Ir tą naktį eisi užmiršto miesto gatve
ir apmusyję seni žibintai nulytam grindiny
nejaukiai atspindės tavo profilį ir augins šešėlį;
ieškosi žaliame fone raidžių „sortie“.
Lietus pavys ir persekios
tavo vasaros, pavasariai, rudenys
susilies į vieną visumą -
ištirps ir liksi tenais, kaip sename paveiksle.
Mano raštai, dienoraščiai, laikraščiai
prirašyti ir perrašyti iš tuštumos, - tu
įrėmintas savo rytuos ir vakaruos
saugiai ir amžinai ramus - sutingęs.
Tikiu vieną dieną tikėti negalėsiu,
bandysiu surasti išėjimą
iš to galvosūkio-labirinto,
bet tu jau būsi susiliejęs su šešėliu.
Mano laikrodžiai jau rodo kitaip
nei norėčiau - ciferblatas apiręs
ir nukritusios smėlio rodyklės.
Bet tikiu vis, kad dar kada nors
mes pažaisime karą be taisyklių
ir spaudžiu mygtuką „delete“.