Arbūzų pieva

Išdužęs langas po delčia, o aš regiu velionį
Vargdieniai aš su jumis.
Raudanti našlė, tu ir aš bei vilnonė mūsų naktis
Aš girdžiu karius – per pasaulio mėšlą žengiant drąsiai
Pro kurmius, velnio ženklus –
                        Kas gi jums prisakė, kad mes norim kraujo?
Vargdieniai aš su jumis.
Jie stovi, sėdi, guli, vaikšto, jie traukia dievo rakštis
Kas jums gali aiškint
                            Kas yra laisvė?...
                            Aš tik klausiu – kas naujo?
Vargdieniai! Buskit krituliai, jus prasigėrę, prakeikti!
Aš su jumis, su narvais ir grotom ir lediniais grindiniais
Ant kurių liejas jūsų kraujas – mėlynas, žalias ir juodas.
Buskit išsigimėliai ir klounai, buskit kekšės ir kvazimodai –
Nupjaukit karaliui galvą!
Ir kai jūs tems ant pjedestalo
Ir kai jums maus kilpą –
Staukit, vargdieniai, aš su jumis
Šis tas jums dar liko.

Saulė, dangus ir žemė.
Vėjas, lietus ir motina, kuri vandenį semia.

Žaizdos ne tokios gilios
Žodžiai ne tokie aštrūs
Kai ateis laikas, pašauks tyliai
Priims jūsų ašaras.
Vargdieniai aš su jumis.
Gal per gražus, per jaunas, per laimingas ir per silpnas
Pakelti bent vieną jūsų mintį.
Bet pro jūsų sunkius kaulus einu vilnonę naktį
Aš ir tu, našlė ir glamonė ir man neturi užtekti,
              Man neturi užtekti!
Visi kartu!:
        Aš kaltas, kaltas, kaltas
    Dėl visko visada kaltas
      Aš kaltas, kaltas, kaltas!
Kaip kaltas, kaip vinis – įkalkit mane į savo širdį.
Vargdieniai aš su jumis.
Ir visa mano karta – išprotėjus, bejėgė ir niūri.
Mes lėkėm, bėgom, siekėm paslapties – per anksti.
Iš anapus, iš kur nieks negrįžta – mes grįžom negyvi.
Ir mes su jumis, kaip dangus ir žemė
Kaip geležis, nepalenkiama, neišlydoma
Kaip viltis, tikra, begalinė ir svaigi...

Kaip mirtis – į arbūzų pievą panaši.
                                                      Amen.