Gilias žaizdas užgydo laikas ir tai, kas jas padaręs

Degtuku galima įskelti tik vienkartinę nakties kibirkštį aistringam kūne,
Užburti žvakių aromatu, smilkalais, adatėlių vidumi dabintu ledo gabalėliu,
Gėlėtom skraistėm, smėlio saujom lengva sužarstyti troškimo kalną
Ir vandenis, negalinčius iš pirmo karto užgesint oranžinių kaitrių liepsnų.

Dažnokai akys išduoda, ko nepasako lūpos,
Virpančiuose ugninguos šešėliuose tava ranka paglostė nuogą ir nekaltą kūną,
Dabar tu sensti, paleidęs tą pačią JOS jaunystę šėlioti vėjais,
Dabar tau ant širdies kabo sunki sugedusi spyna.

Vir-vir.. vir-vir..
Galėtum leist papasakoti pasaką tau sapnuose,
Galėčiau virsti margaspalviu drugeliu,
Virpėt trapiais sparneliais šviesių blakstienų galuose, nešant jaukumą ir ramybę.

Giesmių skausmingas aidas atsklistų iš tamsos,
Tavas akis pasiektų tarsi gelsvoji mėnesienos šypsena
Leiski pašokti tau šilkine skraiste lengvų žingsnių šokį,
Auksu dabintas kurpes apsiauti.

Kai menkiausias prisilietimas sukelia didžiausią virpulį – tai meilė nuslėpta.
Kodėl mes žvelgiam į tą pačią saulę, kvėpuojam bendru oru, o tylim tarsi virš mūsų kabanti juodoji visata?
Pagalvok apie mane, kai liksi vienas.
Visuomet mąstai, jog aš gražuolė
Tačiau tu nežinai, koks begalinis gali būti meilės išgriaužtas,
Pilkas painiausių tunelių ir labirintų mano sielos dugnas, sienos..

Jeigu esi tu mano raktas, planas nuo painiausių skausmo kamerų pripildytos širdies
Galėtum atrakint, išlaisvinti tas sielas pasenusiais randuotais praeities veidais, nuvargusias melstis jausmams per naktis..
Argi vis dar drįstum pasakyt, jog to nejauti? Nežinai?

Tu raktas nuo mano širdies –
Nakties vorų ploniausiom gijom apraizgytas,
Lakštingalų giesmėm dangum nešiotas,
Aukso žvaigždžių naktis į plaukus tau pripynė,
Tyriausią sielą sūrūs okeano vandenys išplovė

Galėtum būti mano raktas nuo širdies
Gali. Esi, tačiau dabar nesi tu su manim..
Dabar nesi tu su manim.