Kažkas apie gyvenimą...

Gyvenimas nežydi visada kaip gėlės,

Bet ir nebūna kaip atmatos bjaurus.

Nušvinta, būna, spalvingiau nei vaivorykšė po vasaros lietaus,

O kartais tampa niūrus it šlapias vėlyvas ruduo.

Tad džiaukimės gyvenimu- ištirkim jo spalvas.

Nebūkim melancholikai, bet laimė ilgai neneš.

Kai meilė nusileidžia iš dangaus- nuskęstam mes joje,

O jeigu ko netenkame- sugryžta juoda ir balta.

Kai būna liūdna trokštam juoko ašarų saldžių,

O jų sulaukę norime ramybės- ne kalbų.

Saulėtekį sutikę norim palydėt saulę mes greičiau,

O saulėlydžiui išnykus pasigestam saulės spindulių tuojau.

Mes žmonės ir ne žmonės viename-

Gyvenimui greitėjant jį stabdom nejučia,

O vos tik jam sustojus skubame pirmyn visa jėga,

Nepaklūstam grafikams nors juos kuriame tolyn.

Mes norim skrist kaip paukščiai laisvi

Ir nuskęsti jūroje kaip laiškas butely.

Vaikystę susigražint ar prisitraukt senatvę nejučia.

Veidrodį išvydę stebimės kažkuo, o pamatę sieną nebesuprantam jos.

Gyvenkime, mielieji, taip bus tiktai geriau.

Sau galo neieškokim- jis ties kelius toliau.

Šypsokimės be priežasties gyvent bus idomiau,

O jei ims širdį spausti- išsiverkti nebijokim- ramybės bus daugiau!