Rašyk
Eilės (72558)
Fantastika (2187)
Esė (1688)
Proza (10396)
Vaikams (2464)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







1
Šiandien man ir vėl ypatinga diena. Jaučiu, kaip kūnu perbėga virpuliai iš susijaudinimo. Šiandien diena kai aš žengiu dar vieną žingsnį, pakylu dar vieną laiptelį aukštyn, po truputį vis artėju prie savo tikslo, prie savo žaidimo pabaigos.
Nuimu aukos striukę, atsegu džinsų diržo sagtį. Tada nuėmiau ir batus, atsegiau marškinių sagutes, tuomet nuėmiau ir liemenėlę. Žvelgiu į kūną negalėdamas atsigrožėti. Tos linijos, odos spalva primena kakavą, tamsios akys su siaubu žvelgia į mane. Tačiau tame siaube matau pasislėpusią ir baimę, pasišlykštėjimą, pyktį, šiek tiek maldavimo ir pagiežos. Atsidustu, galvodamas, kad gera pradžia – pusė darbo. Patenkintas šypteliu. Rūbus sudedu į kuprinėje esantį maišelį.
Papučia šaltas vėjas ir aš kiek susigūžiu, o moters oda pašiurpsta. Mano akys pastebėjo, kaip sustangrėjo jos speneliai. Apsilaižau lūpas, jausdamas begalinį malonumą. Nieko nedelsdamas nusimaunu kelnes ir nusmaukiu žemyn savo apatinius. Varpa jau pakankamai sustangrėjus.
-Ššš. – paglosčiau jos skruostus, savo šiurkščia ranka. – Viskas gerai, juk tu jau tai darei, tiesa?
Mergina ėmė stipriai muistytis. Įdomu, ką ji pasakytų, jei galėtų kalbėti? Vis dėl to, nusprendžiu nepasiduoti pagundai ir neatplėšti lipniosios juostos nuo jos lūpų. Aš išsiimu prezervatyvą, su dideliu atsargumo jį užsimaunu ant savo varpos ir atsiguliu ant jos kūno. Kad ir kaip ji besipriešintų, auka buvo už mane silpnesnė, o kartu ir bejėgė.
-Nusiramink, viskas greitai baigsis. – šypteliu jai ir įeinu į jos vidų.
Pajuntu šilumą, o aš pats pradedu judėti. Matau jos krentančias ašaras, drebantį žandikaulį. Et, ne pirmą sykį tai matau. Ašaros, skausmas, prievarta – visa tai matau senai. Visa tai jaučiu senai. Mergina trankosi kojomis ir aš kiek susinervinu.
Pasilenkiu prie kuprinės. Pasiimu svarbiausią įrankį. Kažkas netoliese sušlama ir aš kiek išsigandęs apsižvalgau. Nieko, tuščia. Veikiausiai, koks paukštis. Kelias akimirkas dar stebiu aplinką, bet nieko nepastebėjęs, vėl užgriūnu visu kūnu ant aukos, vėl įkišu varpą į jos makštį ir kai ši, vėl ėmusi varžytis ir trankytis, aš pridėjau prie josios kaklo ploną virvelę. Akyse dingo ašaros, išaugo baimė. Baimė mirti. O aš tęsdamas aktą, toliau ją smaugiu, be gailesčio, lyg koks žvėris. Deja, žinau, kad tai – būtina.
Po truputį ji silpsta. Mergina kosėja, neužtenka nosies, kad įkvėptų oro, o tai padaryti per burną negali dėl lipniosios juostos. Po truputį jos rankos silpniau ėmė mane trankyti, kojos vos pakilo. Gyvybė dingsta iš jos veido.
Praėjo kelios minutės ir aš ištraukiu savo varpą, nuimu virvutę. Žvelgiu į gilią liniją ant jos kaklo, paliktą nuo smaugimo. Suklumpu prie jos ir paglostau kaktą.
-Viskas baigta. – tariu aš, veikiausiai, ne jos kūnui, o sielai. – Aš tave išlaisvinau. 


