas. O šito tėvas nepakeltų. O, kad mama nebūtų taip toli..
Motiejus pajautė veriantį šaltį. Ir žaizdos ant pirštų tam neturėjo nė menkiausios reikšmės. Šaltis persmelkė jo mintis, skverbėsi gilyn. Minutė, ir Motiejus negalėjo mąstyti.
Jis išėjo iš vonios lyg beprotis, mechaniškai apsirišo žaizdas ir patraukė į guolį.
Eiti tiesiai, nematant kelio, bijoti to, ko galbūt niekada nebus, meluoti sau, kad ir vėl nėra laimingas, girdėti beprasmius žodžius. Motiejus turėjo daug baimių.
Jis atsigulė ir laukė pavasario. Visas jo kūnas šaukte šaukėsi saulės, šilumos. Tačiau pavasaris spjovė jam į veidą ir staiga iš migloto dangaus ėmė kristi didelės ir lengvos žiemos fėjos. Motiejus išėjo į balkoną neapsirengęs, persisvėrė ir turėklą ir ėmė jas gaudyti. Tai pamatęs tėvas įlėkė į balkoną ir sugriebė Motiejų tvirtomis, bet pavargusiomis rankomis. Tada sekė ilgas, pilnas nuoskaudų ir „anksčiau tu toks nebuvai“ moralas. Anksčiau jis buvo kvailas, nors ir dabar neprotingesnis, tačiau jo akiratis platesnis, jo siekiai didesni, gal kiek žemiškesni. Motiejus girdėjo tik moralo nuotrupas, kartais „užsikabindavo“ už atsitiktinio žodžio, jį mintyse kartodavo ir stebėdavosi, kodėl jis taip skamba tėvo balso stygomis. Motiejus jautė, kad į jo rankas jau susigėrė dešimtys gražuolių fėjų. Ak, kad viskas būtų taip lengva.. Staiga tėvas nutilo – Motiejus net aiktelėjo. Jis klausėsi to nuostabaus garso, žvelgė pro langą į besisukančias ir mojuojančias jam lauke fėjas. Jis taip norėjo tai ištarti, tačiau nesugebėjo išversti į žmonių žodžius ar kokią konkrečią kalbą. Pro lubas į jį žiūrėjo piktas ir kaltinantis mamos veidas. Vieną akimirką Motiejui net pasirodė, kad jos akyse sužibėjo ašara, kuri nuskriejo į lauką ir nužudė keletą fėjų. Ak, kad mama nebūtų taip toli.. „Atsiprašau“ – išsprūdo Motiejui. Geriau jis to iš viso nebūtų pravėręs burnos, nes tėvas vėl užsivedė. Bet ta mamos ašara. Ji skaudesnė nei žodžiai, skaudesnė nei pradžia. Gal net skaudesnė nei jo paties mirtis. Motiejus žinojo, kad vien dėl to žodžio tėvas jam neatleis. Jis norėjo, kad tėvas paimtų savo juodą, oda kvepiantį, auksu blizgančia sagtimi diržą ir juo Motiejui atiduotų „skolą“. Arba bent ištiestų ranką, bet šiltą kaip saulės spindulys. Tada jam nereikėtų girdėti tų beverčių žodžių, tų vemti verčiančių sentencijų ar filosofų išdailintų idealaus gyvenimo pamokslų. Lyg vienas sakinys galėtų iš bedugnės ištraukti tave ir paskui besivelkantį tavo gyvenimą. Motiejus vos nesusijuokė. Tėvas pyko. Jo, kažkada buvę geros, akys buvo aptrauktos pilka migla, atrodė, lyg jos ir nebenorėjo matyti ryškiai.
Motiejus užsimerkė. Atsimerkė tik tada, kai pirmieji – dar nesušilę – saulės spinduliai palietė blakstienų galiukus. Rytas buvo žavintis. Buvo beprotiškai šviesu dar ir dėl tų fėjų, kaip Trojos karių, jau nebegrakščiai, draugėn sukritusių į baltą kupetą. Motiejus išėjo į balkoną ir vėl persisvėrė. Jį suviliojo tas neįtikėtinas aukštis. Jam ėmė suktis galvoje, jis krito ir krito. Motiejus atsikvošėjo tik sėdėdamas purioje fėjų kaugėje. Ak, kaip gera būtų dabar kristi.. Staiga prie jo prisiartino didelė ir visai reali fėja. Motiejus buvo apakintas jos baltumo ir plaukų tamsumo. Į jį žvelgė paslaptingai tamsios akys. Motiejus suvirpėjo. Fėja ėmė kažką šnekėti ir Motiejus klausėsi, stebėdamas ją. Vien nuo jos buvimo šalia jam norėjosi tūkstantį kartų persisverti pro balkono turėklą ar pjaustyti riešą tėvo skustuvo ašmenimis. Jis niekada nejautė tokios stiprios energijos, sklindančios iš jokio kito žmogaus. Ji ranka palietė jau negyvas fėjas ir jos sutirpo jos degančiame delne.
Motiejus atsikvošėjo tik sutemus. Jo rankos jau buvo sausos, mintys šviesios ir švarios, akys geros.
Jis įsivaizdavo, kad matė ją – kapinių merginą. Nors ji ir baltoji fėja buvo per daug nesulyginamos, tačiau tada jis norėjo matyti vien ja – merginą iš kapinių. Ji stovėjo baltame peizaže, už nugaros jau nebeskaisčiai šviečiant tam dujų kamuoliui, dar vadinamam saule, o ant jos pečių, plaukų, akių ir lūpų leidosi mažutės fėjos. Jos buvo visur. Jos šypsojosi. Jos įpareigojo. Atrodė, kad jų gyvenime nenutiko nieko tokio, dėl ko būtų galima gailėtis. Mergina jau buvo šalta ir balta kaip sustingęs vasario sniegas. Ją šaldė jo prisilietimas ir besišypsančios fėjos. Motiejų taip pat buvo sukaustęs ledas. Akimirka, ir jis nebegalėjo galvoti, jis buvo šaltas ir bejausmis. Jis buvo, bet jo nebuvo.
Saulė jau buvo nusileidusi, o Motiejus mynė pėdsakus snieguota gatve. Jis mėgo savo pėdas statyti kaip traktoriaus, o gal tanko vikšrus. Aplinkui buvo tylu, atrodė, kad liko tik dangus. Vaizdai pamažėle stojo, o mažytės fėjos sukosi ore ir besišypsančios leidosi ant kitų, jau nebegyvų. Motiejus netgi girdėjo muziką – kaip tada, sustojus blondinei jo pavežti – lyg fėjos būtų šokę paskutinį ledo šokį, nors jos tik dramatiškai krito žemyn.
Kitą rytą, kai Motiejus atsikėlė, aplinkui buvo žalsva. Tas keistas atgimimas. Tas keistas patoso jausmas. Ta svaiginanti žaluma ir blyški tuštuma ir šviežiais lapais kvepiantis oras, vis lengvesni debesys. Belieka tikėti. Kai realybės nėra. Kai lieka tik iliuzija. Kai lieka ta trapi laimė. Ašaka delne. Bežadės lūpos. Diena po dienos. Nebylios svajonės. Kvailos šnekos. Sudrėkę lūpos. Bejausmis veidas. Mažos viltys. Dideli siekiai. Aronija kvepiantis miškas. Daina be muzikos. Galbūt ir be žodžių. Elnias miške. Nutrupėjęs ragas. Bemiegė naktis. Šaltis. Vėsa. Debesis. Rūkas. Tamsa.
