Vėl krentu žemyn

Šiandien jau tūkstantąjį kartą kartoju,
koks suknistas pasaulis.
Koks sunkus mano gyvenimas,
kaip man blogai.

Ir staiga aš suvokiu-
ne man vienai.
Ir vėl iš naujo, ne man vienai
prasideda tos pačios bėdos:
meilė, skausmas, pagieža.

Atsikėlus pamačiau, kad esu viena,
nereikėjo verkti. Gera buvo rėkti.
Keikiau, mamą, tėtį, brolį, šunį.
Nepaliestas liko tik vienas, kalčiausias.