Toliau

Ištremsiu save į minkštas lygumas,
į rago ir geležies vėsą,
į dilgelės kalbą ant odos įtaigią.
Toliau.

Kur mudviejų pėdos takelių nemynė
lygių, gretimų, lyg provėžos.
Kur neturiu to atspindžio mūro blokely.
Toliau.

Tik kodėl liepai tyškant
ir skeliant pakaušį į titnago šuolį aikštingą,
jo galvos sunkio jausmas ant kelių
toks tikras?

Ir delnai pažįstamų bruožų vingiais išlinksta,
daubom, kalvom, ištvinusiais pilkais ežerais...
čiuopia kelią atgal – pasiklystą,
gniaužias tušti.

O skauda lyg širdį kas skobtų.
Atšipusiu kirtikliu,
kalveli, kalveli...
Krentu į dugną save apkabinus,
pati sau upė, luotas ir smilkstantis ajeras.

Prasideda raudos. Toliau.