Prie nedidelio miestelio, įsikūrusio šiaurinėje Amerikos pusėje, miško pakraščio, šmėžavo policijos pareigūnų automobilių raudonos ir mėlynos šviesos. Netrūkus prisijungė ir greitosios pagalbos padalinys, jei netikėtai prireiktų medikų.
Detektyvė Sara Vilmon patrynė rankas nuo šalčio. Nors jau ir buvo kovo vidurys, šalčiai nė nenorėjo trauktis, todėl lauke tvyrojo vos tik keli laipsniai šilumos. Vis artėjanti naktis po truputį įnešė tamsą ir ši jau beveik užliejo visą dangų. Susinervinusi Sara pažvelgė į laikrodį. Pusė septynių vakaro.
-Kur, po velnių, jis trinasi?
Į jos klausimą atsakė horizonte atsiradęs raudonas „Honda“ automobilis.
-Pagaliau. – atsipūtė ji.
Kai galų gale jos partneris, turintis šiek tiek aukštesnes pareigas žmogžudysčių skyriuje, užgesino variklį kelio kelkraštyje ir išlipo, Sara nieko nelaukdama suurzgė:
-Gal tau šiandien dulkinimosi vakaras, Matai? Mes visi laukiame tavęs, o tu lakstai kažkur laukuose.
-Aš juk sakiau šūkuoti mišką kol kas be manęs.
-Jie ir pradėjo. Bet tu vis tiek reikalingas.
Detektyvas Matas Dikensas atrodė pavargęs ir vos pastovintis ant kojų. Jo žydros akys buvo paraudusios, juodi plaukai susitaršę nuo šalto vėjo, o veidas išbalęs nuo nemigos.
-Maniau tu atsakingiau pažiūrėsi į šį įvykį.
-Klausyk, Sara, aš buvau pas Evą. Man reikėjo su ja pašnekėti. Ir į šį darbą aš žiūriu labai atsakingai. – sukandęs dantis atšovė jis. – Ji kvietė mane, nes norėjo kai ką pasakyti, supranti? Negalėjau nesakyti ne, kai jos sūnus dingęs.
-Vadas jau ima pykti. Sako, kad negailime sau leisti dar vienos aukos. Ypač penkerių metų berniuko. 
Sara kažkodėl vyriausią miestelio šerifą vadino vadu. Matas niekados nesuprasdavo kodėl, bet spėjo, kad tai įprotis iš armijos. Jo kolegė niekados nebūdavo verksnė ar viena iš tų moterų, kurios pradės flirtuoti ir užsidės sijoną. Ne, Sara ne tokia. Ji kieto charakterio, tvirtų bruožų, stipraus kūno ir greito mąstymo. Niekados neleisdavo vyrams abejoti, kad yra silpnesnė už juos ar neverta pagarbos vien tik dėl to, kad neturi koto, kaip aiškino ji pati.
-Koto, kuriam duodate vardus, elgiatės maloniau nei su pačiomis panelėmis ir giriatės jais, lyg tai būtų tolygu tyrai meilei ar romantikai, - visuomet kandžiai pridurdavo Sara.
Tačiau su ja įmanoma apsiprasti ir taikiai sugyventi. Matui patinka, kad turi tokią porininkę kaip ji, kuri dažnai jam padeda ir suranda išeitį.
-Jis nebus auka. – atkirto detektyvas. – Mes jį surasime sveiką ir gyvą. Tik gal bus sušalęs, tačiau tai daugiausiai kas jam gali nutikti. Šitai aš pažadėjau Evai.
-Kaip gali žadėti tai, kas nuo tavęs net nepriklauso? – nustebo Sara.
-Tiesiog kartais jauti pareigą, kad pažadėdamas, lyg ir pagelbėsi žmogui.
-Kad jau prakalbom apie Evą, tai keli pareigūnai šiandien apklausinėjo jos kaimynus. Nieko įtartino ir įdomaus neišsiaiškino.
-Ir nematė.
-Taip. Berniukas tiesiog pradingo.
Detektyvai išgirdo, kaip juos pašaukė vienas iš pareigūnų.
