Svajonių turnyras (4)

KELIAI

                                            ---------------------------------
- Pradėkit.
-Vardan dievo ir su dievo pagalba. -įprasti, tūkstančius kartų mintyse ir balsu tarti žodžiai.
Neįprasta – dešinėje rankoje laikomas kortas, trumpas tiesus dviašmenis kardas ir kairėje
apvalus nedidukas skydas. Kiek laiko jau praėjo, kai aš paskutinį kartą laikiau juos savo
rankose? Šimtai dienų tarnybos dievo garbei. Šimtai dienų, kai Stermakas iškeliavo išpirkti savo nuodėmes. Gilus atodusys, kaip dar viena, paskutinė pasiruošimo dvikovai detalė.
        Žengiu į smėliu padengtą didelį apskritimą. Smėlis supiltas tiesiai ant išpuoselėtos parko žolės, vietomis skaisčiai žali augalų stiebeliai ir lapai kyšojo iš po dar drėgno smėlio sluoksnio. Dar viena keistenybė. Torano broliai treniruodavosi kovoti kareivinių kiemeant akmenimis grįsto aikštelės arba ant pievos už pilies sienų, nelygu kokioje aplinkoje mokinosi kovoti. Miestui – akmeninis grindinys, laukams – pieva. Smėlis purus dar drėgnas, matyt ką tik supiltas. Daugoka triūso dėl vienos dvikovos. O kur dar dieviškosios apsaugos tinklas virš dvikovos rato. Jis leisdavo kovoti tikrais ginklais ir atlikti mirtinus smūgius, tačiau net neįbrėžti priešininko. Prieš paliečiant kūną, ginklas tiesiog atsitrenkdavo į nematomą kliūtį. Tokio tinklo išskleidimas atimdavo labai daug dvasinės energijos. Prieš paliečiant kūną, ginklas tiesiog atsitrenkdavo į nematomą kliūtį. Tokio tinklo išskleidimas atimdavo labai daug dvasinės energijos. Net dvasiškai labai stiprūs klierikai ir dvasininkai po tokių energijos netekčių ilgam būdavo išsekę ir silpni it kūdikiai. Kartais tai baigdavosi dar liūdniau-dalinis paralyžius, laikinas apakimas ar apkurtimas, išskirtiniais atvejais net mirtis. Žmogus negali naudoti dieviškųjų galių, nieko neatiduodamas Viešpačiui atgal.
Daug klausimų gaubė šį parko lopinėlį, o atsakymų jokių. Kol kas. Dievo keliai nežinomi ir
tik vertam jo malonės, jie bus parodyti. Dabar svarbiausia – dvikova (net ir netikra kaip ši).
Tai mano kaip Torano brolio ir dievo kario pareiga aukščiausiajam.
            Mosteliu kortu. Iš kairės į dešinę, iš apačios į viršų. Tai net ne kirtis, tiesiog pasisveikinimas su priešininku. Ketvirtos kuopos pažiba. Tikras milžinas. Jo ilgose rankose
metrinis kardas ir nedidukas skydas atrodo lyg žaisliniai. Tačiau kovojant trumpais kardais, palyginus juos su įprastais dvirankiais Torano riterių kalavijais, didelė jėga ir ūgis nėra privalumas. Problema tik ilgos milžino rankos, tačiau ir tai galima įveikti. Greitis,
vikrumas ir patirtis kovojant tokio tipo ginklais- štai šios dvikovos pergalės raktai. Ko jau
ko, o patirties aš turėjau daugiau, gerokai daugiau už ketvirtakuopį. Dėka Stermako ir to panorėjus Viešpačiui.
      Imu sukti sau įprastą ratą aplink varžovą. Judesiai lengvi, greiti, aštrūs. Apgaulė,
krypties ir atstumo keitimas, retkarčiais žaibiški išpuoliai, po akimirkos virstantys atsitraukimu, kovos anarchija – korto stichija ir siautulys. Viskas – patikrinti priešininko gynybą, išvesti iš pusiausvyros ir kartu neleisti šiam parengti kovos strategijos. Jis neturi suprasti ką aš darysiu sekančią akimirką, pulsiu ar ginsiuos, judėsiu kairėn ar šoktelsiu į dešinę. Paprastai sumišimą tokiu atveju pakeičia įniršis ir mėgstamiausi kovos judesiai ir smūgiai, tai kas šioje nenuspėjamoje beprotystėje leidžia jaustis užtikrintam, kas nepavedė lygšiolinėse kovose. Stebiu ketvirtakuopį ir matau tai, ko laukiau ir tikejausi. Jo veidas ir akys it atversta knyga, nuodėmė būtų  neskaityti. Štai jo akyse sutrikimas dėl ginklo. Kur jo galingasis kalavijas, perkertantis  skydus, triuškinantis šalmus ir giliai įsirėžiantis į varžovo kūną. Kodel jo rankose trumpa it vaikiška geležtė, kurios jis net svorio nejunta. Argi įmanoma tokia išvis kovoti? Paskui jis pastebi mane, mano keistus staigius judesius, jo akimis aš tiesiog pamišėlis, lakstantis aplink ir beprasmiškai mosuojantis tokiu pat trumpu kardu, it mane būtų užpuolęs nematomų bičių spiečius. Sutrikimą papildo nuostaba ir sumaištis. Puikus kokteilis įniršiui, pykčiui. Argi ne to aš ir siekiu. Ir štai gėrimas paruoštas. Skanaus.
              Mano priešininkas smogia. Dūris i krūtinę, paprastas, paremtas tiesiog laukine jėga. Toks smūgis pervertų skydą, gerus riterio šarvus ir susmigtų giliai kūne, bet užtenka lengvo mostelėjimo kortu, ir smūgis nuslysta į kairę. Milžinas net nepabandė panaudoti dievo dovaną ir visai be reikalo. Tokioje dvikovoje ji labai praverčia. Taigi dar viena klaida ir didelė. Lemtinga.
              Atšoku tarsi išsigandęs jo jėgos, net suklumpu. lyg užkliuves už kažko. (Įdomu už ko jau galėčiau užkliūti – smėlio, o gal po jo paskandintos žolės stiebelio). Tačiau ketvirtakuopis užkimba ant masalo. Padaro apgaulingą judesį iš viršaus ir jį pakeičia kirčiu iš kairės. Taiko į ranką, laikančią kardą. Jo judesyje vėl jėga, tačiau jokio staigumo, jokio žaibiško greičio.
              Dievo dovana. Ją pajuntu kaip visada šilumos tvinksniu galvoje. Net po daugybės metų jos įvaldymo, ji vis dar stebina mane. Ar aš nusipelniau Viešpats malonės ją turėti savyje, jausti jos šilumą, jaudinantį pulsavimą ir naudotis jos jėga. Aš paprasta žemės dulkė po jo kojomis.
              Staigiai „stumiu“ milžino ranką jo paties puolimo kryptimi. Pats atsitraukiu lygiai tiek, kad kardas prašvilptų pro mane nepalietęs, bet  būčiau pakankamai arti atakuoti pats.
  Stūmis toks stiprus, kad priešininkas lyg vilkelis apsisuka aplink atsukdamas man nugarą. Smogiu jam į nugarą skydo plokštuma ir parvertęs ant puraus, žole kvepiančio smėlio, įremiu savo kortą jam į kaklą. Milžinas sustingsta. Jis pralaimėjo.
-Baigta. - žodis kaip ir anksčiau ištartas „pradėkit“ atskriejo iš už parką, supančios rusvų akmenų tvoros.
            Sugriebiu jau atsisėdusį kevirtakuopį už rankos ir padedu atsistoti. Įsirežęs. Na ir svoris jo.
- Džiaukis, kad kovojom su šiais smeigtukais. -buvęs mano priešininkas paniekinančiai sumosavo kardu –o, ne tikro riterio vertais ginklais. Va tada būtume pamatę kas ką. -jis rūškanas iš apmaudo, bet pykčio balse nėra. Mes abu Torano broliai ir dievo kariai šiame pasaulyje.
- Tikiu, kad būtum kaip reikiant man įkrėtęs su kalaviju. Esi stipriausias mano sutiktas karys. -Ore virš kovos rato pasigirsta duslus pokštelėjimas. Dieviška apsauga dingo. Kad ir kas jį buvo išskleidęs, dabar turėjo įnirtingai trinti smilkinius, stengdamasis atsikratyti veriančio galvos maudulio. Ir mintyse dėkoti man, kad dvikovą baigiau taip greitai ir be žeidžiančio ar mirtino smūgio. Tik dabar pajuntu ore sklandantį parko augalų aromatą, tarsi lyg šiol  dieviškasis tinklas būtų sulaikęs net juos už savo ribų. Į Kesteritą atėjo pavasaris. Svaiginančiais kvapais ir beprotiška, besiskleidziančia, augančia ir tarpstančia žaluma. Artėjantis vakaras truputį prislopino juos, bet kvapų ir spalvų aromatas vistiek aitrus ir jaudrinantis visas jusles. Tik dabar pastebiu dar vieną keistą dvikovos detalę - mes kovojom be šarvų, tiesiog lininiai marškiniai ir tvirtos milo kelnės.
        Atsisveikinu su savo buvusiu priešininku ir pasuku link vartelių, vedančių iš parko. Laikas gauti atsakymus į visas keistenybes ir klausimus, kankinusius mane dvikovos metu. Vardan Aukšciausiojo ir su Aukščiausiojo pagalba.