Triptikas: Nubučiuota tyla

Kažkur toli už rapsų lauko
rytiniam danguje akių ieškojau.
Bandžiau dar laukti ir tikėti
švelniųjų pasakų istorijom.
Galvojau, kad jausmai
galėtų nugalėti viską,
bandžiau miškų apyrubėm išnykti
iki menkiausio meilės siūlo,
iki nakties, iki rytojaus.
Deja, tik skausmo
nubučiuotą tylą sugalvojau...

***

Pažadino mane naktis tyli,
sujaukusi mintis,
privertusi galvot apie rytojų:
Kas tu?
Kur tu?
Kaip tu?

Argi žinojimas dabar svarbu?

Teplaukia skausmo nubučiuotoji tyla
nakties dangum žvaigždėtu
ir maudžia mūsų meilė paprasta
vien savo žavumu
tebūna pakerėta...

***

Tu tyliai išėjai
ir nieko nesakei
ar dar sugrįši.
Aš laukiau pakelėj
ir meilę vis laikiau
lyg lengvą ryšulį.
Kaip kūdikis išalkęs,
širdis rypavo skaudžiai
ir nuojautos gaisrai
vėl degė naktyje
žiemos laukimo
balto išsigandę...
O aš stovėjau vieniša,
pavargus,
žvelgdama
į nubučiuotą skausmo tylą...