Motiejus ėjo gatve, jo pašonėje kalbėjo besiskleidžiantys lapai, kabojo neaiškiai šviesi migla, sukosi vis tamsesni debesys. Tą akimirką Motiejus nebebijojo nieko, jis buvo bejausmis ir tai jam patiko. Jis buvo beprotiškai tikintis savimi ir stiprus. Jis buvo toks, kurs visados norėjo būti. Visa jo esybė koncentravosi ties jėga ištryškusiais raumenimis, akys buvo plačiai atmerktos, kažkas jose įkyriai žybtelėjo, plaukai liejosi su vėju. Migla ėmė gaubti Motiejų. Jis bandė brautis pro ją, bet juk viduje jo stiprybė buvo dar tokia menka. Ji nesugebėjo pasipriešinti. Taigi migla apgaubė Motiejaus vidų. Jis atrodė vis dar drąsus, tačiau ugnies akyse nebebuvo. Tik šaltis.
Staiga jam pro akis prabėgo vaizdai: jis sėdi automobilyje su blondine ir laukia kapinių merginos, jis bėga, jis kapinėse ant tvoros laukia aušros, jis braido pro šaltą rasą, jis mato rėkiantį tėvą ir.. kapinių merginą. Tokią tyrą ir žavią, tokią viliojančią ir nekaltą. Tokią beprotiškai nepasiekiamą. Motiejus norėjo prie jos priartėti, tačiau ji tik ištiesė apledėjusią ranką. Joje dar buvo gili žiema. Motiejus pastebėjo, kad tas patosas ir atgimimas buvo tik sumauta iliuzija. Viduje Motiejus buvo sustingęs ir miegantis. Kas jį pažadins, jei kapinių mergina dar sušalus?! Gal jam reikia pirmam prisikelti ir prikelti merginą? O jei.. O jei ji nepribus ar nenorės to daryti? Ne, jau geriau Motiejus miegos, bet neliks vienas. Žmonės sako, kad vienatvė – natūrali būsena, kad tik būdamas vienas gali visiškai suvokti save. O gal savęs suvokimas yra išvis neįmanomas procesas?
Jis prisiglaudė prie jos ledinių pečių ir nieko nebejuto.
Kažin, ką galvoja žmogus prieš savo mirtį?
Motiejaus gyvenime vyravo kontrastai: arba jis visiškai vienas be menkiausio saulės spindulėlio, arba jo danguje daug, kartais net per daug, debesų. Motiejus vis ieškojo balanso, bet nerado. Jis daug ko savo gyvenime nerado arba rado nelaiku.
Absurdiškos mintys. Naivi tamsa. Motiejus jau nebebijojo tamsos. Jis pamilo tamsą, nes išsiaiškino jos paslaptį. Ššš.. Tyliau. Nesudrumsk jo minčių. pusiausvyros. nenubesk žvilgsnio žemyn.
Kodėl tamsa negali būti tokia, kokios Motiejus norėtų? Kodėl jis ją jaučia? Kodėl kiti nesugeba perskaityti jos paslapties? Kodėl visad po nakties ateina rytas arba po audros - štilis? Kodėl džiūsta ašaros ar svyra rankos? Kodėl jis vis dar čia, kai pro tas duris išėjo gal septyniasdešimt kartų? Kodėl, po velnių, netiki juo?
Žvaigždėta naktis, ramus bevėjis dangus. Šviesa lange. Motiejus laukė stebuklo prie namo. Kažkas atsitraukė užuolaidas, su juo kalbėjo, tepė sumuštinius, jo klausė, apkabino, šypsojosi savo šviesia ir nuostabia šypsena. Taip, nors tai tik iliuzija, bet Motiejus ją mylėjo.
Tas košmaras diena iš dienos, tos bevaisės ramybės paieškos.
Kitą dieną Motiejus atsibudo danguje, tačiau net ten jis nesugebėjo užgesinti savo aistrų ir norų, todėl grįžo į žemę.
Tuštuma. Juoda tuštuma. Beveik be vilties spindulėlio. Jis taip ilgai žudė save, kolei saulė dar nepatekėjo.
Per tą laiką, kurį jis praleido danguje, Motiejus tapo ciniku. Cinizmas užvaldė jo sielą. Jis ėmė šaipytis iš nuoširdžiosios pasaulio pusės, smerkti geruosius ir griauti tylą. Galbūt tas jo cinizmo protrūkis įtakodavo mažas jo gyvenimo tragedijas. Kai buvo atstumti tie, kurie jam kažkada buvo brangūs, ir nuo vienatvės plėšo kūną, kai jis manė esąs kažkas, nors buvo tik didelis niekas. Tas nesugebėjimas išsivaduoti iš savo prakeikto rimtumo, principų gniaužtų, nepagrįstų baimių. O tada ateina senas geras nusivylimo jausmas, kada jam atrodė, kad ir rojuj jam nebeatsiras vietos.
Tas jausmas, kad ateina baisi nelaimė, lydėjo jį visur, o ypač tą laiką, kurį jis praleido rojuje. Jis trukdė jam patikėti tomis trapiomis laimės akimirkomis, tyla tada atrodė beviltiškai laikina.
Jo akyse išliko žmogaus, sutikto prekybos centre, veidas. Jis buvo gal septyniasdešimtmetis, žila barzda ir ryškia plike viršugalvyje. Motiejus savo gyvenime niekada nebuvo matęs tokio drąsaus veido, tokio neįtikėtinai savimi pasitikinčio žvilgsnio, tos iš niekur atsiradusios didybės. Jis norėjo tą vyrą užkalbinti, įsivaizdavo, kad senukas atiduoda jam tos nuoširdžios drąsos paslaptį, parodo, kaip tikėti. Motiejus įsivaizdavo save pakelta galva, atvira širdimi, žvelgiantį tuo savimi tikinčiu žvilgsniu. Iš tikrųjų, jei jis turėtų daugiau drąsos, tvirtybės ir individualumo, reikalai būtų kitokie. Jis nustotų gailėtis dėl to, kas buvo ir ko niekada nebebus, jis taptų uola, gal ir per kieta, bet nepalenkiama, nesudaužoma. Galbūt šio reiškinio jis turės siekti visą gyvenimą. O dabar jis pamiegos.
Eidamas tuo keliu, kuris galbūt neturi galo, jis nenustojo mąstyti. Galbūt viltis ir tikėjimas nebuvo jam tokie svetimi, kaip jis anksčiau manė.
Tikėtis neverta, kai jis žinojo, kad būtinai reikia rasti. Nebuvo prasmės. Vis tiek neras, nes jis buvo per daug niekingas, dažnai – per daug savimi pasitikintis, svetimas kitiems ir sau. Jam trūko ramybės, paprastumo, mokėjimo įvertinti mažus dalykus, tolerancijos. Jis buvo per daug silpnas, per daug paveikiamas  ir priklausomas nuo kitų. Norėdamas išlikti, jis privalėjo pasikeisti, ištrinti tai, kas silpna, skaudėjo, niežtėjo, perštėjo. Jis būtinai privalėjo apvalyti tai, kas jam dar buvo likę.
Kartais reikia išlaukti tinkamo momento, kad jis gautų tai, ko norėjo, ir dar labai kokybiškai. Tas pats atsitikto ir su kapinių mergina. Galbūt tai tik kvepiantis žaluma pavasaris, bet vieną vakarą, kai jis sėdėjo kapinėse ant tvoros, šalia prisėdo ji. Ir jam jau nebebuvo taip šalta nuo to permainingo pavasario oro. Kažkas jo viduje atvėrė tas duris, už kurių slėpėsi jo esybė. Tas jausmas, kad jis buvo ir jo nebuvo. Jis jau priklausė jai. Ji kažką pasakė, bet Motiejus jau nebegirdėjo – jam tai nerūpėjo. Jis jautė tą jos šilumą, tą svaiginančią pilnatvę – jis buvo laimingas. Jis norėjo ją sutalpinti į mažytį vandens lašelį, netikėtai iškritusį iš jo akių. Jis norėjo paskirti jai kiekvieną saulėlydį, kiekvieną ryto žarą, tačiau ji buvo per daug abstrakti, per daug išsvajota ir nereali. Ji – ašara jo delne Lengvas liūdesys. Šviesi svajonė. Vilties liepsna. Gabalėlis dangaus. Ji savo rankomis parodė jam kelią į begalybę, nesibaigiančią kryptį į niekur, o gal visur.
