Susitiko

Du eilėraščiai, nykūs ir pilki,
Persotinti saldžios banalybės,
Kalbėjosi sunkiai, kol pati
Šventoji dvasia jiems atnešė kavos.

Patys gėriausi išblanksta prieš laiką
Patys aukščiausi išbyra prieš laiką
Patys lengviausi išnyksta prieš laiką,
Kai baigias sveikata, tavęs nieks nelaiko –
Tik neužsilik per ilgai ant lapų
Įsikibęs puslapio it šventyklos,
Baidančios kapų tylą, it paskutinės plytos
                                                      Mūsų sienoje.
                                                                            Tarė.

Gal dar ko nors norėsite? Mes turim laiko
Jis mėtos pakelės šiukšlynuose, vienoje
Iš orakulo viešnamių, išvemtas jaunosios kartos
Nesuvirškintas, pykinantis, surytas vienu ypu
Per greit ir per anksti.

Mes turim visko, ko reikia. Ateikit.

Paskaityk. Netrukdyk, mane dar garsiai peikia
Už sapnus, kuriuose gyvenu, už lėtą streiką
Prieš jaunus jų kūnus ir gigantiškas subines
Už mažą greitį, kuriuo aš stebiu taip tobulai
Pralekianti laiką.

Tu kvailys: mes, Eilėraščiai!

Mūsų neįvertint niekada, jokia kaina ar malda
Ar mada ar kančia, jokiais jų matais
Ar sieniniais laikrodžiais, rodyklėm ant rankos
Piešiniais ant kaktos ar dievų verstais paistalais –
                                                                        Apsinešė antras.

Aš mirštu. Žinau. Jau laikas.