Atodūsis

Nuvarvėję keliai
Kaip laiptai į dangų
Atsimuša į audros barzdą
Dulkėti keliai, rožės lašais,
Kaip vėliava, driekias į visas puses,
Kad ir skuduras pakeistų
Jūsų garbę išmintim,
Nors ir tai būtų pokštas
Mėlynės akyse.
Pagaliau išbėgo, tyliai, ramiai
Per tą aštrią žiedlapių karūną
Ir minia giliai atsiduso –
Dar vieno karaliaus nebėra.

Jaunuolis už altoriaus
Taria žinąs, sako matąs
Kaip tai daroma
Kaip nešamas pasaulis ant peties
Kaip praregi ir prabunda
Ir kaip visa tai įsisupa
Šilko klostėn, ištirpsta kontraste
Bei marmuro galybėj,
Piktų šešėlių užveriamam karste
Švinta į vargdieniu karūnuotas širdis.
Jis mokytas, jis žino.
Ir minia giliai atsidusta –
Karaliaus jau taip seniai nebėra.


Ir meldžiasi mergaitė –
Jai taip atsibodo grikiai
Ir eterio madona, kad nei Kristus
Nei šventoji Regina nemokėtų susitvardyt,
Sako ji pilkai sienai,
Už kurios skamba, aidi milžiniška upė
Ir ji auga į ją, į tave, į mane
Staugdama dar vieną, kaip tik prieš miegą
                                                        Atodūsį –
Karalius yra ir jis viską skaičiuoja.
Mergaitė užrašo natas ir užsikloja.