Nors tai ir keistas žodis, Motiejaus žodyne beveik nenaudojamas, bet jis labiausiai tiko apibūdinti jo būseną. Aštrios šakos, kurios siekė jų kojas, vėjo blaškomos pagaliau palinko į kitą pusę ir nebelietė jų. Net jei jie ir nevisą laiką bus kartu, Motiejus visada jaus tai, jis tai prisimins, kai bus sunku. Tai leis jam eiti toliau. Pagaliau jis atsikvošėjo ir jie ėmė kalbėtis. Geriau jau jis nebūtų pabudęs. Ji nebuvo tai, ko jis ieškojo. Ji buvo tik kvailė, kalbanti apie savo laimingai nelaimingą gyvenimą, buitines problemas, gerbėjų gausą ir pan. Ji buvo kvailė, užvaldžiusi jo jausmus ir mintis. Ji buvo kvailė, turinti magišką trauką. Jis negalėjo nežiūrėti į jos dangų atspindinčias akis ir nepavogti jos lūpų raudonio, nepajusti jos šilumos, tos svaiginančios šilumos. Ji nebuvo tai, ko jis tikėjosi, bet ji buvo šalia. Jam buvo gera. Vėsiai gera. O gal jam jos nereikia? Ji atims dalį jo paties, įsiskverbs per giliai, pasiims per daug, jis liks apytuštis, be aistros trokšti. Jis negalėjo jai atsispirti, ji buvo per daug užvaldžiusi jo mintis ir  skverbėsi gilyn, ji jau lietė jo apnuogintus jausmus. Ji maža, bet beprotiškai tikra.
Jie taip sėdėjo gal valandą. Motiejus tylėjo ir jautė jos šaltą petį, jos drėgnas blakstienas. Tada ji išėjo, palikusi didelę dalį savęs jam. Ji ėjo lėtai, vis atsisukdama ir kliudydama jo jausmus. Tame jos prisilietime jis įžiūrėjo pavasario vėsą ir karštį, lietų ir saulę, rytą ir naktį, vėją ir audrą.
Jis jam vis bandė pasakyti, kad jie niekada nebus kartu, kad jai reikia būti su kitu. Perspektyvos geresnės. O visagaliai jausmai – tai tik vargšų sugalvotas žodis. Ji nenori pigaus gyvenimo. Ji nori visko ir daug. O juk be jausmo jai, Motiejus daugiau nieko neturėjo. Gal ir gerai, kad Motiejus negirdėjo tų žodžių. Jie būtų jį per daug sužeidę. Ji per daug apsvaigino jos esybė. Jis žinojo, kad ji nori būti surasta ir atrasta. Ji norėjo būti pažinta ir supažindinta. Jis jai padės.
Balta naktis, ir kaip gražiai ji jam vis dar šypsojosi. Jis negalėjo apsakyti jausmo, kaip ji privertė jį pasijausti. Jos šypsena nušvietė jo begalinį kelią. Ji dovanojo jam trapų laimės mirksnį, kvepiančią rytinę pievą ir žvaigždėtą dangų. Ji nors trumpam į skutelius suplėšė vienatvę, sutrypė skausmą, nužudė liūdesį. Ačiū, kad jos nėra.
Ant kapinių tvoros jie sėdėjo jau prieš savaitę, o jam atrodė, kad tai vyko prieš porą valandų. Laikas buvo jo priešas, toks ir išliko, tik jau kita prasme. Motiejus tiksliai atsiminė kiekvieną jos žodį, garsą, judesį. Galbūt jis ją per daug idealizavo, nors jautė, aiškiau nei kažkada anksčiau, kad ji – ne ta, kokios jis tik tikėjosi ir laukė.
Motiejus slėpėsi nuo vienatvės, bet ji vėl sugėrė jį pačiu netikėčiausiu momentu. Gyvenimas nervina, o ypač faktas, kad už džiaugsmą reikia kentėti, kad jis amžinai nuleidžia ant žemės. Bet tada jis jau nebebuvo savimi, jis sukaupė jėgas, nes nebuvo kitos išeities.
Pagaliau jo galvoje liko tik tuštuma. Buvo laimės, atsiminimų ir atsivertimų trupinių, bet jis sparčiai nyko, tirpo, lydėsi. Jis vis ateidavo į kapines, bet jos vis ten nebuvo.
Kartą prie jo ant tvoros prisėdo pusamžė moteris. Jos akys jau nespindėjo, tačiau plaukai vis dar buvo ilgi ir svaiginanamai juodi. Vėjo gūsis ją atnešė pas Motiejų. Danguje ryškiai švietė saulė, nebuvo nė debesėlio. Jis matė, kad ta moteris lanko kapinių merginos prižiūrimą kapą. Tai buvo jos mama. Jis paklausė, kur kapinių mergina. Ji tyliai nurijo apmaudą – Motiejus suprato: ji toli. Jis tik paklausė: kaip tai atsitiko? Ji nemokėjo naudotis virve. Tik tiek. Tada motina ėmė kalbėti, kad jis kapinių merginai buvo tik eilinis niekas, kaip ir x, y, z, kad ji nemokėjo mylėti, kad jai nereikėjo nieko. Visgi jis su savo keistumu pastūmėjo ją pro tas duris, kur dabar ji yra – jis turėjo per didelę įtaką jai.
Motiejus bėgo. Trumpam sustojo prie miško, bet nenorėjo eiti gilyn, nes jautėsi purvinas. Jis įbrido į ežerą – norėjo nusiplauti kaltę. Įmerkė veidą. Tyliai kvėpavo po vandeniu. Staiga ji ištraukė jo galvą, jis įkvėpė, gal pirmą kartą taip giliai gyvenime, pajuto saulės spindulius ant blakstienų. Ir jam pasirodė, kad tas švytintis veidas – kapinių merginos. Jį taip pribloškė ši mintis, kad neteko sąmonės. Jis atmerkė akis jos baltoje lovoje, toks pat baltas buvo ir kambarys. Tai buvo mergina, kurią jis sutiko žiemą, negyvoms fėjoms krintant ant šaltos žemės. Viskas sukasi ratu – pagalvojo jis. Ji ėmė kalbėti, jos žodžiai sklandžiai liejosi į bendrą visumą – jis buvo sužavėtas. Ji klausė, kaip jis jautėsi, o jis sakė, kad jam viskas gerai. Iš esmės, jis jau turėjo eiti, bet nėjo. Jis ėmė kalbėti apie kapinių merginą. Tai buvo pirmasis realus žmogus, kuriam jis atvėrė stalčių, kuriame buvo laikomi jos file`ai. Jo akys buvo drėgnos, jos irgi. Jis lūpomis nuvalė drėgmę ir palietė jos.
Taip jis iš jos baltų namų ir neišėjo. Taip baigėsi vienas siauras jo gyvenimo etapas. Viskas lyg ir buvo idealu. Jis turėjo ją. Bet neturėjo kitko. Viskas, ko jam buvo gaila, tai žibančio rudens spalvom miesto.
Tuštuma nevisada jam trukdė. Kartais ji jam padėdavo, buvo savotiškai miela ir viliojanti. Jam reikėjo laiko viską gerai suvokti ir įvertinti.
Jei kada Motiejus ir norėjo sustabdyti laiką, tai tada. Jo akyse geso seni pelenai ir liepsnojo nauja ugnis. Jam patiko jausti ją, o kartu su ja ir tą tuštumą, kuri nebuvo nei aklina, nei bauginanti. Bet laikas bėgo, o Motiejus vis jautė stovįs toje pačioje vietoje. Ak, kad mama nebūtų taip toli.. Jam tada, labiau nei niekad, jos reikėjo. Nors Motiejus jau beveik susitaikė su praradimais ir žinojo, kad jų ne tik buvo, bet ir bus.