-Jau išvaikščiojom daugiau nei ketvirtadalį miško, detektyve. – tarė jis kiek uždusęs. – Tęsti paiešką?
-Taip. Nors jau ir sutemo, gal dar bent valandą reikia pabandyti paieškoti.
Pareigūnas linktelėjo ir nubėgo į miško gilumą.
-Kas bus jei nerasime jo ir čia? – atsisuko į jį Sara.
-Neįsivaizduoju. Išieškojom visą miestą, kiekvieną kampą. Jei tai pagrobimas, tada kur išpirkos prašymas, ar reikalavimai?
-Gal vaiką pavogė kitiems tikslams? Juk pats žinai, kokių atsiranda.
-Taip, tačiau stengiuos apie tai negalvoti. Pats geriausias variantas, kurį dabar noriu matyti savo akyse, tai šitam miške atrasta slėptuvė, kur jis ir slepias.
Sušnypštė prie Saros diržo prisegta racija.
-Ateikit į B grupės  zoną, turite tai pamatyti.
-Ar radot berniuką? – paklausė ji.
-Taip, bet pasiimkit kartu ir grupę medikų. Dinas jau paskambino medicinos ekspertui, sakė tuoj būsiąs.
Jiems išdėstė koordinates, kur policininkų grupė jau jų laukia. Detektyvų pora patraukė į miško gilumą. Vos tik į jį įžengus pasijuto tvyranti drėgmė ir dar didesnis šaltis, tačiau čia, vis toliau tankėjantys medžiai, sulaikė vėją. Matui galvoje išniro Evos veidas. Ji nepaliaujamai verkė, pečiai trūkčiojo. Atrodė pavargus labiausiai už visus juos.
-Matai, prašau. Rask jį!
-Aš pažadu, Eva. Tikrai jį surasiu.
-Pažadėk pranešti kai jį rasi, pažadėk!
Jos veidas, visuomet švytintis ir gražus, dabar buvo perkreiptas sielvarto.
-Aš padarysiu viską, ką galiu. Beveik visas skyrius naršo po mišką. Galbūt mes jį rasime tenai.
-Aš... aš nežinau, kas man bus, jei jo nerasite. – sukūkčiojo ji ir apkabino Matą per pečius, o tada tyliai sušnabždėjo: - Atleisk už viską, Matai. Atleisk. Pamiršk ką tau padariau, žinau, kad buvo tikra kalė ir...
-Ką tu šneki, Eva?
-... negailestinga. Bet jei tu surasi mano sūnų, aš pažadu tau visą gyvenimą būti skolinga.
-Tu nesupranti ką šneki. Tai, kas tarp mūsų buvo – praeitis. – tvirtai pasakė jis. – Dabar svarbiausia tavo sūnus. Jam viskas gerai, mes tuojau jį rasime.
Paskutiniai žodžiai užgniaužė jam kvapą. Pareigūnai sakė, kad iškvietė medicinos ekspertus. Nejau berniukas rastas negyvas? Gal iš tiesų jis guli nužudytas, todėl reikia, kad medikai apžiūrėtų visas aplinkybes, o tada ištirtų ir kūną. Matas pajuto, kokia jo sunki galva. Nuovargis maudė visą kūną. Tačiau labiausiai vargino ne darbas, o siaubas ir baimė.
Paėję dar kelias minutes išvydo jų laukiantį būrelį pareigūnų.
-Štai čia, detektyve.
Jų pirštai rodė kažkur į apačią. Tai buvo nedidelė nuokalnė, apaugusi samanomis ir pilna didelių akmenų. Apačioje matėsi šviečiantys policininkų prožektoriai. Sara ir Matas atsargiai nusileido į duobę. Juos pašaukė kiti, paieškoje dalyvavę, pareigūnai.
-Mes jį radome, Matai. Jis čia!
Detektyvas krūtinėje pajuto pereinančius virpulius.
-Berniukas gyvas?