Jis tada  sėdėjo ant nuogų grindų, atgręžęs siela į tą stebuklą. Jis suprato, kad vien dėl tokių akimirkų kaip ši verta gyventi. Dėl tokių gerų žmonių kaip šis. Iš tikrųjų, geriausi yra maži žmonės. Tiesa ta, kad geriausia kalba yra bežodė. Verta gyventi dėl tokių akimirkų, kaip ši. Ta vidinė stiprybė, drausmė ir didybė kėlė Motiejų aukščiau nei lėktuvas ar debesys. Motiejui tereikėjo prisiglausti prie to mažo berniuko, kuris, pasirodo, yra jo sūnus. Jis apkabino jo mažus petukus, lietė gležnus pirštelius, juto jo naivų, žemę siekiantį, giliai tikintį bei ieškantį patirties žvilgsnį. Jis glostė jo odą, tokią šiltą ir švelnią. Motiejus jautėsi taip, lyk niekada anksčiau nebūtų matęs ar lietęs vaiko. Šis jausmas buvo toks individualus ir asmeniškas. Ši maža gyva būtybė buvo maža atskilusi dalelė iš jo teigiamosios pusės. Ir jis juo džiaugėsi ir didžiavosi, nors jis dar nespėjo nieko didingo nuveikti, tačiau tik todėl, kad jis užpildė dar vieną stalčių jo pasaulyje. Tas vaikas išmokė jį tikėti stebuklais, siekti neįmanomo, ir tai buvo dieviška.
Jis mėgo jam sekti pasakas, tik ne kokias kvailas iš tų naivių knygų – jis kurdavo jas pats. Tos pasakos buvo pilnos nuoširdaus džiaugsmo ir laimės su tyra pesimizmo gaidele. Kad ir koks laimingas Motiejus būtų buvęs, šio bruožo jis neatsikratė. Galbūt jis buvo per daug įaugęs į jį, per daug savas.
Taip, Motiejus manė, kad dalykai gyvenime yra susiję, gal ir ne visi, bet vis tiek. Nematomos rankos nešiojo jo sielą aukštai aukštai. Tokiomis akimirkomis jis galvojo galįs apakti, netekti kojų ar klausos. Galbūt jautėsi per daug stiprus. Ta stiprybė jį gąsdino, tuo pačiu atverdama naujus plotus jo idėjoms ir siekiams. Galbūt Motiejaus istorija neturi baigtis blogai, bet juk viskas pagaliau baigiasi, gerai ar blogai. Galbūt miršta žmogaus siela, su ja ir stiprybė bei kitokie taurūs jausmai.
Šviesos pilni takai. Galbūt buvo vienatvė, bet tada jis jos nejautė. Jame degė jėga, trapi liepsna, stiprybės eleksyras. Mintimis pirštus palietė bangos, druska apgaubė visą esybę – jis jau nemirtingas. Jis suvienijo savo kūno ląsteles, net plaukų nebetaršė išgalvotas vėjas. Jis stovėjo vienas, bet stiprus ir žiūrėjo į besileidžiančią saulę. Ji paskendo ramiame vandenyje. Ji ir vėl pakils, tik gal jis to nematys. Bet jis stiprus savo silpnume, savo svajonėse ir viltyse.
Jis atsitiktinai užsuko į savo sielos šventovę. Laimė užvaldė jį. Visą. Gėris plaukė į vidų. Aplinkui tiek daug šviesos, vienybės, lygybės – tai ir yra rojus.
Atrodė, kad Motiejus prarado savo pirmapradį balsą. Jis jautėsi taip, lyg pats Dievas jam būtų įdėjęs savo balsą į jo burną. Jis negalėjo juo atsidžiaugti, gaila, kad tik jam kartais pritrūkdavo oro.
Motiejus manė, kad meilė ir vienybė – socialinis reiškinys. Jis dainavo himną meilei savo dievišku balsu. Jam nebeužteko ir garso išreikšti tai stiprybei, grožiui, vienybei, meilei, pilnatvei. To jam ir reikėjo. Pamiršti baimę ir pasiekti pilnatvę. Tai ir yra laimė. Dėl jos verta, dar ir kaip verta, gyventi. Gaila, kad ji per trapi, kad prie jos galima būtų priprasti. Tokios mintys Motiejui atėjo į galvą, sėdint bažnyčioje. Jo gyvenimo šviesa jį nuvedė ten ir parodė Dievą, o gal tą stiprią jėgą, tą beprotišką pilnatvę. Dievo vizija jam suteikė tvirtumo bei sumažino amžinybės baimę. Dievo jausmas suteikė ramybę, tyrą buvimą kartu, net ramią sąžinę. Dievo jausmas padarė jį tvirtą. Dievo vizija neleido jam gailėtis, grįžti ten, kur neturėtų. Iš esmės, Dievo vizija – tai laimė, ramybė, tyrumas ir nuoširdumas. Gaila, kad jis niekaip negalėjo patirti tam tikrų jausmų. Gaila, kad buvo silpnas, dažnai ir menkas, apgailėtinas. Gera, kad jis buvo ten, su tais žmonėmis. Gera, kad galėjo pajusti tą šilumą, ramybę, pilnatvę ir priartėjimo prie Dievo jausmą. Dievas – tai nesavanaudiška meilė, tai mokėjimas duoti bei saikingai imti, tai tyra ramybė, melancholiška giesmė, tai džiaugsmo minutės ir kartu žiaurūs išbandymai, tai mokėjimas mylėti tą, kuris jo nekenčia, mokėjimas duoti tam, kuris jam niekada nieko neduotų. Tai paprastumas ir idealizmas viename, tai visuotinė meilė. Dievas jam davė tiek daug, tik jis to nepastebėjo ir nenorėjo suprasti, kad jį kažkas visą tą laiką mylėjo.
Tokiomis ramybės būsenomis kaip ši ašaros jam atrodė baisiau nei nuodėmė, skausmas – kaip niekada svetimas, o smurtas ir kitokios blogybės iš viso neįsivaizduojamos. Akimirkomis kaip ši jam atrodė, kad geriau būtų, jei rytas išvis neišauštų, nes jis tik atitolintų jo sielą nuo Gėrio ir Dievo. Gal jam ir atsibostų ta ramybė, bet negreitai. Akimirkomis kaip ši visos formos, pavidalai ir spalvos jam atrodė kaip niekada ryškios ir aiškios. Akimirkomis kaip ši jam atrodė, kad jis jau perskaitė pasaulio paslaptį, ji jau buvo jo viduje, tačiau jis niekaip negalėjo jos paaiškinti ar užrašyti.
To jis siekė, to jam reikėjo. Gaila, kad reikėjo prieš tai tiek iškęsti, kad patirtų tą pilnatvę. Bet jis jau nebežiūrėjo atgal. Jis buvo čia ir dabar. Ėjo vienu žingsniu su laime. Trapia laime. Bet stipria laime. Viską griaunančia. Viską kuriančia. Jis galvojo, kad jei iš ten išeis, sugrius tas laimės jausmas. Jis to nenorėjo. Bet jis nenorėjo ir bijoti realybės. Jis norėjo nors kiek ilgiau tai justi. Jis bijojo užsimerkti, kad šis rojus neišnyktų. Atrodė, lyg viskas vyktų tik pagal jo vieno planą. Nebuvo ko laukti, tikėtis. Tik gyventi ta akimirka. Ta akimirka buvo beveik tokia laiminga, kaip ir ta, kai jis buvo vaikas ir liejo akvarele tame mielame dailės kabinete. Jis visada mėgo piešti bei lieti akvarele. Tada jausdavosi laimingas. Motiejus nežinojo, kodėl prisiminė būtent dailės pamokas. Spalvotas Dejavu, tik tiek. Motiejus norėtų nebeišleisti nė garso. Motiejus suprato, kad jis visą tą laiką ieškojo būtent to. Tai per daug neapčiuopiama, kad galima būtų apibūdinti žodžiais. Tai tiesiog stebuklinga. Tai dieviška. Lyg dviejų žmonių apsikabinimas nuoširdžios paguodos metu. Tai lyg nenorinis draudimas su potekste: „That`s my job. “ Tai gražu. Tai dieviška.
Tai iki tol laimingiausia ir pilnavertiškiausia jo gyvenimo akimirka. Taip, akimirka. Ji per trumpa, kad būtų pavadinta etapu ar metu. Bet vien dėl to, ką jis tada jautė, buvo verta kančios, aukos, kritimų, žaizdų. Tai tūkstančius kartų daugiau visi pažeminimai, nelaimės, skausmas. Jo neslėgė vienatvė ar atsiskyrimas. Jis buvo laimingas: vienas su savo mintimis, pilnatve, būdamas tarp jam kažkuo artimų žmonių. Tai buvo nepaprastai gražu, stebuklinga, nepaprasta.
Neliko paniurimo, gal tik rimtumas, bet tą akimirką tai nebuvo svarbu.
Ta ramybė, bendrumas tada atrodė taip trapu, net paranojiškai trapu, kad atrodė, jog išėjęs į realų gyvenimą, jis neatitaisomai sugriaus tą nuostabią ramybę. Atrodė, kad bet kurią akimirką į rojų atvažiuos tankai, iš apkasų ims šaudyti. Kvepėjo istorija. Jos kraupumas vertė drebėti.
Ir vėl tuštuma. Jis nebenorėjo būti savimi.
Jis žiūrėjo į berniuką, einantį gatve ir nuoširdžiai tikėjosi, kad jo vaikas niekada nebus panašus į jį. Jis atrodė toks trapus ir gležnas. Keista, kaip jis galėjo išlikti lyg rožė šiltnamyje šiame, skersvėjų pilname pasaulyje. Atrodė, kad jo gyvenimas sudužtų, jei jis pamatytų bent kiek neteisybės, žiaurumo. Jis atrodė toks porcelianinis. Toks ypatingai trapus. Motiejui atrodė, kad jis galėjo kalbėti tik gražius žodžius, jie turėtų sudaryti savotišką švelnumo skliautą.
Šis krištolinis epizodas vertė jį mąstyti apie tėvo reikalingumą savo berniukui. Dabar Motiejus nepriklausė tik sau ar baltajai merginai, bet ir jam – tam  mažam stebuklui.
Ta stebuklingai atėjusi laimė, kaip jis ir tikėjosi, ėmė garuoti. Jos likučiai pasislėpė giliai, kartais pasirodydami ir primindami, kad dar yra ko siekti. Nebeliko sentimentų tam jausmui. Atsirado cinizmas. Dar ir rimtumas. Motiejus niekur ir niekaip nesugebėjo atrasti tos stebuklingos dvasios, kurią jautė tada bažnyčioje. Tada atrodė, kad jo gyvenimas taip ir pasibaigs kaip pasakoje ar vienoje iš tų romantinių komedijų, kuriose viskas baigiasi gerai. Bet tai juk jo gyvenimas, ne filmas ir ne knyga. O Motiejus jau prarado tikėjimą, kad jo gyvenimas baigsis laimingai. Tuo aptikėti padėtų tik tikėjimas, o taip dažnai jo paprasčiausiai nėra.
Vėl prieš akis Motiejui iškyla tas drąsos išvargintas veidas, tos nuoširdžiai išdidžios akys. Taip. Jis tiki juo. Tiki, kad debesys praslinks, gal liks tik migla, bet svarbu, kad tik debesys praslinktų.
Motiejui dažnai buvo bloga nuo to veidmainiškumo, lėkimo paviršiumi. Tai žema. Bet juk yra tiek daug žmonių, kurie tuo gyvena, kurie nesugeba, tiesiog negali panerti į gelmę. Tai Motiejų erzina. Bet galbūt jie yra tokie, kaip ir visi – tai juk taip įprasta. O jis visada buvo keistas. Tas keistumo jausmas tikriausiai niekada nepaliks jo ramybėje. Jis norėjo bent jau nuo savo berniuko nuslėpti, kad jis yra toks.
Kažin ar drąsa yra klaida? Ar griežtai teisia drąsius žmones? Motiejus turėjo drąsos.
Jis netikėtai prisiminė švelnų, bet svaigų kapinių merginos kvapą. Galbūt kažkuri kita mergina naudojo tuos pačius kvepalus? O gal tai jos kūno kvapas, tik Motiejus jį stipriai hiperbolizavo. Tas kvapas jį svaigino. Tą dieną, kai jie kartu sėdėjo ant kapinių tvoros, ji buvo taip arti, kad, jai išėjus, jis jautė tą kvapą savyje, lyg ji vis dar būtų buvusi šalia. Tas kvapas. Motiejus jautė, kad kapinių mergina yra kažkur šalia, kaip ir mama. Ir jam to užteko. Užteko jausti. Jis mėgavosi tuo kvapu.
Tą naktį Motiejus sapnavo kapines, jis sėdėjo ant tvoros, aplinkui buvo balta, bėgiojo vaikai, žydėjo gėlės, plaukė debesys. Staiga jis pajuto tą svaiginantį kvapą, pasisuko – prie jo sėdėjo kapinių mergina – juodesnė nei kažkada anksčiau. Jos akys buvo drėgnos, leisgyvės, be menkiausio ugnies žybsnio. Jį ėmė graužti sąžinė. Ji paklausė: „Kodėl manęs neieškojai? “ Ir išnyko. Ta balta spalva ėmė maišytis, vaikai – nykti, jie bėgiojo be galvų, kai kurie – be kojų ar rankų. Pakraupęs Motiejus pabudo. Nuėjo į savo berniuko kambarį. Jis miegojo vis pasivartydamas. Matyt, ir jis sapnavo kažką nerimastinga.
Motiejus suprato: norėdamas surasti ramybę savo ir savo brangiausių žmonių gyvenime, jis turi ieškoti kapinių merginos ar bent jau to, kas iš jos beliko. Jis užsimetė paltą ir išėjo į kapines. Motiejus skubėjo, lyg darydamas kažkokį neatidėliotiną žygdarbį. Kad tik nebūtų per vėlu. Besitęsiančios šviesos. Jos balsas jame. Jo nebylus šauksmas giliai vandenyje, pačioje gelmėje. Naktis be menkiausios žvaigždės. Laimingos akys, dengiamos rėmų. Pasimatymo laukimo nuotaikos.
Atėjęs prie kapinių merginos lankomo kapo, ten jis išvydo merginos motiną, iš kurios išgirdo tiek kaltinimų sau. Ji stovėjo prie kapo bejausmė, apsisiautusi balta skara. Jos akių Motiejus nematė, bet įsivaizdavo, kad jos šaltos ir sustingusios. Motiejus norėjo prie jos prieiti, padėti ranką ant jos peties, pasakyti, kad ją supranta. Nors tai būtų melas, nes jis su kapinių mergina iš tiesų pasielgė niekingai, taip lengvai palikdamas visus atsiminimus su ja, tą skausmą, kurį dar turėjo patirti, ir atsiduodamas naujiems jausmams. Tai buvo žema – jis žinojo. Tiesiog negalėjo išeiti iš baltosios merginos namų. Jis jai jautė neapsakomą prieraišumą, prieš kurį kovoti nesugebėjo. Motiejus prie kapinių merginos mamos taip ir nepriėjo. O ji ėmė skubėti greitu žingsniu. Tuo metu pradėjo švisti ir ta naujai gimusi saulė jau lietė jo odą. Motiejus pasijautė lyg detektyvas ir jam dingtelėjo, kad kapinių merginos mama slepia kažką svarbaus, tai, ką jis turi sužinoti. Kodėl ji taip skubėjo? Jis sekė kapinių merginos mamą iki jos pilies ant stačios uolos. Jis matė jos kraujo ištroškusį žvilgsnį bei tamsą, kuri ją gaubė. Jį taip pat apgaubė tamsa, nežinia, jausmas, kad niekada niekam nebus reikalingas. Ta klaiki tuštuma giliai persmelkė jį  ir slinko link kapinių merginos mamos. Motiejus suprato, kad jie abu tą naktį buvo velniškai vieniši ir apgaubti bendros tuštumos. Jis norėjo paimti jos ranką ir švelniai suspausti bei sušildyti. Priglausti prie skruosto. Bet jos ranka jau buvo šalta ir Motiejus jau nebenorėjo jos net paliesti. Iš jo akių ėmė riedėti didžiulės ašaros, kurios krito žemėn lyg maži krištolo rutuliukai ir lengvai dužo žemyn, sudaužydami Motiejaus tikėjimą. Dužo. Dužo. Jis žiūrėjo į jos veidą ir jis atrodė toks pat kaip kapinių merginos. Jis pažvelgė iš arčiau ir pamatė, kad tai ir buvo kapinių merginos veidas. Viskas staiga sustojo. Jis nesugebėjo praverti burnos, nesugebėjo net rėkti. Jis buvo sustingęs. Jis buvo bejausmis. Jam jau nebeskaudėjo. Jis buvo beveik toks pat ledinis, kaip ir mergina. Jis jos neteko.. du kartus.. Po pirmo karto ji pati pranešė apie antrąją savo netektį. Ir jis ja tikėjo. Tyrai tikėjo. O dabar jis vėl jos nebeturėjo. Turėjo savo berniuką ir baltąją merginą, o gal ir tai  - tik iliuzija. Gal jis tikrai buvo vienas ir apleistas, o dabar antrą kartą neteko tos, kuri jam iš tiesų buvo svarbiausia. Tas jausmas pamažėle jį gniuždė. Žlugdė. Laužė jo vidinius sparnus ir skaudžiai trenkė ant žemės. Jis jautėsi nesaugus, lyg bet kurią akimirką sėdėdamas jaukiame automobilyje trenktųsi į medį ar nuriedėtų nuo skardžio. Jis aiškiai žinojo, kad tai pabaiga, kad jis jau nieko nebegalės pakeisti. Jis tai suprato. Motiejus niekada nemėgo pabaigų, tik kvailų romantinių komedijų pabaigos jam patiko.
Jis tada jautėsi niekam nereikalingas, lyg supuvusi banano žievė, kuri bando keltis ir glostyti praeivių padus, tačiau šie tik ją paspiria ir ji tik labiau prilimpa prie asfalto. Bet iš esmės Motiejui viskas buvo gerai. Tikrai. Vien dėl to, kad tą vakarą bažnyčioje jis jautė tą tyrą ir trapią laimę. Motiejus žinojo, kad jis sau labiau patinka toks, koks buvo tą akimirką: toks beviltiškai šaltas visoms pasaulio problemoms, nelaimėms ar laimėms, jis buvo toks neutralus, toks cinikas. Tyras melas. Žodžių meistriškumas. Sunkus atleidimas. Neįveikti išbandymai ir galiausiai nusivylimas.
O tie žmonės parke manė matą jo geras akis, jo veido švelnumą ir rankų šiltumą. Jie tik kvailiai. Kvailiai, plaukiantys paviršiumi ir lengvai pasiduodantys apgaulei. Kvailiai, kurie tikriausiai gauna viską, ko nori. Ir paskui nesidžiaugia visu tuo gėriu. Kvailiai ir tiek.
Motiejaus viduje buvo tuščia. Jis tiek daug bėgo, kad prarado ir kvapą, ir ūpą.
Jis stebėjo besisukančią savo ašimi Žemę, iš savo šaknų bebraškančius medžius, išgirdo debesų plaukimo garsą, žolės augimą. Galbūt jis įgavo gamtos dovaną, o gal dar vieną trukdį, o gal tai buvo tik eilinė iliuzija.
Ar jis ją nuvylė? Ar paliko blogą skonį jos burnoje? Motiejus išvertė šias dainos eilutes į lietuvių kalbą ir tą akimirką jos jam sublizgo lyg veidrodis.
Slegianti tuštuma. Rudens pilnos mintys. Pabaigos jausmas, o gal instinktas. Tuštuma ir tiek.
Tas raudonas stogas ryto žaroje raižė jam akis, jam skaudėjo. Labai.
Medžio paunksmėje jis pamatė mamą. Ji nebebuvo taip toli ir jis jautė buvimo prie jos trapumą, jautė, kad galbūt paskutinį kartą gyvenime matė tą, laimės pilną jos žvilgsnį, tą kuklią, kartais šelmišką šypseną, tas žavias raukšles skruostuose. Jis jautė, kad nori būti būtent ten ir tada, kad jam nereikėjo nieko niekada ieškoti, nes būtent buvimas su ja jau buvo atsakymas. Jo vidų užvaldė maloni šiluma, atrodė, jog pasiėmė dalį jos gėrio. Jautėsi esąs geras. Išniro prisiminimai, kai kartu su ja buvo miške, o tos aukštos ir tankios pušys žiūrėjo į jį iš aukšto. Jos buvo tokios gražios, tokios didingos. Jis norėjo eiti į bažnyčią, kaip tais tamsiais šeštadienio vakarais, su ja. Žiūrėti į tuos spalvotus nakties tamsos uždengtus langus, stebėti tą šviesa ir auksu padengtą altorių, tą Marijos statulą.
Dabar nieko nėra, prabėgo velniškai daug laiko. Motiejus per tą laiką daug suprato. Jis žvelgė į tą moterį, nors ji ir nebuvo jo mama, jis norėjo jai pasakyti, kad žiūrint į ją, jo akyse tvelkiasi ašaros. Kad tas lietus, krintantis iš to pilko dangaus, ir buvo jo ašaros. Bet jis vėl pajautė tą trapią pilnatvę. Ir jam buvo gera. Dieviškai gera. Jis suprato, kad savo erdvėje jis galbūt niekada nepasijaus toks laimingas, kaip būdamas šalia tos moters, tokios panašios į jo mamą.
Tas jausmas, kad jis niekada nebus toks kaip visi, jį žlugdė. Tomis akimirkomis, kai jis jautėsi esąs vienišas ir nesuprastas, jis troško sutelkti visą vidinę stiprybę, troško nors krislo tolerancijos, troško taip stipriai nejausti vis artėjančio atstumo tarp jo ir normaliais save vadinančių žmonių.
Motiejus jautėsi tarsi laukinis žvėrelis, turintis aštrius dantis, bet negalintis niekam įkąsti. Jis jautė, kad nebeverta pasitikėti niekuo, kartais net pačiu savimi.
Kitą dieną Motiejus atsikėlė laimingas. Jam net nereikėjo eiti į bažnyčią, kad pajustų tą svaiginančią pilnatvę. Atmintyje regėjo kapinių merginos paveikslą. Tada jis pasijuto beveik taip, kaip tada bažnyčioje. Tik jo jausena nebuvo tokia stipri ir neatrasta.
Motiejus ėjo gatve, iš dangaus krintant smulkiems ir šaltiems lietaus lašams, atrodė, kad tie lašai apgaubė tik jį vieną. Jis galvojo: kaip dabar atrodytų kapinių mergina šiame vandens fone? Jis beveik ją matė savo atvaizde baloje. Jis bandė ją paliesti, jis norėjo, kad ji būtų arčiau, bet sudėjo pirštus į purvą. Tik tiek. Motiejus grįžo į baltosios merginos namus, bet jo rankos buvo purvinos. Jis bandė jas plauti muilu, bet tas purvas nenusiplovė, gal buvo per daug įsigėręs. Baltoji mergina stebėjo nesėkmingą jo apsivalymą. Jie abu suprato, kad dabar Motiejus buvo svetimas. Jis norėjo atsisveikinti su savo berniuku, tačiau jo rankos buvo tokios purvinos..
Motiejus niekada nenorėjo gyventi tarp dviejų reiškinių, bet būtent tada jautėsi taip gyvenąs. Jis gyveno tarp dviejų vienas kitam kontrastingų, dalykų: balta ir juoda. Jis gyveno laukimo nuotaikomis, nenorėjo susitaikyti su ta, nevisai jau idealia, realybe.
Pasaulis staiga sustojo, aplink liko tik purvas, bet Motiejui vis tiek buvo gera. Jis įtikino save, kad yra laimingas ir nuoširdžiai tuo džiaugėsi. Motiejus tada, labiau nei niekada, jautė laikinumą.
Jis jautėsi lyg po kelionės, iš kurios nieko neparsivežė namo. Iš kelionės į nežinią, galbūt nebūtį. Jis matė besikeičiantį peizažą ir jautė, kad neišvengiamai artėjo pabaiga, tik šįkart tikra, bet jis jos nebebijojo, jam buvo gera, kad sugebėjo tiek patirti. O jei kalbėtume apie kapinių merginą, tai jis jos niekada neprarado ir nepraras. Jis visą laiką bus ten, kur saugomi didžiausi jo lobiai. Ji per daug tikra, kad būtų iliuzija. Ji – geriausia, kas jam galėjo nutikti. Ji ir yra tas stebuklas, kurio jis ieškojo, prašė, meldė. Jis vis dar su ja kalbėdavo, po to atsibusdavo rėkdamas ir aižiai klykdamas naktį. JI vis dar jį lankydavo mintimis. Jas Motiejus suprato kaip simbolius, kurie rodo, kad jo gyvenimas anaiptol nėra tobulas.
Tą naktį verkė dangus, o jis sėdėjo ant šlapio pasaulio krašto. Kažin kas šlapesnis: pasaulis ar kraštas? Jis sėdėjo ir matė visas tas šviesas, žmones, besiruošiančius pabaigai. O kam jai ruoštis? Juk ji ir taip ateis.. Jis nenorėjo ruoštis, jis tik sėdėjo ir žiūrėjo. Norėjo save įtikinti, kad šalia jo nėra geriausios jo draugės – tuštumos. Jis pasisuko į vieną šoną, į kitą – taip, ji buvo čia -  visur. Ji jį apglėbė, norėjo apsaugoti nuo šaltų lašų. Bet jis vis traukėsi – jis jos bijojo. Bet ji vis tiek apsikabino jį, jis ėmė drebėti – buvo beprotiškai šalta. Tada jo nešildė niekas, net mintys apie kapų merginą ar savo berniuką, atrodė, kad jau prasidėjo žiema, nors lapai dar idiotiškai kabėjo ant pavargusių medžių šakų. Jam ištryško ašara ir sušalo veide. Jis liko taip sėdėti – bejausmis, bežadis, sustingęs. Jam jau nebebuvo svarbu, kas laukė rytoj  - jis beveik laukė rytdienos, t. y. pabaigos.
Rytdiena prabėgo, galbūt ne taip greitai, kaip jis tikėjosi, bet jis dėl nieko nesigailėjo, viskas vyko beveik taip, kaip jis tikėjosi, tai yra, jo baimės buvo pagrįstos. Tik dabar jis nebesijautė esąs tuščias, jis jautė, kad nebegalėjo tvirtinti esąs vienišas ir nelaimingas, nes taip nuskriaustų ją – kapinių merginą. Ji buvo ta, kuriai jis galėjo atskleisti savo baimes, jis jautė, kad ir kas nutiktų, niekas nesugebės užtemdyti tų prisiminimų, to nuostabaus jos buvimo šalia jausmo, kurį jautė stipriau nei kada nors anksčiau . Jam buvo keista, kad būdamas savimi galėjo jaustis toks pilnavertis. Jam sekė keisti požiūrį, savo būdą. Jis ilgai galvojo taip ir padaryti, bet po to sapno su kapinių mergina, jis kaip niekada norėjo būti toks, koks iš tiesų buvo.
Jis buvo pamiršęs nebūtį ir veriantį skausmą.
Gyvenimas be mamos - tamsus ir tuščias. O jis taip gyveno jau septynerius metus. Jis toks, lyg nežinia iš kur atsiradęs šioje žmonių planetoje. Jis toks niekam nereikalingas, be pagrindo po kojomis, be svarbiausio žmogaus jo gyvenime. Jis tik egzistuoja: eina nežinia kur, kalba nežinia ką, kažką veikia, bet paviršutiniškai, be krislo širdies ir prasmės. Jam reikia jos, kad ji padėtų suvokti, jausti, atrasti. Jis toks, lyg būtų išskrostais viduriais, tuščiaviduris, lyg žmogus, laikytas rūsyje, be menkiausio saulės spindulio.
Jis jautėsi toks nevykėlis. Atrodė, kad nebeliko nieko. Tik tuščias pasaulis aplinkui. Neliko net jausmų. Jis ir norėjo pasinerti į tą netikrumą. Tuščios gatvės, akys, kuriose neįmanoma nieko įžvelgti. Galbūt pasaulis sukosi taip lengvai, kaip jam ir atrodė. Galbūt tik jis vienas žinojo tiesą. Galbūt pasaulio griuvėsiuose jis sulauks pasigailėjimo. O gal visa tai – tik sapnas ir jis vis giliau užsnūsta. Jis jau girdėjo ledo tirpsmą, į laisvę išleido mintis, išėjo iš savo rėmų ir įkvėpė gaivaus laisvės oro. Tik sekundę. Jį įsuko laiko sūkurys, jis prabėgomis matė daug rankų, ištiestų jam padėti, bet nespėjo paimti nei vienos. Rankos tolo. Jis jau buvo per toli, per silpnas, sugniuždytas. Jis ėmė degti savo neišblėsusių jausmų liepsnoje. Jam skaudėjo, tačiau jis spaudė savo degančiom pėdom pėdsakus į žemė, o ji net putojo. Liepsna degino jo norus ir tas grandines, kurios taip ilgai jį buvo apsiautę. Jis jautė, kad jau per vėlu judėti, beprasmiška kalbėti. Jo cinizmas irgi degė, buvo skaudu jo netekti, dabar jis buvo silpnas. Staiga Motiejus pajuto tik savo maksimalizmo pelenus – buvo keista nieko nebetrokšti.
Jis žinojo, kad bus sunku kvėpuoti ir atstatyti pasaulį iš naujo, tačiau viskas buvo per daug netikra – pasaulis turėjo sugriūti, kad jis vėl galėtų viską pradėti iš naujo. Jis taip pat žinojo, kad netikrumas išnyks, o jis liks, tik jau nebe toks pats.
Jis įsiklausė į nakties tylą, jau matė tamsoje, pakilo aukščiau už saulę – ta liepsna suteikė jam stebuklingų galių. Apačioje tyliai ištirpsta laukiančios minios, griūva tai, ką jie taip ilgai ir kruopščiai statė. Jis gėrė į save nykstančių žmonių jausmus, mintis, kai kurios buvo ypač karčios ir jam suspausdavo smegenis. Jis skraidė su savo praeitimi, kuri bijojo arba jo nemėgo, bet vis tiek gręžiojosi į jį. Taip, viskas buvo taip tampriai surišta tuo gležnu šilko siūlu. O gal jam tik atrodė, kad jo praeitis į jį atsisukdavo. Jis tik nenorėjo, kad vėl viskas būtų taip sudėtinga. Jam nereikėjo būti tokiam kvailam. Jo praeitis žinojo, kad jis toks nebuvo, tačiau jam atrodė kitaip. Jo praeitis visada buvo tokia vieniša.
Jis jautėsi esąs nematomas, nors jis vienintelis ir tebuvo matomas. Jis nebejautė niekieno žvilgsnių, pabėgo nuo visų, kartu ir savęs. Kapinių mergina į jo vandens dubenį įlašino didelį lašą kartaus medaus.
Lengvi debesys plaukė, nunešdami sunkias mintis. Byrėjo ledas, teškėjo vanduo, lašėjo kraujas, sustojo oras. Viskas laikinai apmirė. Ta jo gyvenimo audra, tas vėjas, lietaus lašai ir iš niekur atsiradę žaibai. Tas nuostabus saulės šypsnis už debesies.
Būti čia ir dabar. Jausti beprotiškai gaivų jos kvapą. Iš artis žvelgti į žvaigždes. Matytis šviesius jų veidus.
Nusileidęs į žemę jis tik tyliai slinko. Kartais ir bėgdavo. Bet ir vėl slinkdavo. Jo sielos džiaugsmas dar toks naujas, neištirtas. Jis beprasmiškai dairėsi pagalbos – visas Žemės paviršius buvo plikas ir tuščias. Jis nekentė savo silpnumo. Jam visąlaik patiko stiprūs žmonės, bet nekategoriški. Jie tokie netobuli, tokie žiaurūs ir kartais materealistai. Kažin, ar brangiai sumokės jam už jo sielos surakinimą ir laipsnišką virtimą zombiu?
Jis norėjo grįžti į laikotarpį, kai buvo taip gera, kai kartu su ja vaikščiojo miške. Kada viskas buvo taip, kaip ir turėjo būti. Aišku, nebuvo idealu, bet bent jau jis jautėsi pilnavertiškai laimingas. O dabar, viskas sugriuvo. Viskas apsivertė aukštyn kojomis. Jis apsimetė, kad su kažkuo kalba, bet kalbėjo su savimi, kitu savimi, taip atverdamas gilią žaizdą.
Jis pats daužė viską, kas jam leido pakilti virš žemės – gal jis jau nebenorėjo kilti, nes paskui būtų reikėję kristi. O jam jau nusibodo ta nesibaigianti kreivė. Jis troško pastovumo. Jis šaipėsi iš to, kas jį vertė jaustis laisvu.
Jis gyveno jausdamasis, tarsi būtų ne visas, o pusė žmogaus. Jis suprato, kad be žmonių Žemė yra šiurpi ir nyki. Aplinkui vartosi sužaloti bei kažkada taip puoselėti kūnai. Su jais jau viskas baigta.
O jis taip norėjo pamatyti paskutinį kapinių merginos kvėptelėjimą, matyti jos akis, mirksinčias patį paskutinį kartą. Bet dabar tai jau praeitis. Jis nebegali gailėtis. Jis pats norėjo pasaulio pralaimėjimo. Jis dabar turėtų jaustis laimingas. Jo lūpose sustingo žodžiai, kuriuos įprasmino baugi tyla –  gal ir gerai, nes vis tiek nebuvo su kuo kalbėtis.
Nuolaužų krūvoje jis pamatė apsvilusį jo paties ranka rašytą laišką jai. Jis rašė, kad, jei kada pasaulis nustotų sukęsis, tai tik dėl jos. Dėl jos jam ir saulė skaisčiau švietė ir mėnuo buvo ryškesnis, o dangus visada buvo toks žavintis. Ji turėjo paslaptį, kaip paprastus dalykus paversti ypatingais. Ji buvo visko ir visados pradžia ir varomoji jėga. Ji tokia, apie kurią galima tik svajoti, o kažkada jam teko ją pažinti, tačiau ji visuomet išliks jo širdyje, nes geri dalykai nemiršta, jie tik užsimiršta. O ji – geriausia, kas jam kada nors nutiko. Jis ją nepaprastai brangino. Hmm.. Gal tai ir neatrodė toks melas, kai jis tai rašė tada, tačiau dabar jis tiesiog nejautė to ir nesuvokė, kaip, kątik sunaikinus pasaulį, išvis įmanoma kažką jausti.
Keista suvokti, kad jo veido daugiau nebepalies šalti ir šilti lietūs, kad nebeateis pavasaris, žiema ar vasara, kad išnyko miškai, ežerai upės, net dangaus nebėra. Keista, kad sutriko tas ciklas, ta darna. Kas bus toliau?
Jis daugiau neišvys jokių kitų akių, net savo, nes nebebuvo daugiau veidrodžių.
Dabar mama atsidūrė dar toliau. Ji dabar beveik nepasiekiama.
Jis mintimis palietė jos ranką. Kažin, ar amžinybė tikrai gili ir amžina? Jo žodžiai stiklo rutuliukais atsimušė į jos grindinį. Jos lūpos sučiauptos, jos šaltos. Tik gal netokios šaltos, kaip ta tuštuma, kurioje dabar skendėjo Motiejus. Jam iškilo Vienišo klajūno vizija. Jam kelią rodė Šiaurinė žvaigždė. O kas parodys kelią Motiejui, kai jis jau viską sunaikino?
Jis atsiklaupė prieš griuvėsių krūvą, kuri pasirodė buvo bažnyčia, ir ėmė melstis savo Dievui. Jis buvo nusižeminęs, be jokios - dviveidiškumo ar veidmainiškumo – kaukės. Akivaizdu, o gal ir per daug, kad jis liko vienas. Bet kodėl jis jo neskriaudė? Kodėl leido išnykti visiems tiems žmonės? Jis norėjo būti jų vietoje. Jis vienas prieš milijardus kitų. Jis buvo tik niekingas padaras, viską suprantantis tik didžiulių išbandymų metu. Bet jie juk buvo nekalti. Viskas turbūt tik dėl jo. Jis meldė pasigailėti jo sielos. Jis jautė savyje kažkokį išdidumą, kurio neturėjo jausti.
Motiejus vėl išvydo kapinių merginą – šįkart paskutinį kartą.

Ji mato,
O jis girdi.
Jis sako,
O ji juda.
Jis liepia jai kalbėti,
O jis sako jausiąs.
Jis save priverčia matyti,
O ją -  girdėti.

Sunkios dviveidžių minios jį apsupa,
Pamažu dingsta oras, kuriuo jis dar galėtų kvėpuoti.
Jie deda jam po kaklu grandinę,
Išnyksta šviesa ir jis lieka praverta burna.

Jis nebekalbės (tai beprasmiška),
Ji matys (Bet ar tai tiesa?).
Jis girdės,
O ji nebejudės (Ir jis paliko taip ją).

Jis greit nebepaneš tų grandinių,
Bet veidai jį stebi ir seka.
Jie prieina, paduoda ranką, paskui ją užlaužia,
O jis eina, apsimesdamas esantis stiprus.

Jis šauks,
O ji matys jį (Tokį).
Jis duš,
O ji klausys (Nesurinkdama jo).

Jis nuoširdžiai išsišiepia,
Bet jų veidai jį priverčia apsigalvoti.
Mažos pelės eina į galvą,
Ten jos tyliai slenka, sugrauždamos visa, kas liko.

Jis nebematys (Išvis),
O ji girdės (Dar vis).
Jis (tik) judės,
O ji jau nebekalbės.

Vienas po kito jie prieina,
Paspiria jo leisgyvį kūną.
Pelės po truputį lekia iš galvos
Mintimis.. mintimis atsimuša į žemę.

Jis girdės,
O ji nejudės.
Jis nematys,
O ji kalbės
Tik gal po laiko, gal kiek kitaip.

Iš jo beliks dūmas,
Bet ir tas susigers į debesis.
Ateina dar viena tuštybė
Ir pasilieka ten, kur yra ji.

Ji bando jį kelti,
Bet jis nenori jausti jos rankos.
Jis tik pasisuka
Ir negyvas žiūri ten, kur šviesiau.

Dėl jos jis aplėkė pasaulį,
O ji jam šaltą ištiesia ranką.

Tas magiškas jo būties virsmas, tos paskutinių saulės spindulių apšviestos akys, tas paskutinis saulę temdantis debesis išgaruoja. Viskas išnyksta. Viskas. Baigta.