Jie visi neatsakė, o pasitraukė. Sara žengė pirma. Nedidelėje, iš medžio šaknų, apraizgytoje nišoje, susirietęs, rankomis apsikabinęs kelius, sėdėjo Evos sūnus. Jo akys buvo tamsios ir išsigandusios, visas drebėjo, net kratėsi. Atrodė, lyg būtų matęs pačią mirtį. Už pamėlusių lūpų kalenosi dantys, pirštai raudoni ir žandai raudoni nuo šalčio. Tačiau neatrodė nuskriaustas: šiltai apsirengęs, nesimatė viršutinių sužalojimų. Didžiulė tikimybė, kad berniukas tiesiog pasiklydo šiame dideliame miške.
-Kas jam? – paklausė Matas.
-Manome, kad jam šokas, detektyve. Kol kas nematome jokių sužeidimų.
Už kelių akimirkų pro juos prasibrovė ir medikai, ėję jiems iš paskos. Šie atsargiai prisiartino prie berniuko ir pradėjo jį šnekinti, bet Evos sūnus, tik tylėjo ir žiūrėjo į vieną tašką.
-Kam kvietėte medicinos ekspertus? – paklausė Sara. – Maniau, kad radote lavoną.
-Jums nesakė? – suraukus antakius priėjo vienas iš pareigūnų. – Štai ten.
Matas su Sara susižvalgę pažiūrėjo į kitą policijos pareigūnų grupę. Laimingas vien dėl to, kad berniukui viskas gerai, detektyvas patraukė link nurodytos vietos. Nuo rasto vaiko ji buvo vos už dvidešimties metrų.
-Pasitraukit, noriu pažiūrėt. – užbaubė jis.
-Turime problemą, detektyve. Šerifas jau važiuoja.
Jis paėmė žibintuvėlį ir įsistebėjo aiškiau. Tiesiai prieš Matą ir Sarą gulėjo nuogos moters lavonas.
Jaunos moters, velniai griebtų, dingtelėjo detektyvui galvoje mintis.
Mergina gulėjo ant šaltos miško paklotės, visiškai nuoga. Nors kūnas buvo jau pamėlęs, o kartu beveik ir pilkas, dėl esamų šalčių, atrodo, gerai išsilaikė. Ištiestos rankos, išskiestos kojos, ryškia raudona spalva padažytos lūpos ir užmerktos akys. Paraudęs kaklas nuo dusinimo, viduryje matėsi gili linija. Nei jokių papuošalų, nei rūbų, nieko. Tik raudonos lūpos.
-Dar viena auka, Matai. – atsakė į raciją kalbėjęs pareigūnas Dinas. – Turbūt, tai  jo darbas.
-Trečia auka per du mėnesius. – subambėjo Sara.
Jie visi liūdnai kelias akimirkas žiūrėjo į moters lavoną. Galiausiai, pirmasis atsitokėjęs Matas pažvelgė į Evos sūnaus pusę, kur darbavosi medikai ir bandė vaiką užkelti ant neštuvų. Vėliau berniukui bus suteikta būtina pagalba, vaikas atrodo mirtinai sušalęs ir išsigandęs. Detektyvas patrynė akis ir atsisuko į gulintį lavoną.
Dar vienas, mąstė jis, dar vienas moters lavonas.
-Žudikas ir vėl mus aplenkė. – tyliai sušnabždėjo jo porininkė.
-Tačiau šįkart mes turime liudytoją. – ištarė jis. – Tas vaikis turėjo viską matyti. Jis pasakys, kas nužudė šią merginą.
2011-06-22 15:23
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-06-23 11:14
Plogats Kitkits Nuotstaputsits
pirmą dalį (pradžią) skaitydama jaučiausi taip, lyg tai jau būčiau skaičiusi. Čia. Toliau ne, gal neprisiminiau, nežinau. siužetas geras, atlikimas taip pat neblogas. gal tik skubesio vietomis yra, o veikiau.. - baimės, kad toliau bus dar daugiau paskubėta. besivaikant siužetą ir besielgiant lyg tai skaitančiam skaitytojui, o ne rašančiam rašytojui. linkiu to išvengti:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą